Publikuojame ištrauką iš 2015 m. Nobelio literatūros premijos laureatės, Baltarusijos rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygos „Černobylio malda“ pasirodžiusios 1997 metais. Į lietuvių kalbą šią knygą vertė Alma Lapinskienė, išleido leidykla „Alma littera“.

Autorės interviu su pačia savimi apie praleistą istorijos tarpsnį

Praėjo dešimt metų... Černobylis jau tapo metafora, simboliu. Ir netgi istorija. Parašyta dešimtys knygų, nufilmuoti tūkstančiai metrų videojuostos. Mums atrodo, jog žinome apie Černobylį viską: faktus, vardus, skaičius. Ką dar galima prie to pridurti? Be to, natūralu, kad žmonės nori pamiršti Černobylį, įtikinę save, kad jis jau praeity...

Apie ką ši knyga? Kodėl aš ją parašiau?

Ši knyga ne apie Černobylį, bet apie Černobylio pasaulį. Apie tai, kas mums menkai žinoma. Beveik nieko. Praleistas istorijos tarpsnis – taip aš ją pavadinčiau. Mane domino ne pats įvykis: kas atsitiko tą naktį elektrinėje ir kas kaltas, kokie buvo priimami sprendimai, kiek tonų smėlio ir betono prireikė supilti sarkofagui virš tos velnio skylės, bet pojūčiai, jausmai žmonių, susidūrusių su nežinomybe. Su paslaptimi. Černobylis – paslaptis, kurią mes dar turėsime atskleisti. Galbūt dvidešimt pirmajame amžiuje. Iššūkis jam. Ką žmogus ten sužinojo, įspėjo, atrado pats savyje? Kaip pažvelgė į pasaulį? Tai jausmų, o ne įvykio rekonstrukcija.

Anksčiau rašydama knygas aš stebėdavau kitų kančias, o dabar pati tokia pat liudininkė, kaip ir visi. Mano gyvenimas taip pat susijęs su šiuo įvykiu, aš čia gyvenu. Černobylio žemėje. Mažoje Baltarusijoje, apie kurią anksčiau pasaulis beveik negirdėjo. Šalyje, apie kurią dabar kalbama, kad tai jau ne žemė, o Černobylio laboratorija. Baltarusiai – Černobylio žmonės. Černobylis virto mūsų namais, mūsų tautos likimu. Aš negalėjau neparašyti šios knygos...

Tai kas gi tasai Černobylis? Kažkoks ženklas? Ar vis dėlto milžiniška technologinė katastrofa, nesulyginama nė su kuo, kas yra atsitikę anksčiau?

Tai daugiau nei katastrofa... Kaip tik bandymas priskirti Černobylį prie žinomiausių katastrofų ir trukdo mums jį suprasti. Tartum visą laiką eitume klaidinga kryptimi. Senosios patirties čia aiškiai nepakanka. Po Černobylio gyvename kitame pasaulyje, ankstesnio pasaulio nebėra. Bet žmogus nenori apie tai mąstyti, nes apie tai niekada nesusimąstė. Jis užkluptas netikėtai.

Ne kartą girdėjau iš savo pašnekovų vienodus prisipažinimus: „Nerandu žodžių apsakyti tam, ką mačiau ir išgyvenau“, „nė vienoje knygoje apie tai nebuvau skaitęs nei kine matęs“, „niekas anksčiau man nieko panašaus nėra pasakojęs“. Prisipažinimai kartojosi, ir aš sąmoningai neišbraukiau tų pasikartojimų knygoje. Ir apskritai pasikartojimų pasitaikys daug. Palikau, neišbraukiau ne tik dėl tikrumo, „nedirbtinės tiesos“, man atrodė, kad jie dar atspindi ir to įvykio neįprastumą. Viskas pirmąkart apibrėžiama, pasakoma garsiai. Atsitiko kažkas, kam mes neturime nei vaizdinių sistemos, nei analogų, nei patirties, prie ko nepritaikytas nei mūsų regėjimas, nei mūsų ausys, net mūsų žodynas netinka. Visas vidaus instrumentas. Jis nustatytas taip, kad žmogus galėtų pamatyti, išgirsti arba paliesti. O čia nieko to neįmanoma. Kad ką nors suprastų, žmogus turi peržengti savo suvokimo ribas.

Prasidėjo nauja jausmų istorija...

Bet žmogus ir įvykis ne visada tolygūs? Dažniausiai netolygūs...

Aš ieškojau sukrėsto žmogaus. Susidūrusio su šiuo įvykiu akis į akį. Susimąsčiusio.

Trejus metus važinėjau ir visų klausinėjau: elektrinės darbuotojų, mokslininkų, buvusių partinių valdininkų, medikų, kareivių, persikėlėlių, sugrįžusių tenai savavališkai... Įvairių profesijų, likimų, kartų ir temperamentų žmonės... Tikintys ir ateistai. Valstiečiai ir intelektualai. Černobylis – pagrindinis jų pasaulio turinys. Juo užnuodyta viskas viduje ir aplinkui, ne tik žemė ir vanduo. Visas jų laikas.

Įvykis, papasakotas vieno žmogaus, – jo likimas, daugelio žmonių – jau istorija. Sunkiausia suderinti dvi tiesas – asmeninę ir visuotinę. O šiandien žmogus epochų lūžyje...

Sutapo dvi katastrofos: socialinė – mūsų akyse grimzta po vandeniu milžiniškas socializmo žemynas, ir kosminė – Černobylis. Du globaliniai sprogimai. Ir pirmasis – artimesnis, suprantamesnis. Žmonės susirūpinę šia diena ir buitimi: už ką nusipirkti, kur važiuoti? Kuo tikėti? Po kokiomis vėliavomis vėl stoti? Tai išgyvena visi ir kiekvienas. O apie Černobylį norėtų pamiršti. Iš pradžių vylėsi jį nugalėti, bet, supratę, kokios bergždžios jų pastangos, nutilo. Sunku apsiginti nuo to, ko nežinai. Ko nežino žmonija. Černobylis perkėlė mus iš vieno laiko į kitą.

Prieš mus realybė, nauja visiems...

Tačiau apie ką žmogus bekalbėtų, jis atsiskleidžia ir pats. Kas mes per žmonės?

Mūsų istorija – tai kentėjimo istorija. Kentėjimas – mūsų užuoglauda. Mūsų kultas. Mes jo užhipnotizuoti. Bet man norėjosi paklausti ir apie kitką – apie žmogaus gyvenimo, mūsų buvimo žemėje prasmę.

Važinėjau, kalbėjausi, užrašinėjau. Šitie žmonės pirmieji... pamatė tai, ką mes tik manome esant. Kas visiems – dar paslaptis. Bet apie tai papasakos jie patys...

Ne kartą man rodėsi, jog užrašinėju ateitį...

Monologas apie tai, kad galima pasišnekėti ir su gyvaisiais, ir su mirusiaisiais

Naktį į kiemą įėjo vilkas. Pažvelgiau pro langą – stovi ir spygso akimis. Lyg žibintais...

Aš prie visko pripratau. Septynerius metus gyvenu viena, septyneri metai, kaip žmonės išvažiavo... Naktį, pasitaiko, sėdžiu, kol išaušta, ir galvoju, galvoju. Ir šiandien visą naktį ant lovos susirietusi išsėdėjau, o paskui išėjau pažiūrėti, kokia saulelė. Ką aš jums pasakysiu? Pats teisingiausias dalykas pasaulyje mirtis. Niekas dar neišsipirko. Žemė visus priima: ir gerus, ir piktus, ir nusidėjėlius. O daugiau teisingumo šiame pasaulyje nėra. Aš sunkiai ir dorai visą gyvenimą dirbau. Sąžiningai gyvenau. O man teisingumo neteko. Dievas kažkur dalino, kol mano eilė priėjo – jis jau nebeturėjo ko man duoti. Jaunas gali mirti, o senas turi... Iš pradžių aš žmonių laukiau, maniau – visi grįš. Niekas amžinai nevažiavo, važiavo laikinai. O dabar mirties laukiu... Numirti ne sunku, o baisu. Cerkvės nėra... Šventikas neatvažiuoja... Kam nunešiu savo nuodėmes... Neturiu kam...

...Pirmą kartą kai pasakė, kad pas mus radiacija, tai mes pagalvojom, jog tai kažkokia liga: kas suserga – iškart numiršta. Ne, sako, tai kažkas tokio, kas paviršiuj guli ir į žemę lenda, o pamatyti negali. Žvėris gal mato ir girdi, o žmogus ne. Netiesa! Aš mačiau... Tas cezis tol mano darže mėtėsi, kol lietus jį išmirkė. Spalva jo tokia rašalinė... Guli ir mirguliuoja gabaliukai. Parbėgau iš kolūkio lauko, nuėjau į savo daržą... Toks mėlynas gabalėlis... O už dviejų šimtų metrų dar vienas... Didumo sulig skarele, kur ant mano galvos. Šūktelėjau kaimynei, kitoms moteriškėms, mes viską apibėgome. Visus daržus, lauką aplink... Gal du hektarus... Gal keturis nemažus gabalėlius radome... O vienas buvo raudonos spalvos... Rytojaus dieną ėmė krapnoti lietus. Iš pat ryto. Ir iki pietų jų neliko. Atvažiavo milicija, o jau nebuvo ko rodyti. Tiktai papasakojome. Gabalėliai va tokie... (Rodo rankomis.) Kaip mano skarelė. Mėlyni ir raudoni...

Mes nelabai bijojome tos radiacijos... Jei nebūtume jos pamatę, gal ir būtume bijoję, o kai pažiūrėjome, tai jau ne taip baisu. Milicija su kareiviais lenteles pastatė. Kam prie namo, kitur gatvėje – užrašė: septyniasdešimt kiuri, šešiasdešimt kiuri... Amžių nugyvenome savo bulveles valgydami, o čia sako – negalima! Kam vargai, kam juokai... Patarė darže dirbti su marliniais raiščiais ir guminėmis pirštinėmis... O paskui dar vienas labai didelis mokslininkas atvažiavo ir klube aiškino, kad malkas reikia plauti... Stebuklai! Kad man ausys nudžiūtų! Įsakė perskalbti užvalkalus, paklodes, užuolaidas... Betgi jie pirkioje! Spintose ir skryniose. O iš kur troboje bus radiacija? Už stiklo? Už durų? Keista! Tu ieškok jos miške, lauke... Šulinius užrakino, apsuko celofano plėvele... Vanduo „nešvarus“... Argi jis nešvarus, jis toks švarus! Prikalbėjo gyvą galą. Jūs visi mirsite... Reikia išvažiuoti... Evakuotis...

Išsigando žmonės... Įsibaugino... Kai kurie puolė naktimis savo turtą užkasinėti. Ir aš drabužius susidėjau... Pagyrimo raštus už dorą darbą ir kapeiką, kiek turėjau, taupiau. Toks liūdesys! Toks liūdesys graužė širdį! Kad aš numirčiau, jei netiesą sakau! Staiga girdžiu, kad viename kaime kareiviai žmones evakavo, o senis su sene pasiliko. Kai pasakė, kad žmones kels, ves į autobusus, jiedu pasiėmę karvutę patraukė į mišką. Ten ir pralaukė. Iš kur ta nelaimė randasi? (Verkia.) Nepatvarus mūsų gyvenimas... Nenoriu verkti, tik ašaros byra...

O! Pažiūrėkite pro langą – šarka atskrido... Nevaikau jų... Nors kartais šarkos iš tvarto kiaušinius vagia. Vis tiek nevaikau. Nieko nevaikau! Vakar kiškis buvo atbėgęs...

Va, kad taip kasdien troboje būtų žmonių. Čia netoli, kitame kaime, irgi moteriškė viena gyvena, aš sakau, kad pas mane persikeltų. Ką pagelbės, ko ne, bet nors bus kam žodį pratarti. Ką prisišaukti... Naktį man viskas skauda. Kojas suka, lyg skruzdės bėgiotų, nervas vaikšto. Tai paimu ko į rankas. Grūdų saujelę... Ir grumšt, grumšt. Nervas tada nurimsta... Kiek aš prisidirbau per savo amželį, kiek privargau! Visko gana, nieko nebenoriu. Numirčiau, tai pailsėčiau. Nežinau, kaip ten sielai, o kūnui bus ramu. Ir dukterų turiu, ir sūnų... Visi mieste... O aš niekur iš čia nenoriu! Davė Dievas metų, bet nedavė dalios. Žinau, kad įsiėda senas žmogus, vaikai pakenčia, pakenčia ir užgauna. Džiaukis vaikais, kol maži. Mūsų moterys, kurios išvažiavo į miestą, visos verkia. Tai marti skriaudžia, tai duktė. Grįžti nori. Mano žmogus čia... Guli kapelyje... Kapinėse. Jeigu čia negulėtų, gal kitur kur gyventų. Ir aš su juo. (Staiga linksmai.) O ko važiuoti? Čia gerai! Viskas auga, viskas žydi. Nuo vabalėlio iki žvėries – visi gyvena.

Aš viską jums atsiminsiu... Skrenda lėktuvai ir skrenda. Kiekvieną dienelę. Žemai žemai virš galvų. Skrenda į reaktorių. Į elektrinę. Vienas po kito. O pas mus – evakuacija. Perkeldinimas. Šturmuoja trobas. Žmonės užsidarinėjo, išsislapstė. Galvijai mauroja, vaikai verkia. Karas! O saulė šviečia... Aš atsisėdau ir neinu iš trobos, tiesa, neužsirakinau. Pasibeldė kareiviai: „Kaip, šeimininke, susiruošei?“ Klausiu: „Jėga man rankas ir kojas surišite?“ Patylėjo, patylėjo ir išėjo. Jaunučiai jaunučiai. Vaikai! Moterys keliais priešais namus šliaužiojo... Meldėsi... Kareiviai už parankių vieną, kitą – ir į mašiną. O aš įgrasinau, kuris mane palies, bent užkabins, tas lazda gaus. Keikėsi! Smarkiai keikėsi! Neverkiau. Tada neverkiau.

Sėdžiu troboje. Šauksmas! Riksmas! O paskui stojo tyla... Viskas nutilo. Pirmąją dieną neišėjau iš trobos...

Sakė, ėjo žmonių kolona... Ir kolona galvijų. Karas!

Maniškis mėgdavo sakyti, kad žmogus galvoja vienaip, o Dievas patvarko savaip. Kaip kam skirta. Iš jaunų, kurie išvažiavo, jau yra mirusių. Naujoje vietoje. O aš su lazdele – vaikštau. Trepsiu. Liūdna pasidaro, paverkiu. Kaimas tuščias... O paukščių čia visokių... Skraido... Ir briedis ateina, nors tu ką... (Verkia.)

Aš viską prisiminsiu... Žmonės išsivažinėjo, o kates ir šunis paliko. Pirmąsias dienas aš vaikščiojau ir visiems pieno pildavau, kiekvienam šuniui duodavau po gabalą duonos. Jie stovėjo prie savo kiemų ir laukė šeimininkų. Ilgai laukė žmonių. Alkanos katės ėsdavo agurkus... Pomidorus... Iki rudens pjoviau žolę priešais kaimynės vartelius. Tvora nugriuvo, tvorą jai prikaliau. Laukiau žmonių... Kaimynų šuniuką Žučioku vadino. „Žučiokai, – prašau, – jeigu pirmas žmogų pamatysi, šūktelk man.“

Naktį sapnuoju, kaip mane evakuoja... Karininkas rėkia: „Šeimininke, mes greitai viską sudeginsim ir užkalsim. Išeik!“ Ir veža mane kažin kur, į kažkokią nepažįstamą vietą. Neaiškią. Ir ne miestas, ir ne kaimas. Ir ne žemė...

Atsitiko toks dalykas... Turėjau gerą katinėlį. Vaską. Žiemą užpuolė alkanos žiurkės, nėra rodos... Po antklode lįsdavo... Grūdai statinėje – skylę prasigraužė. Tai Vaska išgelbėjo... Be jo būčiau pražuvusi... Mudu su juo pasišnekam, papietaujam. O paskui Vaska dingo... Gal alkani šunys užpuolė ir suėdė? Jie vis lakstė alkani, kol išdvėsė, katės buvo tokios alkanos, kad kačiukus ėdė, vasarą neėsdavo, tik žiemą. Atleisk, Viešpatie! O vieną moteriškę žiurkės užgraužė... Suėdė. Rudos žiurkės... Teisybė ar ne, o šneka. Ir valkatos aplinkui bastosi... Pirmaisiais metais turto užteko... Marškiniai, palaidinės, kailiniai... Imk ir vežk į sendaikčių turgų... Va jie prisigeria, dainas traukia. Plūstasi. Vienas nuo dviračio nugriuvo ir užmigo gatvėje. Tai ryte rado du kauliukus ir dviratį. Ar teisybė, ar ne? Nepasakysiu. Taip šneka.

Čia visi gyvena. Na, visi, kas gyvas! Driežai, varlės. Ir sliekai. Ir pelių yra! Visko yra! Ypač gera pavasarį. Mėgstu, kai alyvos žydi. Ievos kvepia. Kol kojos tvirtai laikė, pati duonos eidavau, tik į vieną pusę penkiolika kilometrų. Jauna būčiau dumte nudūmusi. Buvau įpratusi. Po karo mes eidavome sėklų į Ukrainą. Po trisdešimt, penkiasdešimt kilometrų. Žmonės po pūdą nešdavo, o aš tris. Dabar per trobą kartais nepereinu. Senai bobai ir vasarą ant krosnies šalta. Milicininkai atvažiuoja kaimo tikrinti, man duonos atveža. Tik ką jie čia tikrina? Gyvenu tik aš ir katinėlis, čia jau kitas katinėlis. Milicija papypina, mudu apsidžiaugiam. Bėgame. Jam atveža kauliukų. O manęs klausinėja: „O jeigu užpuls banditai?“ – „Ką jie iš manęs gaus? Ką paims? Sielą? Sielą ir teturiu.“ Geri vaikinukai... Juokiasi... Baterijas imtuvui atvežė, dabar radijo klausausi. Liudmilą Zykiną mėgstu, bet kažko retai ji dabar dainuoja. Matyt, paseno, kaip ir aš... Maniškis mėgdavo sakyti... Taip dar sakydavo: pasenai – ir daina sudainuota!

Papasakosiu, kaip katinėlį susiradau. Dingo mano Vaska... Ir dieną laukiu, ir dvi... Ir mėnesį... Na, visai viena buvau likusi. Nebėra su kuo sušnekti. Einu per kaimą, per svetimus sodelius šaukdama: Vaska, Murka... Vaska! Murka! Iš pradžių jų daug lakstė, o paskui visi kažkur dingo. Išgaišo. Mirtis nesirenka... Žemelė visus priima... Vaikštau aš, vaikštau. Dvi dienas šaukiau. Trečią dieną žiūriu – tupi prie parduotuvės... Mudu susižvalgėme... Jis džiaugias, ir aš džiaugiuosi. Tik kad žodžio nepasako. „Na, eime, – prašau, – eime namo.“ Tupi... Miau... Ėmiau jo prašyti: „Ko čia būsi vienas? Vilkai suės. Sudraskys. Eime. Aš kiaušinių turiu, lašinių.“ Bet kaip paaiškinti? Katinas žmonių kalbos nesupranta, o kaip jis tada mane suprato? Aš einu priekyje, jis bėga iš paskos. Miau... „Atpjausiu tau lašinių...“ Miau... „Gyvensim abu...“ Miau... „Pavadinsiu tave Vaska...“ Miau... Ir va mudu jau dvi žiemas peržiemojom...

Naktį susapnuoju – kažkas pašaukė... Kaimynės balsas: „Zina!“ Patyli... Ir vėl: „Zina!“

Liūdna pasidaro, paverkiu...

Nueinu į kapines. Mama ten guli... Maža dukrytė... Per karą nuo šiltinės numirė... Tik nunešėm ją į kapus, užkasėm, išlindo iš už debesų saulelė. Ir šviečia šviečia. Nors grįžk ir atkask. Ir mano žmogus ten... Fedia... Pasėdžiu šalia visų. Padūsauju. O pasikalbėt galima ir su gyvaisiais, ir su mirusiais. Man jokio skirtumo. Ir tuos, ir anuos girdžiu. Kai tu viena... Ir kai liūdna... Be galo liūdna...

Prie pat kapinaičių gyveno mokytojas Ivanas Prochorovičius Gavrilenka, jis pas sūnų į Krymą išvažiavo. Už jo – Piotras Ivanovičius Miuskis... Traktorininkas... Stachanovietis, kažkada visi į stachanoviečius veržėsi. O ten toliau Miša Michaliovas, jis fermoje katilus kūreno. Miša numirė greitai. Išvažiavo – ir iškart numirė. Už jo stovėjo zootechniko Stepano Bychovo namas... Sudegė! Naktį pikti žmonės padegė. Atėjūnai. Stepanas ilgai nepagyveno. Kažkur Mogiliovo rajone palaidotas. Antras karas... Tiek žmonių praradom! Kovaliovas Vasilijus Makarovičius, Maksimas Nikiforenka... Aš kartais užmerkiu akis ir vaikštau po kaimą... Na, kokia, sakau jiems, čia radiacija, jei ir drugeliai skraido, ir kamanės dūzgia, ir mano Vaska peles gaudo. (Verkia.)

O mieloji, ar supratai mano liūdesį? Apsakysi žmonėms, o manęs gal jau ir nebebus. Ras žemelėje... Po šaknimis...

Zinaida Jevdokimovna Kovalenko, pasilikusi savavališkai