Jaroslavas Melnikas. Anoreksija. – Vilnius: „Alma littera“, 2014.

Jaroslavo Melniko nauja nedidelės apimties apsakymų knyga „Anoreksija“ tikrai nėra skirta mitybos sutrikimų problematikai, kaip galėtume tikėtis iš efektingo pavadinimo. Nerastume joje intriguojančių istorijų apie greitai bręstančias paaugles ir jaunas moteris, kurias užvaldo sunkiai išgydoma klastinga liga, naikinanti asmens savastį ir kylanti dėl visuomenės padiktuoto iškreipto grožio suvokimo. Veikiau atvirkščiai – knygoje aktua­lizuojamas materialus trūkumas, kūniškoji problema suvokiama kaip būdas atverti giliai paslėptą dvasinę žmogaus prabangą, užpildančią jo nykią būtį. Autorius sąmoningai koncentruojasi ties alkio tema, nes ši būsena skatina žmogų veikti, ieškoti gyvenimo papildymo, kažko tikro ir amžino, kas nėra nykstama ir kintama. Leidinio viršelyje žodžiu anoreksija sužaidžiama kaip deformuotu akrostichu, kuriame išnyra kiti žodžiai, tarsi nuoroda į tekstuose pasirodančius motyvus, o knyga suskirstyta į dvi griežtai apibrėžtas dalis: išryškinančiais real baltais ir surreal – pilkais puslapiais.

Tikrovės ir fikcijos atskirtis čia nėra labai ryški, skaitytojas gali laisvai judėti iš vienos srities į kitą. Tačiau veikėjų sąmonėje abi sferos palieka gilių įspaudų, vienaip ar kitaip atsispindi jų gyvenime. Antai viename apsakyme kuriama personažo – šalies prezidento – kasdienybės situacija, kurioje, be realistinių motyvų, ryškėja paslaptis, kurios niekas iš tikroviškų veikėjų nežino. Tai durys miegamojo spintoje, kurias atvėrus patenkama į alternatyvios tikrovės lygmenį. Peržengęs lemiamą slenkstį, veikėjas save suvokia kitomis aplinkybėmis, nors pats išlieka, koks buvęs. Iš klajonių po paralelinį pasaulį grįžusio personažo sąmonėje įsirėžęs patirtos paslapties išgyvenimas, verčiantis kitaip save suvokti kasdienėje aplinkoje.

Tačiau šios dvi skirtingos egzistencijos, realizmo ir siurrealizmo planai, tarp kurių autorius bando brėžti aiškią skiriamąją liniją, iš tikrųjų yra paties žmogaus sąmonėje. Jos atsiskleidžia buitiškose kasdienybės situacijose, komplikuotuose vyro ir moters, dukters bei tėvo santykiuose, kai personažas, išgyvendamas ribines situacijas ir stovėdamas prie mirties slenksčio, dažniausiai laisvos valios apsisprendimu atranda iki tol nesuvoktas jėgas, kurios jam padeda ištrūkti iš slegiančios tamsos spąstų. Nekaltindamas aplinkybių ir tik vėliau pastebėdamas bei tyliai išpažindamas savo suklydimus, J. Melniko veikėjas stengiasi susitaikyti su tikrove ir palaidoti blogus prisiminimus. Ant senų skausmo pamatų bandoma kurti naują tikrovę ir kitokį, daug šviesesnį gyvenimą. Įprastų taisyklių peržengimas personažui atveria naujus horizontus ir išsilaisvinimo galimybę, kurią pasirinkęs jis gali kreipti gyvenimą norima linkme.

Negalima atmesti ir prielaidos, jog skausmo apimtam žmogui, koks yra J. Melniko veikėjas, kyla nenugalimas noras pabėgti iš nevilties zonos. Tačiau jis siekia pasitraukti iš gyvenimo ne fiziškai, bet nutraukti ištisą kančių grandinę. Tekste ryškėja personažą kankinančios abejonės: „Ji dar kartą atsigręžė. Drabužiai tolumoje buvo vos matomi. Dar galima pasukti atgal, apsirengti... Ir, vadinasi, sugrįžti. Sugrįžti į tą pragarą? Ūmai Minajeva pasileido bėgti. Nuo pačios savęs. Nuo paliktų drabužių. Nuo tų gundančių minčių sugrįžti. Sugrįžti namo. Ne, ji nenorėjo grįžti namo! Ji norėjo mirti. Gal ne mirti, o tiesiog nebūti. Bet ar galima nebūti nemirus?“ (p. 67). Taip kyla egzistencinis klausimas, ar įmanoma sunaikinti save, tiksliau, savo sielą, dar realiai neišėjus iš šio pasaulio. Ar žmogui įmanoma tiesiog būti, daugiau nieko nepatiriant, egzistuoti, kaip egzistuoja elementariausia gyvybės forma, tarkim, koks vienaląstis organizmas, kuris tarsi gyvena, tačiau nesuvokia savęs, nes jo sąmonė yra neprabudusi.

Paradoksalu, bet nauja ir spindinti žmogaus būtis J. Melniko veikėjui pasirodo ties gyvenimo ir mirties riba. Dauguma personažų yra desperatiškai viskuo nusivylę, pirmiausia pasauliu, bet labiausiai – savimi. Jie ilgai brandina susinaikinimo planą, išvyksta kur nors į gamtą, kad ir į tamsų beribį mišką, ketindami nusižudyti ar kaip nors kitaip sau pakenkti. Tačiau išvykoje šie žmonės, tarsi pabėgę nuo gyvenimo ir pajutę harmoningą vienovę su gamta, kurioje atsiveria sielos gelmės, pamiršta praeitį, ateitis jiems irgi nustoja egzistuoti, todėl lieka tik ši naujos savivokos akimirka, kurioje išsiskleidžia giliai prigimtyje paslėptas pirmykštis laimės pojūtis, gelminis ryšys tarp asmens ir laukinės aplinkos. Veikėjas su ja tarsi susilieja ir tampa vienu organizmu, viena gyvybe, netekdamas visų individualizuotos egzistencijos bruožų.

Taigi J. Melniko personažas trokšta ištrinti įkyriai persekiojančius prisiminimus, jis klaidžioja savo minčių draiskaluose ir leidžiasi kviečiamas į jaukų motinišką gamtos glėbį: „Keista, bet ąžuolas už nugaros, kontaktas su juo, leido jai pasijusti ne tokiai vienišai kaip iki tol. (...) ūmai ji pajuto, kad ąžuolas – gyva būtybė. (...) Jai atrodė, kad medis supranta ir jaučia ją. Vieną akimirką ji išgirdo girgždesį – tai buvo lyg atsakymas“ (p. 67-68). Taip parodomas menko žmogaus ir tobulai Dievo sukurtos gamtos ryšys, kuriam užsimezgus skausmas virsta tik dusliu praeities aidu, neprasiskverbiančiu pro naujos sąmonės šviesą.

Nušvitusios sąmonės akimirkos svaigulys, visiškai užvaldantis veikėjo esybę, stiprus dabarties momento pajautimas leidžia išlikti tarp skirtingų būties lygmenų, tarsi būti gimimo ir mirties kryžkelėje: „Kurį laiką Minajeva stovėjo iki kaklo pelkėje (...) jai vėl pasidarė gera. Ji tarsi akimirką užstrigo tarp dviejų pasaulių – šito ir ano. Tai buvo taškas, kai ji nebepriklausė nė vienam iš jų. Neįtikėtinos laisvės akimirka (...) vieną akimirką patyrė pačią didžiausią palaimą“ (p. 71). Galima daryti išvadą, kad gilioji žmogaus laimė neatsiejama nuo iracionalios, sakytume, mistinės laisvės. Laimė ir laisvė – lyg sesės dvynės, žmogaus sąmonėje atskirtos, tačiau esme suaugusios į vieną darinį. J. Melniko žmogus, išsilaisvindamas iš niūrių prisiminimų ir ateities ketinimų, patenka į sielos sritį, kurioje asmens neberiboja nei laikas, nei erdvė. Laimės patirčiai privalu ieškoti ko nors stabilaus ir nekintamo, pirmiausia archetipinės gamtos – pirmapradžio jėgos šaltinio. Visa esybe su gamta sutapusio asmens jau niekas negali išmušti iš ramybės būsenos. Paradoksalu, bet laisvė J. Melniko knygoje suvokiama kaip tikslo nebuvimas. Žmogus ryškėja kaip gamtiška būtybė, neturinti aiškiai apibrėžto gyvenimo vaizdinio, kurio link galėtų kreipti savo mintis ir likimą.

Ta žmogui beveik nesuvokiama ramybės patirtis J. Melniko veikėjui nušvinta spontaniškai, be jokio išankstinio numanymo ar pasiruošimo. Pakitusi sąmonės būsena nušluoja praeities dulkes ir atveria kelią naujam realybės suvokimui: „(...) tie pasivaikščiojimai dovanoja ypatingą gyvenimo pajautą, leidžia pajusti save pačią (visi jausmai paaštrėja – pamėginkite štai taip viena naktį pereiti parku) (...). Net atsirado kažkoks saugumo jausmas“ (p. 96). Tai jokiu būdu nereiškia egoistiško asmens mėgavimosi savimi, susitelkimo ties individualiais jausmais, kai subjektas tiesiog panyra į save ir nieko aplinkui nemato. Veikiau tai asmens išsiskleidimas iki begalybės ir ištirpimas pasaulyje, dėl tokios būsenos paaukojant individualius asmenybės kontūrus. Žmogaus egzistencijai tikrąją vertę suteikia tik aukštosios akimirkos, kurios sąmonei leidžia bent trumpam prisiliesti prie amžinybės, pakilti virš nusibodusios ir pilkos kasdienybės.

Be gamtiškojo pasaulio sampratos, giliosios savasties pajautimo, subjekto ir gamtos susiliejimo, kai žmogus ištirpsta visatos pilnatvėje, J. Melniko tekste skleidžiasi ir ryškus eroso motyvas. Tai nuoseklu, nes iš esybės gelmių kylantis žmogiškosios prigimties geismas yra būtį vienijanti jėga, o kartu ir visiškai natūralus reiškinys. Individo valia gyventi ryškėja per kūniškus vyro ir moters santykius. Tačiau lytinis potraukis knygoje vaizduojamas įvairiai, jis arba pernelyg slopinamas, arba parodomas kaip nežabota laukinė aistra, tarsi gyvuliškas pirminis instinktas, troškimas plėšti ir draskyti, nieko neduodant, tik pasiglemžiant: „(...) kažkas griūva ant jos iš nugaros, užspaudžia burną, velka į krūmus (...) pjauna aštriu daiktu jai po sijonu kelnaites ir – ji tą jaučia – stumia į ją kažką kietą, drėgną, karštą. Ir purto, purto, purto ją“ (p. 96). Bet noras suartėti su kitu asmeniu ne visada sukelia prievartą. Dviejų žmonių susitarimu aistra gali išsyk pasiekti aukščiausią kulminacijos tašką: „(...) atėjo akimirka, kai pasidarė viskas aišku. Iki galo. Toliau viskas vyko kaip nuostabiame filme, kai nereikia nieko spręsti, apie nieką galvoti, nes viskas nuspręsta be jūsų. Reikia tik vadovautis jus užvaldžiusiais impulsais“ (p. 117). Nuvijus mintis, telieka leistis nešamam geismo srovės, viską užmiršus grimzti į pulsuojantį jausmų sūkurį, kuriame nuskęsta praeitis, kartu nusinešdama ir ateitį. Viskas išsisklaido, lieka tik dabarties karštis, kraujyje tvinkčiojanti pirmapradė ugnis. Kas žmogų ištiks, kai jis sudegs gesimo ugnyje, paslepiama užmarštyje. Turbūt ir nelieka nieko kito, kaip tik pasiduoti dabarties pilnatvei, negalvojant apie pelenus, liekančius patenkinus geismą, o jų neabejotinai turi būti.

Skaitant knygą stebina kiek neįprastas žmogaus santykis su kitais asmenimis. Personažas atlieka keistą visagalio Dievo vaidmenį, kai gali kontroliuoti ne savo, o kitų likimus. J. Melniko veikėjas savo valiai pajungia nepažįstamų, atsitiktinai sutiktų individų gyvenimą, verčiamas nenumaldomo troškimo primesti jiems jėgą ar tiesiog keršyti dėl savo nelaimingo ir apgailėtino gyvenimo, dėl kurio dažniausiai kaltos nepalankios aplinkybės. Į gyvenimo areną įsiveržia nelaimingas kerštaujantis žmogus, labiau pasiduodantis akliems troškimams ir žemajai prigimčiai nei kilnumui: „Tapau nebe paminta auka, besiraitanti iš skausmo ir kelianti gailestį. Pati buvau jėga – pati buvau likimas. Kažkieno likimas. (...) Taip, aš turėjau padaryti kažką negero, atsakyti pasauliui blogiu į blogį, – kad nežūčiau, surasčiau po kojomis atramos tašką“ (p. 22). Prisimenamas Senojo Testamento epizodas, kai ankstyvaisiais pranašo Mozės laikais už patirtą blogį liepta atsilyginti pagal negailestingą proporcijos principą: akis už akį, dantis už dantį. Knygoje ryškėja archajiška sąmonė, besivadovaujanti tamsiais, laukiniais instinktais, neįžvelgianti nieko toliau už savo pykčio horizonto. Ypač ryškiai parodomas absoliučios galios demonstravimas: „Staiga supratau, kad mano galia žmogui, jo gyvybei ir mirčiai yra begalinė. Kad iš esmės esu Dievas. (...) jeigu panorėčiau, jau šiandien jos likimas pasikeistų. (...) mano rankose (...) visų žmonių likimas“ (p.163-164). „Anoreksijoje“ keliami klausimai, kas valdo likimą: mes patys ar nematomas Dievas, kuris gali mus sunaikinti bet kurią akimirką? Žmogus savo valia kartais darosi absoliutus, galintis kontroliuoti gyvenimo ir mirties tvarką. Jis iškyla kaip negailestinga būtybė, kuri, jei tik norėtų, sugriautų darnaus gyvenimo pamatus, nustumtų į bedugnę pasaulio viltį.

Blogis negali egzistuoti be gėrio. Jie abu sudaro simetrišką opoziciją, kurią išryškina pats gyvenimas, todėl greta mirtį nešančios jėgos knygoje atsiranda pasiaukojančio dievo – kilnaus žmogaus įvaizdis. Toks herojus, tyliai ir nepastebimai veikdamas, iš žmonių kelio pašalina kliūtis, užglaisto mirties nuojautas ramybės pažadu: „Galime padaryti tik viena – neleisti jiems suvokti, kas nutiks, galbūt net neleisti jiems patirti siaubingų akimirkų prieš mirtį“ (p. 59). Dievas kaip gyvenimą valdanti jėga parodomas ir gailestingas, nes jis „atėjo į šį pasaulį, kad pasiimtų visų kenčiančių nuodėmes“ (p. 179). Skirtumas aiškus: „blogas“ dievas, neigiamas personažas labiau charakterizuojamas, parodomas jo vidinis pasaulis, minčių tėkmė, „geras“ – pasislėpęs nuo pasaulio žvilgsnių, nelinkęs išryškinti savo egzistencijos.

Knygoje susitelkiama ties keliomis dominuojančiomis temomis, susiejančiomis dvidešimt du apsakymus, tačiau tai daugiasluoksnis kūrinys su J. Melnikui būdingomis prasmės variacijomis, intelektualiniais klausimais ir ekspresyviais jų sprendimais. „Anoreksija“ – aštriabriaunė knyga. Vaizduodamas pačias blogiausias žmogaus egzistencines aplinkybes autorius visuomet kuria išsilaisvinimo galimybę. Patekęs į aklavietę, veikėjas savo sieloje gali rasti jėgų įveikti situaciją, nugalėti priešiškas jėgas. Nuo slogių apokaliptinių istorijų judama link šviesos, link tikrosios mūsų visų egzistencijos.