Sunkiausia yra būti be ligonių, man nieko nėra baisiau. Visada privalau turėti viltį, kad dar pas juos sugrįšiu“, – sako sesuo bernardinė Jurgita Bartusevičiūtė, dirbanti medicinos sesele Nacionaliniame vėžio institute. Jurgita pasakoja, kad tapti sesele ją paskatino istorija apie Puirmajame pasauliniame kare tarnavusią gailestingąją seserį ir sako, jog gailestingumo darbai prasideda nuo gailestingumo sau pačiam.

Priklausydama pranciškonių bernardinių seserų bendruomenei, dirbate medicinos sesute onkologinėje ligoninėje. Tai nelengva tarnystė ir kasdienė akistata su mirtimi. Kaip atėjote į šį kelią? Ar ir jūsų širdyje turėjo įvykti virsmas, koks įvyko šventajam Pranciškui, apkabinusiam ir pabučiavusiam raupsuotąjį, kurių lig tolei taip bijojo?

Nesilyginu su nuostabiuoju Asyžiaus dainininku, papuošusiu savo kepurę spalvingiausiomis plunksnomis, nesilyginu su jo drąsa nedvejojant pulti prie raupsuotojo. Nuo mažens močiutės pavyzdys mane skatino pasilenkti prie kiekvieno, kuris tuo metu yra silpnesnis ir jam reikia pagalbos. Močiutė noriai slaugydavo aplinkinių kaimų ligonėlius, pati juos tyliai susirasdama. Dažnai ji manęs prašydavo niekam nepasakoti, kad eina apskalbti ar pavalgydinti kurios nors vargšelės, nes sakydavo, jog šitie darbai turi likti slaptoje. Man tuo metu buvo ketveri–penkeri metai, ir tai darė didelį įspūdį. Kai slaugai kitą, neturi niekam apie tai trimituoti, tai turi būti taip paprastai, džiaugsmingai ir lengvai padarytas darbas, kad nei aplinka, nei pats ligonis nesusiprotėtų, jog tau vienas ar kitas žingsnis kainuoja. Tad didelę įtaką darė gyvi nuostabių žmonių pavyzdžiai, lydėję mane nuo pat lopšio.

Kitas svarbus postūmis buvo religinė literatūra, ypač pranciškonų kapucinų tarpukariu leistasis „Lurdas“, kurį mano senelis buvo tvarkingai surinkęs į ryšulį ir paslėpęs ant aukšto. Lemtingu laiku mes, jo anūkai, suradome tą ryšulį. Tik pagalvokite, kas gali būti įdomiau trylikos ar keturiolikos metų paaugliui, negu skaityti senelio paslėptus prieškarinius uždraustus laikraščius. Viename iš laikraščių ir perskaičiau straipsnį apie Pirmąjį pasaulinį karą pavadinimu „Du kiaušiniai“. Tuos du kiaušinius eidama per kaimus mirštančiam kareiviui suelgetavo medicinos seselė, gailestingoji sesuo. Tas kareivis nenorėjo priimti Ligonių sakramento, prisileisti kunigo, buvo piktas ir nuolat keikdavosi, neleisdavo perrišti savo kraujuojančios žaizdos. Jis prisileisdavo tik šią vienintelę medicinos seserį. Karščiuodamas jis užsinorėjo suvalgyti kiaušinį. Buvo karas ir visoje ligoninėje neatsirado nė vieno kiaušinio. Naktį seselė apėjo du kaimus, prašydama žmonių paaukoti kiaušinį sergančiam ligoniui. Kai ji galų gale tuos kiaušinius gavo ir išvirė, pacientas jau buvo persilaukęs tos malonės ir atneštus kiaušinius tėškė slaugei į veidą. Šis pasakojimas taip mane sukrėtė, kad būdama keturiolikos pasakiau sau – būsiu medicinos seserimi.

Tai dar nebuvo galutinis sprendimas, nes galutinai apsisprendžiau tik tada, kai Jėzus mane pašaukė prie savo širdies ir supratau, jog skaistybės įžadas yra tai, ko trokštu visa savo esybe. Tada nutariau, kad eisiu mokytis suprasti, ką kenčia kiti, suvokiau, kad šis romantiškas pasakojimas apie veidan tėkštą išvirtą kiaušinį yra mano kelias. Tuomet įstojau mokytis į Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklą, kur studijų metai prabėgo besimeldžiant, kad išmokčiau daryti gera ir nepakenkčiau kitam.

Darbas Nacionaliniame vėžio institute nėra sudėtingas tuo atžvilgiu, kad čia pacientai yra viso proto ir sąmoningumo, su jais lengva bendrauti, o bendravimas yra gydymo ir slaugos pagrindas. Tuo tarpu priėjimas prie slaugomų kūdikėlių ar psichinių ligonėlių yra ne per bendravimą, o prisilietimą. Taigi pasirinkau lengvesnį kelią, kur pats bendravimas padaro pusę darbo.

Pablo Picasso, Mokslas ir artimo meilė, 1897

Pradėjome švęsti popiežiaus Pranciškaus paskelbtus jubiliejinius Gailestingumo metus. Evangelijose skaitome, kaip Jėzus keliavo po kaimus skelbdamas žodį ir gydydamas ligonius bei demonų apsėstuosius. Ar galima būtų sakyti, kad ligonio slauga yra pats pirminis gailestingumo darbas?

Ne. Atsimenate, popiežius Pranciškus liepė visiems katalikams iš naujo perskaityti Katekizme išvardytus septynis gerus darbus sielai ir septynis gerus darbus kūnui. Visgi septyni geri darbai sielai yra pirmoje vietoje. Tai ir nemokantį pamokyti, ir nuliūdusį paguosti, ir abejojančiam patarti... Darbai sielai yra pirmas, neginčijamas ir didžiausias dabartinės visuomenės poreikis.

Tačiau kalbant apie gerus darbus kūnui, manyčiau, kad ligonio slauga ir lankymas yra labai reikšmingi ne kam kitam, o mums patiems, lankantiesiems ir prisiliečiantiesiems prie ligonių. Tokiu būdu sveiksta ne tik jie, bet ir mes patys. Sveikstame iš kvailų iliuzijų, stereotipų, išnyksta daugybė etikečių, kurias buvome prilipdę tam tikroms gydymo įstaigoms, ligoms, medikams. Tai, ką pažįstame tik paviršutiniškai ir iš šono, nuėjus į tą aplinką atsiskleidžia kitoje šviesoje.

Ką sako jūsų darbo ligoninėje patirtis: ar liga yra Dievo bausmės, ar apleidimo, ar gailestingumo ir meilės vieta?

Pirmiausia – liga nėra blogis. Tai – mūsų gyvenimo etapas. Jeigu mūsų gyvenime yra gimimas, augimas, brendimas ir asmenybės išsiskleidimo metai, vadinasi, liga taip pat turi savo vietą. Lygiai kaip senatvė, ruošimasis mirti ir karšinimas yra tokie patys gyvenimo etapai. Pati liga yra tik įrankis, paduotas mums kaip duonriekis peilis. Kyla klausimas, ką mes darysime su tuo įrankiu? Duonriekiu galima ne vien atriekti duoną, bet jo ašmenis nukreipti prieš save ar kitą žmogų ir stipriai jį sužeisti. Liga nėra pasaulio pabaiga. Kaip ir kiekviena netektis, liga yra ir naujų galimybių paketas. Vėlgi, jeigu susidūręs su liga būsiu vienas, iš siaubo ar nevilties galiu to paketo net neatrišti ir nepasižiūrėti, kas yra jo viduje. Tuo tarpu, jeigu paketą atversime ne pavieniui, o dviese ar trise, galbūt su savo parapijos nariu, ligoninės kapelionu, aplankyti atvykusia pussesere, savanoriu ar dėmesingu gydytoju, tikrai atrasime vertybių, naudingų tiek sergančiam, tiek esančiam šalia, kuris atėjo padėti atrišti keistos dovanos.

Kokie momentai tarnystėje ligoniams jums yra sunkiausi ir kokie šventojo Pranciškaus gyvenimo epizodai ar pamokymai sustiprina, įkvepia?

Sunkiausia yra būti be ligonių, man nieko nėra baisiau. Visada privalau turėti viltį, kad dar pas juos sugrįšiu. Su jais niekas nėra sunku ir viskas įmanoma, nes tas kitas asmuo yra man Švenčiausiosios Trejybės duotas. Tai yra man Dievo siųstas žmogus, mano ranktūris. Be jo yra blogai, o su juo blogai būti negali, nes kur du ar trys susirenka Jėzaus vardu, ten yra ir Jis pats.

Mane labiausiai stiprina šventojo Pranciškaus mokėjimas atsitraukti, tarnauti ir vadovauti nepraveriant burnos. Žinome, kad atėjus laikui brolis Elijas perėmė Mažesniųjų brolių ordino vairą, o Pranciškus, kaip koks mažvaikis, sėdėjo šalia Elijo kojų ir tyliai klausėsi, kas vyksta aplinkui. Pats buvimas, gyvenimas net nepraveriant burnos ir neištariant žodžio lūpomis, yra žodis. Jo kruvinas kūnas yra žodis. Tai, ką mes pasakome savo gyvenimu nešnekėdami, o būdami, yra žodis. Tai labiausiai mane jaudina Pranciškuje, nes jis visada buvo ir tebėra žodis, priartinantis mums į jokius rėmus nesukišamą beribę Dievo meilę.

Gailestingumo darbų laukas atrodo labai platus: tai gali būti ir ligonių slauga, ir pagalba vargšams, ir kalinių lankymas, ir darbas su priklausomais žmonėmis, ir našlaičiais, ir vienišais seneliais. Galėtume vardyti ir vardyti. Ką šiuo atveju patartumėte skaitytojams, norintiems kuo prasmingiau nugyventi Gailestingumo metus? Nuo ko pradėti?

Labai linkiu sau ir jums, mylimieji: pradėkime nuo savęs. Būkime gailestingi sau. Būti gailestingam sau, tai leisti savo sielai pailsėti Viešpatyje. Būti gailestingam sau, tai leisti savo sielai pailsėti gamtoje. Būti gailestingam sau, tai leisti sau suprasti, kad atsidavimas šeimai ar parapijai nėra auka, o privilegija ir šventė, palaima ir išsiskleidimas. Būkime gailestingi sau, atsiliepkime į pačius giliausius ir tikriausius savo sielos aikčiojimus, neužčiaupkime savo dvasiai burnos, nes ji prašo labai kukliai ir neklykia kaip mūsų susirgęs ar alkanas kūnas. Kūnas moka išsireikalauti, kas jam priklauso, o dvasia būna daug drovesnė. Kai būsime gailestingi sau, pasieksime nuoširdų susitaikymą su Kūrėju, su šeima, aplinka, gal net ir su Bažnyčia. Būkime drąsūs daryti gera sau, nes darydami gera savo dvasiai, pradėsime daryti gera ir aplinkai. Nieko nedarykime dirbtinai ir, duok Dieve, kad nepražiopsotume gausybės parodyti gailestingumą progų, kurias kasdien nuo aušros iki saulėlydžio mums duoda Viešpats.

Kaip manote, ar yra kažkoks konkretus gailestingumo darbas, kuriam popiežius Pranciškus ypač kviečia Pranciškoniškąją šeimą?

Pranciškoniškoji šeima yra kaip būrys margų paukštelių. Pažiūrėkite, kokie paukščiai yra skirtingi. Pranciškoniškoji šeima taip pat yra be galo skirtinga, bet man ji nuostabiausia tuo, kad paukštis dažniausiai vis sugrįžta į savo lizdą. Kad ir kur būtų išskridęs, jis grįžta ir visiškai nesidrovi remontuoti net ir sulūžusio lizdo. Nuolankiausiai prašau brangių brolių ir sesių pranciškonų neišsigąsti sugriuvusių ir skylėtų parapijų, neturinčių gyvybės dvasios, ištuštėjusių ir sustabarėjusių. Nebijokime būti kvailais šventojo Pranciškaus asiliukais, kurie susikraus penkias naštas ir temps jas per šiuos Gailestingumo metus. Viešpats tikrai bus su mumis.