Dėl rudens rūpesčių ir darbų maratono kino kalendoriuje liko beveik nepastebėtos dvi iškilios ir reikšmingos datos. Prieš šimtą metų rugpjūčio 29-ąją gimė švedų kino aktorė Ingrid Bergman, o rugsėjo 18 d. sukako 110 metų, kai pasaulį išvydo aktorė Greta Garbo. Abi jos gimė Stokholme ir tapo bene garsiausiomis švedėmis kino pasaulyje.

Kiekvieną į Stokholmo oro uostą atvykusį keleivį vadinamojoje Šlovės salėje pasitinka didelių portretų galerija, iš kurios žvelgia dešimtys veidų, o prie kiekvieno jų parašyta: „Sveiki atvykę į mano gimtąjį miestą.“ Tarp Nobelio premijos laureatų, sportininkų, mokslininkų, rašytojų ir, žinoma, legendinio kvarteto ABBA galima pamatyti ir aktorių. Tikra šios galerijos puošmena – G. Garbo ir I. Bergman portretai. Tai pačios garsiausios švedų aktorės, kurioms pavyko padaryti tarptautinę karjerą.

Tobulas ir efemeriškas grožis

1994 m. lietuvių kalba pasirodžiusios knygos „Greta Garbo“ autorė Judit Czengery rašo: „Jos veidas buvo pavadintas „šimtmečio veidu“, nes Garbo grožis publikai buvo toks dvasios penas, koks buvo grožis kitados senovės graikams. Juk niekas negali atstoti to įspūdžio, kurį pajunti filme, žiūrėdamas į žmogaus veidą, matydamas, kaip jis, įkvėpimo pagautas, keičiasi ir mainosi.

Paslaptingus Garbo bruožus kamera taip įamžino, kad jie tiesiog spinduliuote spinduliuoja nepakartojamu žavesiu, aistra ir individualybe. Ji buvo mįslė ir mįslė liko. Be publikos ir kino studijos, daugiau nepriklausė niekam, tik pačiai sau. Kai 1941-aisiais po „Dviveidės moters“ ji pasitraukė iš kino pasaulio, režisierius Roubenas Mamoulianas pastebėjo: „Garbo ir gyvenime turėjo du veidus. Vienas – tuščias popieriaus lapas, kurį matė žiūrovai ir galėjo jame užrašyti savo jausmus, kitas – be galo greitai pažeidžiamas veidas gražios moters, jos į tolį žvelgiančiose mąsliose akyse atsispindėjo gyvo žmogaus likimas.“

Autoritetingas britų kritikas Alexandras Walkeris devintajame dešimtmetyje rašė: „Holivude buvo, yra ir bus tik dvi didžiosios žvaigždės – Greta Garbo ir Charlie’is Chaplinas.“ Tą patį 1948 m. yra pasakęs vokiečių rašytojas Klausas Mannas: „Jie – didysis komiškasis aktorius ir tragikė – saugo amerikiečių kino išraiškos stiprybę. Jiedu demonstravo tokias tikrojo poetinio įkvėpimo akimirkas, su kuriomis gali lygintis tik nedaugelis aukščiausių europiečių pasiekimų... nuo Eleonoros Duse ir Saros Bernhardt laikų nebuvo tokios aktorės, tokios moters, kuri, kaip Greta Garbo, būtų taip garbinama ir kuria būtų taip žavimasi. Kadaise mūsų vyresnieji draugai vertė mus pavydėti pasakodami apie praėjusių laikų meistrus: tai Josefo Kainzo Hamletas, Eleonora Duse Ibseno „Moteryje iš jūros“, Anos Pavlovos nemirtinga „Mirštanti gulbė“, Vaclavo Nižinskio „Fauno popietės poilsis“! Dabar, kai mes girdime šiuos garsius vardus, jau nesijaučiame silpni ir pažeisti, nes mes turėjome mūsų Garbo.“

Prancūzų mokslininkas Rolandas Barthes’as savo esė „Garbo veidas“ 1957 m. rašė: „Garbo priklauso dar tam kino istorijos momentui, kai žmogaus veido sužavėtas minias apimdavo didžiulė sumaištis, kai žmonės pakrikdavo, apsvaiginti mėgstamo aktoriaus veido kaip meilės gėrimo, kai veidas išreiškė absoliučią kūno būseną, kurios neįmanoma pasiekti ir nuo kurios sunku atsiplėšti. Šiek tiek anksčiau Rudolpho Valentino veidas provokavo savižudybes, Garbo veidas taip pat yra dalis šios kurtuazinės meilės karalystės, kurioje kūnas žadina mistinį pražūties jausmą.

Be abejonės, tai nuostabus veidas-objektas; „Karalienėje Kristinoje“ jos grimas panašus į sniego tankumo kaukę; tai veidas, nulipdytas iš gipso, apsaugotas spalvotu paviršiumi, o ne spalvotomis linijomis; tarp viso šio sniego, vienu metu ir tankaus, ir orinio, išsiskiria tik dvi silp­nai virpančios dėmelės – akys, juodos ir keistai minkštos, bet visai neekspresyvios. Šis išskirtinio grožio veidas... ir tobulas, ir kartu efemeriškas.“

Kaip gimsta legendos

Nežemiško grožio ir fenomenalaus talento aktorė G. Garbo Holivudo skliaute spindėjo penkiolika metų. Jos karjeros pradžioje švedų režisierius Mauritzas Stilleris ne be pagrindo tvirtino: „Ji – tikro grožio įsikūnijimas. Tokį moters tipą kine pavyksta atrasti tik kartą per šimtą metų. Ji – nuostabi aktorė, kuri bus didžiausia kino garsenybė.“ Žaibiška G. Garbo karjera greitai patvirtino šią pranašystę, bet netrukus prie taip ir neįmintos savo grožio paslapties aktorė kolegoms ir žiūrovams pridėjo dar vieną nesuprantamą mįslę – 1941 m. po ne itin sėkmingo filmo „Dviveidė moteris“ (režisierius George’as Cukoras) ji visiems laikams pasitraukė iš kino, palikusi sau pelnytai priklausantį pirmosios ekrano ledi titulą. Ilgus dešimtmečius iki mirties (1990 m. balandžio 15 d.) G. Garbo gyveno vienatvėje, patikimai pasislėpusi nuo dėkingų gerbėjų ir įkyrių žurnalistų. Tuo ji tik dar labiau sustiprino „moters-sfinkso“ reputaciją ir suteikė magišką aureolę vienai gražiausių kino legendų.

„Kaip liūdna, kai menininkas palieka meną: manau, tai daug liūdniau nei mirtis, – su širdgėla tokį G. Garbo sprendimą komentavo dramaturgas Tennessee Williamsas. – Tikriausiai buvo kažkas, kas pagimdė pasišlykštėjimą Holivudu ir giliai ją užgavo. Ji visiems laikams tapo legenda, palikdama mums „Damą su kamelijomis“, „Aną Kareniną“ ir dieviškas savo balso vibracijas.“

Tikroji aktorės pavardė – Greta Lovisa Gustafs­son. Tėvas jūrininkas mirė, kai mergaitei buvo 15 metų. Šeima visada kentė nepriteklių, sesuo sirgo džiova, brolis taip pat buvo silpnos sveikatos. Norėdama pagelbėti šeimai Greta anksti pradėjo dirbti kirpykloje, vėliau – drabužių parduotuvėje, kur ją ir pastebėjo režisierius M. Stilleris. Būtent jis sugalvojo Gretai skambų slapyvardį, buvo jos pirmojo triumfo autorius ir, kaip teigia patikimi šaltiniai, vienintelė didžioji Garbo meilė. Draugai juos vadino Pigmalionu ir Galatėja, Gražuole ir Pabaisa ar tiesiog Svengaliu ir Trilbe (taip gražioje Daphne Du Maurier meilės apysakoje vadinosi menininkas ir jo užhipnotizuota mūza). M. Stilleris viliojantį kino pasaulį savo auklėtinei atvėrė filme „Saga apie Gestą Berlingą“ (1924 m.), sukurtame pagal Nobelio premijos laureatės Selmos Lagerlof romaną. Šio filmo sėkmės paskatintas M. Stilleris išvyko į Europą, kur tikėjosi padaryti Garbo žvaigžde. Svajonės neskubėjo išsipildyti, o iš visų grandio­zinių projektų liko tik nedidelis G. Garbo vaidmuo vokiečių režisieriaus Georgo Wilhelmo Pabsto filme „Nykus skersgatvis“ (1924 m.), kuriame jai teko laimė filmuotis šalia pasauline garsenybe jau tapusios danų aktorės Astos Nielsen. Vokietijon, kur buvo kuriamas šis filmas, naujų talentų ieškoti atvyko įžymus amerikiečių prodiuseris Louisas B. Mayeris, ir jis pakvietė M. Stillerį į Holivudą. „Tik su viena sąlyga, – atsakė šis. – Su manimi važiuos ir Greta Garbo.“ Pamatęs M. Stillerio protežė, B. Mayeris negalėjo nuslėpti nusivylimo ir visai nediplomatiškai išrėžė: „Amerikos vyrams nepatinka apkūnios moterys.“ Labai greitai už šį netaktą Mayeriui teko brangiai sumokėti: jau po metų didžiausios studijos „Metro-Goldwyn-Mayer“ šefas buvo priverstas susitaikyti su išskirtine G. Garbo padėtimi Holivude ir mokėti jai fantastiškai didelę algą (penkis tūkstančius dolerių per savaitę). Riaumojančiam liūtui, buvusiam studijos MGM ženklu, teko atsiklaupti prieš mažąją švedų aktorę, paslaptingąjį „sfinksą iš Švedijos“.

Pirmieji vaidmenys Holivude

Du pirmieji Gretos filmai Holivude sukurti pagal ispanų literatūros klasiko Vicente’o Blasco Ibanez romanus. Abu filmai – ir „Srovė“ (1926 m., režisierius Monta Bellas), ir „Gundytoja“ (1926 m., režisierius Fredas Niblo) – neatnešė aktorei pasitenkinimo, tačiau suteikė galimybę padirbėti šalia tuomet garsių aktorių Ricardo Cortezo (šis R. Valentino įpėdiniu save laikęs gražuolis, bet, anot biografų, tuščias garbėtroška „Srovėje“ vaidino paprastą valstietę pamilusį turtuolį doną Rafaelį) ir legendinio tragiko Lionelio Barrymore’o. Aktorė liko nepatenkinta dar ir tuo, kad studija netesėjo pažado šių filmų režisieriumi paskirti M. Stillerį (teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad jis nufilmavo trečdalį „Srovės“, bet buvo pašalintas dėl to, kad prastai kalbėjo angliškai ir nesugebėjo filmo koncepcijos paaiškinti nei aktoriams, nei vadovams). Tačiau kritikai debiutantę pastebėjo ir nepagailėjo pagyrų. Žurnalas „Motion Pictures“ ją pavadino „magnetiška asmenybe“, o įtakingasis „Variety“ pagarbino šiais žodžiais: „Švedė mergina filme – tiesiog atradimas. Ne todėl, kad gražiai ir gerai vaidina, o dėl to, kad yra individualybė!“

Romantinės dramos „Kūnas ir velnias“ (1926 m.) filmavimo aikštelėje G. Garbo sutiko aktorių Johną Gilbertą, kuris ilgam tapo Gretos partneriu ir „etatiniu“ mylimuoju gražiose melodramose (ir, kaip teigia viską žinantys šaltiniai, ne tiktai filmuose).

Režisierius Clarence’as Brownas, filmuodamas „Kūną ir velnią“, sugebėjo filosofinę Hermanno Sudermanno sakmę paversti aistringos meilės drama ir suformavo garsaus aktorių dueto charakterių kontrastą. Impulsyvus J. Gilberto jausmingumas kontrastavo su rafinuotu G. Garbo grožiu ir švelniai tirpdė jos šalčiu dvelkiančią ramybę. Publiką intrigavo tokių skirtingų individualybių derinys, kurį dar pakurstydavo pikantiškos detalės iš filmavimo aikštelės, scenarijuje nenumatytos smulkmenos ir „ne pagal reglamentą“ savo (o ne tik herojų) emocijas reiškiantys partneriai.

Filme „Meilė“ (1927 m., režisierius Edmundas Gouldingas), pradėtame tuoj po triukšmingos „Kūno ir velnio“ premjeros, J. Gilberto ir G. Garbo romanui pritaikytas nemirtingas Levo Tolstojaus siužetas apie Aną Kareniną. Publikos visai netrikdė toks mažmožis, kad Ana ir Vronskis dėvėjo ne XIX a. drabužius ir tai, jog apskritai, kaip teigė viena G. Garbo biografė, „kur veiksmas vyksta, galėjai nuspėti tik iš to, kad visą laiką snigo ir kad ant sienų kabo ikonos“. Iš humanisto L. Tolstojaus minčių filme nieko neliko, net finalinė Anos savižudybė po traukinio ratais buvo nudailinta iki Holivudo standartų. O po aštuonerių metų G. Garbo įtikino seną pažįstamą C. Browną rimtai ekranizuoti „Aną Kareniną“ (1935 m.), bet naujoji jau garsinė versija populiarumu nė iš tolo neprilygo pirmajai.

Istorinių portretų galerija

G. Garbo kūrybinėje biografijoje buvo ir istorinių asmenybių. Filmas „Dieviškoji moteris“ (1928 m.) dedikuotas legendinei teatro tragikei Sarai Bernhardt, bet autorius mažai domino jos talento unikalumas. Kas kita – ekscentriškas tea­tro La Comedie-Francaise primos charakteris ir jos gausūs meilės romanai, kuriems filme ir skirta daugiausia dėmesio. Olandų kilmės menininkė S. Bernhardt, išauklėta prancūzų vienuolynuose, be abejonės, buvo viena įdomiausių to laiko moterų. Pasauline garsenybe ji tapo ne tik dėl ypatingo talento – prie jos populiarumo prisidėjo tuomet dar masiškai nepaplitę reklaminiai triukai. Ji buvo tikra „superžvaigždė“ jau tuo metu, kai niekas šiuo terminu aktorių neapibūdindavo. Daugiau nei penkiasdešimt metų S. Bernhardt stebino žiūrovus vaidmenimis teatre (ir savo autoritetu prisidėjo prie nebylaus kino statuso kėlimo), be to, ji parodose pristatydavo savo skulptūras ir tapybos darbus, neretai imdavosi literatūrinės kūrybos. Jos ekscentriškas gyvenimo stilius visiems tapo amžina pokalbių tema. Nors buvo nedidelio ūgio ir ypatinga gražuole jos nepavadintum, „dieviškoji Sara“ atliko pagrindinius pasaulinio teatro klasikos vaidmenis (net Hamletą teatre ir kine), o kai kurie rašytojai būtent jai rašė savo pjeses. Įveikusi kalbos barjerą S. Bernhardt buvo išvykusi gastrolių į Londoną, skynė pergales Europos scenose, o vaidindama Margaritą Gotjė „Damoje su kamelijomis“ apkeliavo kone visas Amerikos valstijas.

Sukurti filmą apie tokią fenomenalią menininkę buvo išties puikus sumanymas, jeigu, anot G. Garbo biografės J. Czengery, į scenarijų būtų patekusi nors dalis jos biografijos faktų. Deja, autoriai pasitenkino tik ankstyvaisiais būsimos aktorės gyvenimo motyvais, kuriuos pjesėje „Žvaigždės šviesa“ aprašė (o gal tiesiog sufantazavo) dramaturgė Gladys Unger, savo heroję pavadinusi Mariana. Iš devynių minučių išlikusio šio filmo fragmentų galima tik susidaryti įspūdį apie trokštančios tapti aktore merginos dramatišką kelią į šlovę. Būtent po šio filmo pasipylė poetiškų epitetų gausybė, o tuščiažodžiavimo sraute išryškėjo svarbiausi ir vėliau iki begalybės kartojami: „Dieviškoji Garbo“, „Ekrano Sara Bernhardt“ ar „Amžinoji svajonių princesė“.

Filme „Mata Hari“ (1932 m.) aktorei teko įkūnyti skandalingai pagarsėjusią aferistę ir šnipę. Šis vaidmuo ryžtingai laužė jau nusistovėjusius G. Garbo vaidybos kanonus, bet virtuoziškiems aktorės persikūnijimams prastai talkino George’o Fitzmaurice’o režisūra, pasitenkinanti tik efektingomis pozomis, įspūdingomis mizanscenomis, ornamentišku kadro apipavidalinimu ir sensacingomis detalėmis iš spalvingo superšnipės gyvenimo. G. Garbo vaidmuo tebuvo išraiškinga fatališko sugundymo serija, nors reikėtų tinkamai įvertinti aktorės bandymą pabėgti nuo įkyraus „ledinių“ vaidmenų bagažo.

Prie žymiausių G. Garbo filmų būtina priskirti „Karalienę Kristiną“ (1933 m., režisierius Roubenas Mamoulianas). Švedai labai myli savo valdovę, kuri 1632 m. po tėvo Gustavo Adolfo žūties mūšio lauke vos šešerių metų buvo pasodinta į Švedijos sostą, o sulaukusi aštuoniolikos – karūnuota. Tai viena išmintingiausių XVII a. moterų, plataus akiračio valdovė. Būdama dvidešimt septynerių ji netikėtai atsisakė sosto ir emigravo į Romą, ten ir mirė, niekam nepaaiškinusi tikrųjų savo poelgio priežasčių. Atsakymą randame filme, kuriame, žinoma, nereikia ieškoti istorinės tiesos. Tai graži melodrama apie meilę, dėl kurios karalienė aukoja ir karūną, ir sostą, tačiau ilgai ir laimingai gyventi su mylimuoju jai nelemta.

Nuotykių dramoje „Užkariavimas“ (1937 m., režisierius Clarence’as Brownas) G. Garbo suvaidino imperatoriaus Napoleono „lenkišką žmoną“ Mariją Walewską. Su ja Bonapartas susipažino 1806 m. žiemą keliaudamas per Lenkiją. Tuomet Lenkija (kartu ir Lietuva) jau buvo išdraskyta padalijimų, o žmonės puoselėjo mažą viltį, kad valstybę naujam gyvenimui prikels svetimos rankos. Lenkų aristokratai Marijai Walewskai net buvo patikėję ypatingą misiją – dėl Lenkijos išgelbėjimo į Napoleono (jį suvaidino prancūzų aktorius Charles Boyer) glėbį ją stūmė netgi jos vyras.

Įsikūnijusi tragedijos dvasia

Po filmo „Mata Hari“ nuskambėję studijos nario J. Roberto Rubino žodžiai netikėtai išreiškė G. Garbo fenomeno esmę: „Garbo buvo vienintelė moteris, kurią mes kine galėjome nužudyti. Visos kitos žvaigždės filmą pajėgdavo užbaigti tik apsikabinimais ir aistringais bučiniais. O Garbo mirtį žiūrovai ištverdavo, jos netgi laukdavo.“

Panašiai svarbiausią G. Garbo ypatybę suformulavo ir kino kritikas Alastairas Cooke’as: „Pačioje Garbo įsikūnijusi tragedijos dvasia. Tai matyti iš jos akių – iškart, kai tik pakyla uždanga, kai prasideda filmas. Akys ir išduoda neišvengiamą likimą. Šitaip ji beveik nepastebimai pereidavo prie vis tragiškesnių vaidmenų, ir visai ne dėl to, kad kažkas studijoje tai būtų daręs sąmoningai. Ji galėjo atlikti tik tokius vaidmenis, kur anaiptol nebūtų minties apie vyrų pranašumą. Garbo buvo vienintelė moteris, kai žiūrovai tiesiog laukdavo, kad jos likimas būtų tragiškas, kad filmai jai pačiai baigtųsi skausmingai.“

Pedantiškai kruopštų mirties darbą G. Garbo skrupulingai atskleidė neabejotinai geriausiu savo vaidmeniu filme „Dama su kamelijomis“ (1936 m., režisierius George’as Cukoras), kurio prototipas, aprašytas Alexandre’o Dumas – sūnaus pjesėje, buvo garsi XIX a. prancūziškų salonų kurtizanė Alphonsine Plessis, ir Giuseppe Verdi įkvėpusi sukurti genialiąją „Traviatą“. Istoriją apie aristokratišką kurtizanę Margaritą Gotjė žinome ir iš „Traviatos“, ir iš sovietmečiu matyto italų filmo „Tikroji damos su kamelijomis istorija“ (1981 m., režisierius Mauro Bolognini). S. Bernhardt su šiuo vaidmeniu nesiskyrė beveik iki gyvenimo pabaigos, italų teatro tragikė Eleo­nora Duse jį suvaidino daugiau kaip tūkstantį kartų, o klasikinio kino gerbėjams geriausia Margarita Gotjė – tai G. Garbo. Ją be jokių išlygų pripažino visi. Net Philippe’as Soupault, atstovavęs radikaliausiai menininkų grupuotei: „Mes, poetai siurrealistai, atrodo, kaip tik tokio moters paveikslo ir ieškojome... Arthuras Rimbaud būtų patenkintas.“

Apie garsiąją Margaritos mirties sceną prikurta poetinės ekstazės kupinų puslapių. Anot Cecilijos Ager, „jai mirštant gali pagauti tą akimirką, kai siela palieka kūną“. Neįsivaizduojamai slopinamo temperamento prasiveržimai ir desperatiškas maištas prieš didžiausią žemėje neteisybę – negailestingai grožį pakertančią mirtį – patys stipriausi fiziškai jaučiamą šiurpą keliantys filmo epizodai. Net aštuoniolikoje filmų aktorę filmavęs operatorius Williamas Danielsas vėliau prisipažino, kad gailisi tik vieno: „Negalėjau Gretos Garbo nufilmuoti spalvotai. O juk prašiau studijos vadovų, įkalbinėjau, kad šias neįtikėtinai žydras akis palikuonims reikėtų išsaugoti spalvotoje juostoje, bet „Metro“ nesutiko. Spalvota juosta tada buvo labai brangi. Ypač skaudėjo širdį filmuojant „Damą su kamelijomis“, matant tą veidą blykštantį ir besikeičiantį, tačiau, deja, galėjome nufilmuoti tik nespalvotai ir tiktai mes, kurie ten buvome, turėjome progą išvysti aktorinio meno stebuklą.“

G. Garbo kalba ir juokiasi

Nesinorėtų šias pastabas apie didžio talento aktorę pabaigti liūdna gaida. Juk G. Garbo vaidmenų sąrašas gana ilgas. Jame yra daug skirtingų personažų. Kai kurie gal ir nebuvo ypač pavykę, bet ir jie paliko ryškų pėdsaką kino istorijoje. Štai pirmasis jos vaidmuo garsiniame filme „Ana Kristi“ (1930 m., režisierius Clarence’as Brownas) į kino vadovėlius pakliuvo ne dėl dramatiško siužeto, pasiskolinto iš Eugene’o O’Neillo to paties pavadinimo pjesės, o todėl, kad visiems rūpėjo išgirsti legendinės aktorės balsą. Jis nuskambėjo jau pirmoje scenoje, kai pajūrio bare atvykėlė kreipiasi į padavėją šiais žodžiais: „Kliūstelk šlakelį viskio ir imbierinio alaus užsigerti, tik jau nešykštėk, vaikuti.“ Ar dar reikia sakyti, kad šis „kokteilis“ tuoj pat tapo populiarus. O ant filmų „Ana Kristi“ plakatų ne ką mažesniu šriftu nei pavadinimas buvo parašyta magiška frazė „Garbo kalba!“ (angl. „Garbo Talks!“).

Vėliau ant filmo „Ninočka“ (1939 m., režisierius Ernstas Lubitschas) plakatų buvo rašoma: „Garbo juokiasi!“, ir tai irgi tapo sensacija. Nes tai šauni komedija, kurioje G. Garbo vaidino dar vieną rusę. Aną Kareniną, kaip jau žinome, aktorė kine įkūnijo du kartus. Filme „Paslaptinga dama“ (1928 m., režisierius Fredas Niblo) ji vaidino rusę šnipę Tatjaną Fiodorovą, kuri turėjo iš austrų karininko pavogti itin svarbius brėžinius. Daugelį garsių kino žvaigždžių surinkusioje melodramoje „Grand Hotel“ (1932 m., režisierius Edmundas Gouldingas), sukurtoje pagal anuomet populiarią austrų dramaturgės Vicki Baum pjesę „Žmonės viešbutyje“, ji vaidino prašmatniuose apartamentuose gyvenančią vienišą rusų baleriną Grušinskają. „Oskaru“ apdovanotas šis filmas pradedamas ir baigiamas tais pačiais vieno nuolatinio viešbučio gyventojo gydytojo žodžiais: „Žmonės atvyksta. Žmonės išvyksta. Niekas nesikeičia.“

Filmas „Ninočka“ privertė pakeisti nuomonę apie G. Garbo tragiškos aktorės reputaciją. Čia ji kelis kartus juokiasi taip užkrečiamai, kad salėje nelieka abejingų tokiems linksmybės priepuoliams. Komedijos autoriai iki valios pasityčiojo iš stalininės Rusijos stereotipų, o G. Garbo vaidino „plieninę“ rusų komisarę draugę Niną, su specialia misija atvykusią į Paryžių, bet nesugebėjusią atsispirti buržuazinio gyvenimo pagundoms. Už šį vaidmenį G. Garbo nominuota „Oskarui“, bet laimė nusišypsojo britei Vivien Leigh, suvaidinusiai Skarletę O’Hara visų pamėgtoje melodramoje „Vėjo nublokšti“.

Komedija buvo ir paskutinis G. Garbo filmas „Dviveidė moteris“ (1941 m., režisierius George’as Cukoras). Čia ji vaidino kalnų kurorte „Slidžių prieglauda“ dirbančią slidinėjimo instruktorę Kariną Borg, kuri žaibiškai įsimylėjo ir po 24 valandas trukusio romano ištekėjo už turtuolio amerikiečio Lario Bleiko. Pasitelkime pagalbon jau ne kartą cituotą J. Czengery: „Tai tuščia ir banali istorija, kurioje po vestuvių knygų leidyklos redaktorius grįžta į Niujorką. Norėdama parsivilioti vyrą atgal Karina vyksta jam iš paskos ir apsimetusi savo seserimi dvyne demonstruoja visai kitus privalumus ir apsuka vyrui galvą. Ir jis su savo žmona apgauna žmoną... Šis filmas buvo ne tik nevykęs, bet ir skandalingas. Įsikišo net „Moralės lyga“, kuri kvietė amerikiečius filmą boikotuoti. Jį pasmerkė ir daug dvasininkų, pavadino amoraliu – tokių keistenybių Holivude dar nėra buvę.“

Po tokios smarkios visapusės atakos G. Garbo sutriko ir net palūžo. Šį dirbtinai sukeltą ažiotažą ji ėmė vertinti kaip sąmokslą. Tyčiojosi ir spauda, koneveikdama dar visai neseniai garbintą kino žvaigždę. Nenuostabu, kad aktorė tada ryžosi pasitraukti iš kino. Pradžioje ji tiesiog norėjo padaryti pertrauką – kol baigsis karas. Bet sugrįžti į kiną jai jau nebuvo lemta.

Nepamirštamame „Karalienės Kristinos“ finale netekusi mylimojo karalienė stovi ant laivo denio ir plačiai išplėstomis akimis žvelgia į tolimą bei bauginančią nežinią. Filmuojant šią sceną režisierius R. Mamoulianas davė aktorei genialų nurodymą: „Pasistenkite, kad jūsų veidas būtų panašus į baltą popieriaus lapą, kuriame žiūrovai galės įrašyti visas savo mintis ir emocijas. Plačiai atverkite akis ir tiesiog žiūrėkite į tolį.“

Štai taip ir žvelgia pro mus į amžinybę moteris, palikusi neįmintą paslaptį. G. Garbo – didžioji kino pasaulio mįslė. Ką dabar įrašytume į šį baltą popieriaus lapą?