Po LMTA ištikusios tragedijos – studento savižudybės – žiniasklaidoje į paviršių pradėjo lįsti akademijos problemos, apskritai keliami universitetinio krūvio, dėstytojų ir studentų santykius liečiantys klausimai. Gerai, kad galų gale pradedama kalbėtis apie tokius dalykus, tačiau šįkart aš ne apie švietimo sistemą.

Mūsų, šiuolaikinių studentų karta, yra galimybių karta. Turėdami jų apsčiai, mes nebežinome, kuriuo keliu eiti, bandome  aprėpti daug dalykų vienu metu, tačiau taip pat – tai jautri nesėkmėms karta. Mums sunku pralaimėti, nepasisekimai tuoj pat virsta nesėkmėmis, o nusivylimai – neviltimis. Žinoma, prie to prisideda ir mokymo įstaigos –  jei visus dvylika metų, o vėliau ir universitete akcentuojama konkurencija bei išlikimo, pagrįsto veržlumu, svarba, tai nesunku įsivaizduoti, kaip keli pralaimėjimai gali paveikti jauno žmogaus savivertę.

Vis dėlto, manau, kad didžiausia bėda slypi ne mokymo įstaigose, tačiau apskritai žmogaus vertės suvokime. Kartais susidaro įspūdis, kad žmogaus vertės rodikliu yra tapę jo pasiekimai, pripažinimas, kuris šiandien yra susijęs nebūtinai su tuo, ką darai ir kaip darai, bet galbūt labiausiai su tuo, kaip sugebi save pateikti. Tarytum turi garsiai skelbti apie save pasauliui, kad būtum pastebėtas, kad tavęs nesutryptų abejinga kitam, tačiau save iki kaklo įsimylėjusi minia. Liūdniausia, kad tai vyksta nebūtinai akademiniame pasaulyje – atvirkščiai, pažįstu nemažai dėstytojų, kurie prieš įeidami į auditoriją nusiima pranašesnio dėstytojo karūną, kurie paskaitose leidžia sukurti augimo kartu, o ne konkuravimo dvasią, tokių, kurie nepraeina pro tave nepasiteiravę, kaip sekasi.

Abejingumas vyrauja pačioje artimiausioje aplinkoje. Tartum net patį artimiausią žmogų turi kaskart iš naujo prisijaukinti, kaskart iš naujo išsikovoti palankų žvilgsnį, palaikantį žodį. Juk jei tris kartus iš eilės artimas žmogus atsisako išgerti su tavimi kavos, ketvirtąkart jau nebedrįsi jo kviesti. Visa tai dėl baimės įsiterpti ne vietoje ir ne laiku į kito darbų srautą, darbų, kurių vakar buvo ir kurių visada bus. Darbų, kurie nežino, ką reiškia pabaiga, kai, tuo tarpu, žmogus žino. Apie žmogaus baigtinumą nesibaigiančių dalykų akvaizdoje eilėraštyje „Laikas išeiti“ gražiai pasisakė S. Geda: Viskas lieka, / Tik aš / Nelieku. / Ne dėl to / Aš buvau / Čia atėjęs.   

Žmogus ne tik žino savo baigtinumą, bet ir tai, kad yra laisvas save pribaigti. Mirtis pati savaime nėra baisi, baisus yra žmogaus savavališkas apsisprendimas mirčiai. Apie savižudybę nejauku kalbėti, bet ji tėra liūdna tolima statistika, kol netenka su ja susidurti iš arti. Kai sužinojau, kad iš gyvenimo savo noru pasitraukė labai pažįstamas jaunas aktorius, klausiau savęs, kas yra negerai šitame pasaulyje, kad šitaip gali nutikti? Juolab tai būta šviesaus, tikinčio žmogaus. Pasaulyje, ko gero, viskas taip, kaip turi būti, bet žmonių santykiai ar, grečiausiai, jų nebuvimas, kartais ima kelti nerimą. Darydami įsivaizduojamai didelius darbus, galime pasauliui atrodyti dideli, laimėti pripažinimą, bet grįžę į savo artimiausią aplinką pasijusti susitraukę iki nepastebimumo.

Žinoma, neretai nutinka ir taip, kad norime kitam padėti, bet nežinome, kaip tai padaryti, kaip prieiti prie kito dar labiau jo nesužeidus. Apie tai, kuo grįstas yra ėjimo kito skausmo link kelias, kalbėjo danų filosofoas Kierkegaard‘as, kurio įžvalgomis pasidalinsiu likusioje straipsnio dalyje. Anot jo, norint kokį nors žmogų iš tiesų nuvest į apibrėžtą vietą, visų pirma reikia surasti jį ten, kur jis yra, ir nuo ten pradėti. Paprastai, atsidūrę padedančiojo pozicijoje, jaučiamės pranašesni kito atžvilgiu, tarsi daugiau suprantantys, tarsi turintys privilegiją primesti kitam dažnai tik tariamą savo žinojimą. Tačiau tam, kad galėtume padėti kitam, pirmiausia turime stengtis suprasti tai, ką supranta tas, kuriam teikiamės padėti. Jei nesistengiame įsijausti į kito žmogaus situaciją, pagalba tėra mūsų pačių susikurta iliuzija, nes jos esmė nukreipta ne į kitą, bet į mus pačius – užuot tarnaudami, siekiame, kad mumis būtų žavimasi.  

Padedantysis turi suprasti, kad padėti – pirmiausia reiškia tarnauti, o ne valdyti, kad padėti reiškia iš pradžių sutikti būti laikomam neteisiu, nesuprantančiu to, ką kitas supranta. Reikia pasistengti, kad kitas žmogus jaustų palengvėjimą su mumis kalbėdamas, kad mes savo žodžiais apie jo kančią praturtintume jį tarsi poetišku suvokimu, užuot pamokslavę ar teisę. Jei šito nesugebame, kitas užsisklęs savyje, jis mums užsidarys. Net jei savo asmenybės galia sugebėtume priversti žmogų prisipažinti, kad tai jis yra neteisus, kitą akimirką jis su dar dideliu įkarščiu puls tos pačios aistros link. Kitaip sakant, tokiu teisiančiu elgesiu mes padedame kitam darkart ir dar stipriau įsimylėti tai, nuo ko bandėme jį atkalbėti.

Jei galime surasti tą vietą, kurioje kitas yra, tada gali pasisekti kitą nuvesti ten, kur patys esame. Tad ar tik ne pats didžiausias darbas yra sugebėti padėti kitam, pajausti, kada ir kaip prieiti? Tačiau, jei viskas po mūsų lieka, išskyrus mus, ar neverta pasistengti, kad liktume čia kuo ilgiau?

2015 m. Nr. 10