Užaugau ir mokiausi sistemoje, kurioje svarbiausia buvo rinkti faktus, gebėti prisiminti bei atkartoti suteiktą informaciją. Asmeniniai tų faktų vertės ir prasmės išgyvenimai nebuvo svarbūs – juk tai tik jausmai! Universitetuose ir vėl susidūriau su proto aukštinimu. Svarbus tik protingas mąstymas, kuris yra šaltas, grįstas faktais ir objektyvus. Visa kita yra tik asmeninis suvokimas, fantazijos, vizijos, įsitikinimai ar emocijomis apipinti samprotavimai. Ir vėlgi, juk tai tik jausmai!

Didžiąją savo profesinės veiklos dalį skyriau atkurti mąstymo visumą savo galvoje ir... Lietuvos mokykloje. Taip mano pagalbininkėmis tapo Nedo Herrmanno ir Edwardo de Bono metodologijos. Jos abi man padėjo reabilituoti ir praktiškai realizuoti jausminę mąstymo dalį. Nedas Herrmannas pasiūlė mąstymo visu protu sampratą ir ketvirtį mąstymo visumos paskyrė emociniam, tarpasmeniniam, tikėjimu ir jausmais grįstam mąstymui. O Edwardas de Bono mąstymo visumą papildė raudonąja kepuraite, griežtą logiką (akmens logiką) išplėtė į subjektyvią suvokimo logiką (vandens logiką) ir pasiūlė vertės suvokimą susieti su vertybių išgyvenimu. Bet šiuokart ne apie tai...

Šiuokart su jumis noriu kalbėti ne kaip mąstymo trenerė, o kaip mama. Mama, kuri jaučia, nujaučia, mąsto, trokšta ir planuoja savo vaiko ugdymo kelią. Būdama Edwardo de Bono mąstymo sistemos atstovė aš nesitenkinu kalbėjimu apie tai, jog kažkas yra negerai, kažko trūksta ar kažkas kažko nepadaro. Man daug svarbiau susivokti, ko siekiu aš, ką galiu padaryti pati ir kaip bendram tikslui galiu pasitelkti kitus žmones.

Tikiu, kad panašūs vaikų ugdymo klausimai kyla ir kitiems tėvams bei pedagogams. Tad šiuo savo pamąstymų pasidalinimu kviečiu dialogui ir bendram darbui visus, kuriems rūpi visuminis mūsų vaikų ugdymas.

Kokį žmogų aš noriu išugdyti?

Būdami tėvais jau jaučiamės suaugę, gebantys reflektuoti ir vertinti, kokią svarbą mūsų asmeniniame bei profesiniame gyvenime turėjo mūsų pačių ugdymo patirtis. Atsispirdami nuo jos mes savo vaikams linkime geriausio. Tik tai, ką laikome geriausiu, kiekvienam iš mūsų yra skirtinga.

Ne kartą savęs klausiau, kas man yra svarbiau. Ar tai, kad mano sūnus išmoktų save saugoti, ar kad nebijotų rizikuoti? Ar tai, kad sukauptų žinių ir visiems mokytojams, o vėliau ir savo vadovams, pateiktų teisingus atsakymus, ar, kad entuziastingai pasinertų į savo mėgstamą veiklą ir joje patirtų džiaugsmą? Ar tai, kad gebėtų prisitaikyti prie esamos tvarkos ar, kad savo kelyje išmoktų peržengti nubrėžtas ribas ir kurti savo tvarką? Ar tai, kad gebėtų logiškai bei argumentuotai apginti savo tiesą, ar, kad išgirstų, suprastų ir atjaustų kitą žmogų? Ar tai, kad be klaidų galėtų išspręsti logaritminę lygtį, ar, kad pastebėtų ir pasidžiaugtų saulėlydžio spalvomis? Ar tai, kad taisyklingai kalbėtų ir rašytų, ar, kad turėtų aktualią mintį, kuria norėtų pasidalinti su kitu žmogumi? Prisipažinsiu, kad kiekvieną kartą, kai bandau atsakyti į šiuos klausimus manyje kariauja dvi mamos. Viena jų – savo vaikui linkinti gyvenimo kokybės, kurią nusako žodžiai: trokšti, tikėti, siekti, pasinerti, išgyventi vertybę, pajausti prasmę, patirti bendrumą... Ir kita – sauganti savo vaiką nuo traumos, kuri kyla susiduriant su reikalavimu prisitaikyti, atlikti tai, kas pasakyta, nepadaryti klaidų.

Tada, kai prioritetu iškeliu gyvenimo kokybę, emocinio intelekto ugdymas man tampa svarbiausias. Mano suvokime emocinis intelektas yra integrali ir neatsiejama proto visumos dalis. Jis apima daug svarbių gebėjimų: suvokti ir pripažinti savo paties jausmus; priimtinai išreikšti savo emocijas ir jausmus bei įtraukti juos į sprendimų priėmimą ar problemų sprendimą; suvaldyti stiprias emocijas ir nukreipti savo jausmus pozityvia linkme; pastebėti suprasti ir įskaityti kito žmogaus jausmus; tvarkytis su emociniais tarpusavio santykių aspektais bei kurti palankią emocinę atmosferą asmeniniame gyvenime ir darbinėje aplinkoje.

Tai, kas man svarbu iš tikrųjų, nelieka vien kalbose ar atsidūsėjimuose, kaip viso to trūksta. Svarbūs dalykai paliečia vertybes, virsta jausmais ir motyvacija veikti. Tad nuo kalbų prie darbų!

Ką aš galiu padaryti pati?

Kol buvau tik mokytoja, dėstytoja ar trenerė, labai aiškiai supratau: norint išmokyti, reikia mokyti; norint išugdyti, reikia ugdyti. Tiksliau sakant, visas pastangas reikia nukreipti į besimokantįjį/ugdytinį. Motinystė pakoregavo šį supratimą ir viską gražiai sustatė į vietas. Tapo aišku, jog norint išugdyti savo vaiko ar mokinio emocinį intelektą, būtina užsiimti emocine saviugda. Dabar žinau, kad geriausia, ką galiu padaryti dėl savo vaiko, tai būti emociškai intelektuali mama. Tai reiškia pačiai susitvarkyti su savo emocijomis ir užmegzti harmoningą emocinį ryšį su vyru ir vaiku. Juk apie kokį emocinio intelekto ugdymą būtų galima kalbėti, jei suirzusi slankiočiau po namus, kariaučiau emocinį karą su vaiko tėvu, būčiau kurčia emociniams vaiko poreikiams, o susikaupusią įtampą „išliečiau“ ant vaiko ar vyro galvos?

„Susitvarkyti savo emocinį gyvenimą“– skamba paprastai, tačiau tai padaryti nėra taip paprasta.

Prieš penkerius metus sau parengiau pagalbinę priemonę. Emocijas ir jausmus paverčiau šunimis, kuriuos įsipareigojau pažinti, prisijaukinti ir išdresuoti. Tai mano darbui su savimi suteikė kryptį ir struktūrą. Paprasčiau tariant, užsiveisiau šunyną, kurį dabar reikia pačiai suvaldyti.

Sūnui paaugus supratau, kad atėjo laikas ir jam padėti pažinti savuosius emocinio pasaulio gyventojus, juos prisijaukinti bei pririšti prie pavadėlio. Pradėjau šuniukų pristatymą savo vaikui. Tai iš manęs pareikalavo dar daugiau pastangų. Reikėjo stebėti savo vaiko emocinį gyvenimą, atpažinti aktualius jausmus, su kuriais jis jau bandė tvarkytis, bet jam vis dar reikėjo pagalbos. Tada atbėgdavo vienas ar kitas šuniukas ir padėdavo susitvarkyti su aktualia emocija. Taip gimė metodas.

Praėjusių metų rugsėjį, paskatinta kolegų ir kitų tėvų, išleidau pirmąjį priemonės „Pažink, prisijaukink, pamokyk“ kortelių rinkinį, kuriame apsigyveno trisdešimt keturi atklydę šuniukai. Kartu su šuniukais pasirodė ir knygelė, kurioje pateikiau priemonės idėją, darbo principus bei emocinio pasaulio gyventojų charakteristikas. Šis rinkinys skirtas tėvų ir pedagogų saviugdai bei vaiko emocinio intelekto ugdymui per pirmuosius dešimt jo gyvenimo metų. Šiais metais planuoju parengti ir išleisti antrąjį rinkinį, o su juo eiti dar toliau.

Kaip mes galime sutelkti jėgas?

Pastebėjau, kad vaikų auginimo ir ugdymo patirtis suartina. Prieš penkerius metus inicijavau „Mažųjų mąstytojų akademiją“. Ši idėja subūrė nedidelę grupelę tėvų, kurie domėjosi savo vaikų mąstymo lavinimo galimybėmis. Tuo metu mums rūpėjo ankstyvojo (nuo gimimo iki mokyklos) mąstymo lavinimo galimybės. Darbui su savimi ir savo vaikais pasitelkėme tai, ką visi gerai žinojome – Edwardo de Bono „Šešias mąstymo kepuraites“. Pradėjome nuo raudonosios – emocijų, jausmų, nuotaikų, nuojautų ir tikėjimų – kepuraitės. Pradėjome ir nebegalime sustoti.

Ši patirtis parodė, koks vertingas yra neformalus bendraminčių tėvų bendradarbiavimas. Jis padeda ne tik pasitikrinti ugdymo idėjas, tačiau ir inspiruoja naujas bei skatina veikti. Būtent šioje tėvų grupėje buvo analizuojamos skirtingos emocinio intelekto ugdymo metodikos bei pirmą kartą pasilakstyti išleisti emociniai šunys. Man tai buvo puiki saviugdos mokykla.

Vaikai auga greitai ir mes juos išleidžiame į pirmąją ugdymo instituciją - darželį, vėliau į pradinę ar pagrindinę mokyklą. Taip dalį savo ugdymo atsakomybių deleguojame profesionalams. Tačiau ir čia galime sutelkti savo jėgas. Mes, tėvai, galime inicijuoti diskusiją su pedagogais ir siekti susitarimo dėl ugdymo vertybių. Mes galime siūlyti institucijai savo pagalbą praturtinant ugdymo veiklas ar bent jau šeimoje atliepti ir pratęsti institucijoje pradėtą ugdymo darbą.

Mums, tėvams, labai svarbu atsiminti, kad darželis (ar mokykla), kurį lanko mūsų vaikai, jau nėra tas, kurį lankėme mes. Emocinio intelekto ugdymas šiuolaikinėje švietimo sistemoje nebėra vien tik tėvų ar pedagogų jausmų išraiška. Tai tapo svarbia, ugdymo programose apibrėžta, ugdymo turinio dalimi. O tai reiškia, kad mokymasis pažinti, išreikšti bei valdyti savo jausmus ir emocijas formaliai tapo lygiaverčiu ugdymo tikslu mokymuisi pažinti aplinką, rašyti, skaityti ar skaičiuoti.

Jau girdžiu kai kuriuos iš jūsų kritikuojant, jog visa tai egzistuoja tik švietimo politikų kalbose ir popieriuje. Aš esu nusiteikusi optimistiškiau. Matau, kaip visa tai iš lėto juda į priekį. Nuo individualių idėjų pereinama prie atviros diskusijos. Nuo oficialios programos judama link konkretaus pedagogo veiklos plano. Nuo nedrąsių bandymų šeimoje, nedidelio projekto darželio grupėje ar klasėje judama link naujovės įsitvirtinimo kasdieninėje ugdymo praktikoje. O svarbiausia yra tai, ką kiekvienas iš mūsų ir mes visi kartu galime padaryti, kad tas judėjimas nesustotų, būtų sklandesnis ir greitesnis, o svarbiausia, koja kojon spėtų su mūsų vaikų augimu ir judėjimu per švietimo sistemą.

Praėjusį rudenį sėdėdama prie apskritojo stalo su „Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos“ bendruomene turėjau galimybę pažvelgti pasišventusiems žmonėms į akis, išgirsti apie emocinio intelekto ugdymo iniciatyvas, naudojamus požiūrius ir metodikas bei įsijungti į prasmingą diskusiją. Tuomet supratau, jog sėkmės formulė gana paprasta: emocinio intelekto ugdymo svarbos suvokimas + iniciatyva + jėgų sutelkimas + veiksmas = emocinio intelekto ugdymas praktikoje.

Vedama šio žinojimo drauge su VDU Švietimo studijų centru parengiau „Emocinio intelekto ugdymo vaikystėje“ programą. Tai yra seminarų ciklas skirtas ikimokyklinio ir pradinio ugdymo bendruomenėms: pedagogams, paramos vaikui specialistams ir, žinoma, tėvams. Tikiu, kad ši konkreti iniciatyva padės bendram tikslui sutelkti tėvus ir pedagogus bei atvers dar vienas duris mūsų vaikų emocinio intelekto ugdymui.

Tikiu, o juk tikėjimas yra jausmas, kuris leidžia judėti pirmyn.