Po penkerių metų atgaivinamas Vilijos Mažintaitės miuziklas „Kerai“. Su Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto Muzikinio teatro studentais jį statantis režisierius Vilius Malinauskas pastebi, kad miuziklo žanro tradicijos Lietuvoje dar beveik nesama, yra tik pavieniai pavyzdžiai.

Paklaustas, kaip pasirinko eiti į šiuo nepramintu taku, režisierius mįslingai patyli ir sako nieko nesirinkęs, sprendžia dramaturgiją kaip matematinį uždavinį, studentams turi būti ir režisieriumi, ir pedagogu. Visas mūsų pokalbis pilnas mįslingų nutylėjimų, nes ką nors pasakius apie tuoj rodysiamą kūrinį per daug, anot režisieriaus, būtų apvogtas žiūrovas.  

Kita pokalbio metu iškylanti opi problema – ugdymo įstaigų nesirūpinimas, kur jauniems scenos žmonėms eiti po studijų. Net nekalbant apie darbą, bet bent jau galimybę savo su kursu sukurtą scenos kūrinį parodyti platesnei publikai, išeiti iš ugdymo įstaigos erdvės, nuo kažko pradėti. Pagrindinės darbo su studentais problemos, anot režisieriaus, yra grynai buitinės. Lietuvoje neremiamas net profesionalus teatras, nes beveik nėra mecenatystės tradicijos. Sunku gauti reikalingas spektakliui dekoracijas, kostiumus.  

Pats V. Malinauskas yra vienas iš Tylos festivalio, kuris suteikia galimybę debiutuoti studentams, iniciatorių. Vilniaus kolegija yra vienintelė vieta, kur mokoma muzikinio teatro specialybės. Ir tai yra pirmas kartas, kai šios specialybės studentai viešai rodys miuziklą. Apie šią problematiką, be abejo, reikėtų kitokio, platesnio pokalbio, tačiau šįkart – Viliaus Malinausko režisuotas miuziklas „Kerai“, kuris bus rodomas sausio 21 dieną 19 valandą M. K. Čiurliono menų mokyklos Šokio teatre.

„Kerai“, anot režisieriaus, yra lietuviškas miuziklas, galbūt ne visai atitinkantis tam tikras standartines miuziklo formas. Jame beveik nėra dramaturginio teksto, jis visas sudėtas iš muzikinių gabalų. Režisieriui šis darbas yra nuolatinės paieškos.

Kūrinyje kalbama apie žmogiškus troškimus, ėjimą gilyn, troškimą ieškoti geresnio pasaulio. O per savo troškimus vis „ant kažko užšokame“, kas gali mus nuvesti ir ganėtinai nesaugiais keliais, sako miuziklo režisierius. Statant kūrinį, anot jo, reikia žvelgti į pačią medžiagą, matyti, kas joje yra įdomu, kur galėtų glūdėti vienokia ar kitokia aktualija. 

„Ieškojome, kur miuziklo medžiagoje galėtų būti aktualija. Kodėl vėl pasirodo velniai, raganos? Sekant socialines medijas, matant vis išnyrantį vieną ar kitą skandalą, fiksuojant didėjantį būrėjų kiekį, taip pat ezoterika besidominčių žmonių, tiesiog kyla klausimas, kodėl taip yra, kaip šie reiškiniai atsiranda. Žmogaus prigimtis nuolatos veržiasi į tai, kas yra nepažinta bei paslėpta. Žmonės nuolatos ieško formų, kaip tą pažinumą patirti“, – mintimis dalijasi V. Malinauskas.  

Režisierius mano, kad iškilus šiems klausimams beveik niekada nebūna aišku, kur yra toji riba, kad ieškojimai nekeltų pavojaus. Atsakymų neturi nė vienas, artėti prie jų galime vieni per kitus, todėl V. Malinauskas tam tikrų įžvalgų tikisi ir iš žiūrovų.

„Mūsų raganos ir velniai nė trupučio neprimena Viduramžių piešiniuose vaizduojamų mitinių būtybių. Kiekviename žmoguje glūdi pradas, kurį būtų galima įvardyti kaip raganišką. Tai yra tarsi laukinis žmogaus pradas – kiekvieno mūsų troškimai, norai.“

Raganos, velniai, dvasios miuzikle nėra rodomi kaip demoniškos būtybės, tai yra žmogaus pradas, su kuriuo žmogus turi pasirinkti, kaip jam reikėtų elgtis, kad galėtų būti laimingas. Taip pat svarbi mintis, kad kiekviename mūsų glūdintis gaivalas, simboliškai miuzikle vaizduojamas kaip ragana, laumė, turi savo likimą, priklausomą nuo mūsų pasirinkimo, kaip su jo polėkiais elgsimės.  

„Kiekvieno spektaklio prasmė yra gimdyti vidinį konfliktą, kad pats žmogus išsiaiškintų savo vietą jame, savo kelią. Iš anksto pasakydami, kuris kelias yra teisingas, tiesiog apvogtume žiūrovą“, – sako režisierius. 

Pagrindinė miuziklo drama yra dviejų pradų susikirtimas. Personažas tuo momentu, kai iškyla jo sąmoningumas turi rinktis vieną ar kitą kelią. Kai sąmoningumas būna užtemęs ir siaučia vien gaivalai, tuomet žmogus įkliūva į dvasines kolizijas. Tačiau režisierius nesiryžta sakyti, kuris pasirinkimas yra geresnis, o kuris blogesnis, viskas priklauso nuo žmogaus jo individualioje situacijoje. Gaivalas nebūtinai yra nuodėmingas, tai gali ir būti ir tam tikras gyvybinis pradas, svarbu yra tai, kaip mes jį nukreipiame.