Fotografas Arkadiusz Podniesinski. www.podniesinski.pl

Arkadiusz Podniesiński – lenkų fotografas, dėl nuotraukų ir jomis pasakojamų istorijų dažnai rizikuojantis savo sveikata ar net gyvybe. Jis nedvejodamas vyksta į vietas, iš kurių kiti žmonės bėga. Arkadiusz ne kartą lankėsi Černobylio apsaugos zonoje, o neseniai nuvyko ir į apleistas Fukušimos apylinkes. Jo fotografijos atskleidžia tragiškas atominių elektrinių avarijų pasekmes. Arkadiuszo fotoesė galima peržiūrėti šiame tinklalapyje.

Savo autobiografijoje rašote, kad pirmą kartą į rankas paėmėte fotoaparatą būdamas devynerių. Ar tada jau galvojote, kad paskirsite savo gyvenimą dokumentinei fotografijai? Kada pajutote šį pašaukimą?

Tiek, kiek save atsimenu, visada labiau mėgau mokytis iš praeities įvykių centre buvusių istorijų nei iš sausų istorijos pamokų. Išgirsti istorijas iš jų liudininkų, gyventojų ar karo veteranų, užuot perskaitęs jas mokykliniuose vadovėliuose. Dėl šios priežasties turiu šansą pasipriešinti dažnai vienpusiškai, šališkai ir netgi klaidingai skirtingų žmonių nuomonei bei susidaryti savo paties nuomonę apie mane labiausiai dominančias temas. Visiškai nesvarbu, ar lankyčiausi Černobylyje, Fukušimoje, ar keliaučiau po Afriką.

Paprastai vykstate į tas vietas, iš kurių kiti žmonės bėga. Ne kartą lankėtės Černobylio apsaugos zonoje, o neseniai nuvykote ir į Fukušimos apylinkes, kur patekti reikalingi specialūs leidimai. Puikiai žinote radiacijos keliamą riziką. Kas jus motyvuoja prisiimti šią riziką? Ar turėjote kokių nors sąsajų su Černobylio tragedija 1986 m.? Jums tuomet buvo keturiolika...

Nors praėjo jau 30 metų po nelaimės Černobylyje, vis dar puikiai atsimenu ją lydėjusius įvykius. Buvau keturiolikos, kai netikėtai ir staigiai buvo nutrauktos pamokos, o mes visi atvesti į mokyklos fojė. Ten pamatėme sustatytus dešimtis tolygiai išdėstytų rudos spalvos butelių, pilnų nežinomo mūsų laukiančio skysčio. Tik vėliau išsiaiškinau, kad jie mums davė gerti jodo tirpalą, kad apsaugotų nuo radioaktyvaus jodo izotopų absorbcijos į kūną.

Nuo pat tų įvykių mano ryšiai su nelaime tebėra artimi ir nenutraukiami. Pirmieji tuometiniai sovietų valdžios veiksmai – prieigos prie informacijos ribojimas, tikrųjų taršos mastų klastojimas ir neatsižvelgimas į grėsmę – privedė prie to, kad iki šios dienos mokslininkai nesutaria dėl tikrojo nelaimės masto ir poveikio. Dėl šios priežasties sudėtinga patikrinti ir įvertinti daugumos vėliau pasirodžiusių mokslinių ataskaitų patikimumą, ypač todėl, kad daugumą jų parengė ir finansavo atominę energetiką propaguojančios organizacijos. Filmai, bandę paaiškinti nelaimės priežastis ir rezultatus, arba ieškoję kaltųjų, taip pat nesugebėjo pateikti aiškių atsakymų ir dažniausiai pateikdavo subjektyvią autoriaus ar finansuojančios organizacijos nuomonę.

Sunkumai gauti tikslią ir patikimą informaciją bei objektyvumo trūkumas paskatino mane pabandyti išspręsti problemą ieškant priežasčių, neigiamų poveikių ir atsakingųjų už nelaimę visiškai priešingu būdu. Kaip fotografas ir filmų kūrėjas, nusprendžiau, kad žiūrovai, kuriuos perkelsiu į šių įvykių sūkurį, turės susidaryti nuomonę patys. Parodysiu jiems dabartinę nelaimės zonos būklę, leisiu pasiekti uždarytas erdves ir struktūras bei išgirsti pokalbius su vietos gyventojais. Būsiu skaidrus tarpininkas tarp zonos ir žiūrovo. Neprojektuosiu jokios nuomonės ir nedarysiu išvadų. Visa tai turi būti žiūrovų užduotis.

Kokią žinią apie atominę energetiką norite perduoti visuomenei savo fotografijomis? Kas jus labiausiai sukrėtė lankantis Černobylyje ir Fukušimoje?

Kaip fotografas, pirmiausia stengiuosi savo nuotraukomis papasakoti istoriją. Nesileidžiu į diskusijas su mokslininkais, kurie, kaip jau minėjau, vis dar ginčijasi dėl tikrųjų Černobylio katastrofos padarinių. Panašiai ir Japonijoje. Štai kodėl kaip fotografas norėčiau likti šių diskusijų nuošalyje ir leisti nuotraukoms tai atskleisti.

Koks jausmas yra būti „vienam zonoje“?

Buvimas vienam bet kokioje vietoje skatina apmąstyti tą vietą, jos istoriją. Istoriją žmonių, kurie kažkada čia gyveno, ar politinę sistemą, kuriai turėjo paklusti. Turistų grupės neturi tokios privilegijos. Griežta programa ir nuolatinė skuba neleidžia aplankyti daugelio nepaprastai įdomių vietų, sužinoti jų istorijos. Vietoj to, turistai skubinami pirmyn ir nemąstydami pripleškina tūkstančius nuotraukų, turėdami laiko jas peržiūrėti tik grįžę namo. Jie tegali susipažinti su zona iš fotografijų, ir nieko daugiau.

Arkadiusz Podniesinski www.podniesinski.pl

Jūs taip pat sukūrėte dokumentinius filmus apie Antrąjį pasaulinį karą ir Baltijos jūroje nuskendusius laivus. Kodėl taip mėgstate prikelti istoriją? Ar tai paprasčiausias smalsumas, ar kažkaip susiję su teisingumo atkūrimu?

Mane domina žmonės, vietos, įvykiai ir jų istorijos, susijusios su aistra keliauti į tolimas vietoves, kurias sunku ir dažnai pavojinga pasiekti. Troškimas išvysti istoriją savo paties akimis. Pavyzdžiui, nardydamas po Antrojo pasaulinio karo nuolaužas, žmogus gali pamatyti ir netgi paliesti viduje likusius artefaktus, nerizikuodamas gauti griežto papeikimo iš muziejaus apsauginių. Panašiai ir su Černobyliu, kur vis dar galima rasti apleistų evakuotų gyventojų daiktų: knygų, fotografijų, plakatų ir freskų. Šaltojo karo atsiminimų: dujokaukių, propagandines frazių ar Vladimiro Lenino plakatų.

Ar jūsų profesija suderinama su šeimos gyvenimu, ar yra specifinis pašaukimas?

Mano šeima jau seniai apsiprato su mano beprotiškomis idėjomis. Žmona dažnai dalyvauja ekspedicijose ir netgi mūsų dvejų metų sūnus kartu keliavo aplink Afriką. Žinoma, aš neimu jų į pavojingas vietas. Afrika nėra tokia pavojinga, kaip daugeliui žmonių gali atrodyti. Šiame žemyne yra daug skirtingų valstybių, kurių dalis yra visiškai saugios ir aplankytinos su šeima.

Šiame „globaliu kaimu“ virtusiame pasaulyje, kurį galima apkeliauti internetu, atrodo, jog liko labai mažai dar neatrastų ir neaprašytų vietų ar istorijų. Ar esate tokių vietų ir istorijų medžiotojas? Neseniai aplankėte keletą Angoloje gyvenančių genčių, vis dar praktikuojančių animizmo religiją, ir nuvykote į „pasaulio kraštą“ – Tombua miestą. Kaip atrandate įdomias istorijas ir vietas, kurias verta aplankyti?

Mėgstu keliauti į tas vietas, kurias retai ar niekada nelanko turistai. Turistų nebuvimas suteikia galimybę pažinti vietinius žmones ir jų autentišką, nepaveiktą kultūrą. Jie yra svetingi ir dar nepažeisti turizmą lydinčios komercijos, nežiūri į turistus tik kaip į pinigų kapšą.

Nors faktiškai visos vietos jau yra kieno nors atrastos anksčiau, dar yra likę papasakoti daugybė įdomių istorijų. Taip pat tebėra vietų, kurių dar niekada nelankė joks fotografas ir kurių grožį bei unikalumą galima perduoti.

Lankytinų vietų paieška ir pasiruošimas kelionei užtrunka žymiai ilgiau nei pati kelionė. Tada jau būna lengva ir įdomu. Aš leidžiu temoms pačioms mane susirasti, labai dažnai jos gimsta vietoje.

Kodėl nusprendėte grįžti į Angolą ir kuo Tombua yra toks ypatingas miestas?

Aplankiau daugybę šalių ir stengiuosi negrįžti į nė vieną iš jų, nes žinau, jog tebėra daug kitų vietų, kurias verta aplankyti. Tačiau Angolai padariau išimtį. Grįžau į ją tris kartus, kadangi tai yra vieta (kaip ir Černobylis), kur radau daug susikertančių problemų. Černobylyje įvyko ne tik branduolinė nelaimė ir tragedija šimtams tūkstančių žmonių. Tuo pat metu vyko ir Šaltasis karas, o žmonės gyvenimo komunistinės santvarkos sąlygomis.

Angolos, ypač Sao Martinho dos Tigres gyvenvietės, įsikūrusios apleistoje saloje, atveju mane sudomino ne tik įdomi miestelio istorija ir kadaise čia gyvenusių žmonių tragedija, bet ir jo atšiaurumas bei nepasiekiamumas. Norint jį pasiekti, reikia ne tik šimtus kilometrų keliauti per įvairiausias klimato zonas ir vietoves, bet ir įveikti daugiau nei 100 km dykuma. Ir tai dar ne pabaiga – galiausiai reikia kirsti paplūdimyje esančią vandens suneštą seklumą, ką galima padaryti tik per atoslūgį du kartus per mėnesį konkrečiu metu. Pridėjus išskirtinę Angolos įvairovę, jos gyventojus, gamtą ir tebematomus neseniai pasibaigusio pilietinio karo pėdsakus, gauname įdomios kelionės garantą.

Fotografas Arkadiusz Podniesinski. www.podniesinski.pl

Kaip susipažįstate su tenykščiais žmonėmis ir kaip įgyjate jų pasitikėjimą?

Mano pastarosios kelionės po Afriką yra susijusios su mano projektu „Prarastos sielos“, kuriame fotografuoju krūmuose gyvenančias gentis, tebepraktikuojančias animizmą. Nors gali atrodyti priešingai, sunkiausia užduotis yra ne pas juos nuvykti, bet rasti vietą, kur jie yra. Verta atkreipti dėmesį, kad tai yra klajoklių gentys, keliaujančios iš vienos vietos į kitą ieškoti maisto.

Dėl to paieška prasideda daug anksčiau nei kelionė. Skaitau profesionalią literatūrą ir kitų keliautojų pasakojimus. Kai jau žinau apytikslę jų buvimo vietą, belieka susirasti vietinį vertėją, kuris padėtų su jais susišnekėti. Lankydamasis kaime pirmiausia einu pas vadą, dažniausiai seniausią kaimo gyventoją, paaiškinu savo atvykimo priežastį ir prašau leidimo daryti nuotraukas. Taip pat visada su savimi turiu anksčiau darytų fotografijų albumą. Rodydamas jas vietiniams gyventojams, aš ne tik paaiškinu, koks yra mano apsilankymo tikslas, bet ir padrąsinu juos daryti nuotraukas. Kartais, kai nepavyksta rasti vietinio vertėjo, šis albumas yra vienintelis būdas paaiškinti savo atvykimo tikslą. Visada būnu pasitinkamas su neįtikėtinu svetingumu ir pasiaukojimu, kas dažnai yra ženklas, kad čia dar niekada nėra apsilankę turistai. Jie labai domisi pasauliu, ypač kitose Afrikos šalyse gyvenančiomis gentimis. Atsisveikindamas visada stengiuosi palikti keletą nedidelių suvenyrų, drabužių ir maisto, kaip padėką už jų pagalbą.

Kokie yra jūsų planai artimiausioje ateityje?

Tebedirbu su projektais apie Černobylį ir Fukušimą, ir panašu, kad dar užtruks daug laiko, kol galėsiu pailsėti. Tuo pat metu stengiuosi daryti ir kitus dalykus. Šiemet, po daugiau nei ketverių metų, jau galėsiu pabaigti projektą „Prarastos sielos“, ir jau pradėjau pasiruošimus naujam projektui. Jis bus susijęs su valstybėmis, kuriose vis dar egzistuoja komunizmas, su Šiaurės Korėja priešaky. Deja, dar negaliu atskleisti jokių detalių.