Erzelis, kuris sukilo išsyk paskelbus ištrauką iš R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“, yra tikrąja prasme fenomenalus. Paskelbta ištrauka viso labo yra Sauliaus Beržinio bene prieš du su puse dešimtmečio vieno iš daugelio filmuoto interviu su žydšaudžiu transkripcija. Apie pačią knygą ar jos vertę nieko nepasakantys dalykas.

Kiek vėliau pasirodė keletas interviu su pačia autore ir keli atsakymai į tuose interviu nuskambėjusius faktus. Rašytojai, istorikai, publicistai ir visuomenės žinomi ir dar nežinomi veikėjai, senesnės kartos dešinieji politikai ėmė išsyk aptarinėti ir vertinti neskaitytą knygą, kas ne kas ėmė lyginti ją su grožinės literatūros kūriniais, svarstyti metafizinės kaltės ir Holokausto poveikio visuomenei klausimus. Kai kuriems neskaitytojams pakako fakto, kad knygos pristatyme ir ją rašant dalyvavo žinomas Holokausto istorikas ir nacių medžiotojas Efraimas Zurofas – dešinieji neskaitytojai išsyk neskaitytą knygą pašventino Kremliaus provokacijos ir tautų kiršinimo lipduku. Nors kaip kiršinamos tautos, viešinant istorinius praeities faktus, niekas nepaaiškina. Viena konservatorių partijos senbuvė net susirūpino, kad knyga sugadins puikius Lietuvos ir Izraelio santykius, nors paaiškinti sąsajos tarp Lietuvos negebėjimo sugyventi su savo praeitimi ir užsienio politikos ji nesugebėjo.

Sauliaus Beržinio JAV Holokausto muziejui darytas interviu su žydšaudžiu daugeliui yra netikėtas atradimas. Vienas gerai žinomas portalas, norintiems jį pamatyti, net pridėjo įspėjimą – „man yra/nėra 18 metų“. Portalas pamiršo, kad į Panerius galima nueiti ir nesulaukus pilnametystės... Kita vertus, juk į Panerius einama tik skaityti gedulingų kalbų. Galbūt todėl net Vilniaus mokykloms apsilankymas Paneriuose nėra privalomas – juk aštuoniolikos nesulaukė, o vėliau jau šaukštai popiet.

Ir aš, norom nenorom, taip pat būdamas vienas iš R. Vanagaitės knygos dar neskaitytojų, įsitraukiau į tas diskusijas apie knygą. Bet ar tos diskusijos iš tiesų apie knygą? Ar apie R. Vanagaitės interviu teigiamus istorinius faktus apie tai, kiek ir kas žudė Lietuvos žydus?

R. Vanagaitės knyga neabejotinai turi neįvardytų bendraautorių. Antraip ji nebūtų pasirodžiusi. Manau, kad didžiausias nuopelnas, kad ta knyga pasirodė tenka Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui. Centro istorikai, atlikę labai didelį darbą, nustatė daugiau nei 2000 žydų genocide dalyvavusiųjų pavardžių. Tas darbas neabejotinai tęsiamas, sąrašas pildomas. Centro vadovė p. T. B. Burauskaitė viename iš prieš keletą metų duotame interviu net gyrėsi atliktu milžinišku darbu. Į klausimą, kas dalyvavo žydų genocide, Centro direktorė tuomet diplomatiškai atsakė, kad ji galinti paminėti tik kelias garsių Lietuvos partizanų pavardes, kurie nedalyvavo, o tie kiti žydšaudžiai tebelieka gulėti jos darbuotojų stalčiuose.

Knyga nebūtų galėjusi pasirodyti, nes jos nebūtų reikėję, jei Genocido centras būtų atlikęs savo profesinę ir moralinę pareigą – įvardijęs žudikus, jiems talkinusius ir tų žudikų ideologus. Bet, galimas dalykas, kad ir Genocido centras yra savotiška auka. Įrankis, kuris yra pašauktas saugoti tiesą nuo visuomenės dėmesio. Tokia valstybės institucija, kuri dirba tam, kad tiesa nebūtų pasakyta. Savaime suprantama, kad tą tiesą pasakyti ar paskelbti visada atsiras ir kitų norinčiųjų. Jų laisvoje visuomenėje nesustabdysi. Bet kokie mėginimai ir raginimai elgtis civilizuotai priverčia Genocido centrą elgtis neadekvačiai – visuomenei pateikiama dar kokia nors manipuliacija ir pasakos, kad, pavyzdžiui, organizacija, kuri matė Lietuvos ateitį be žydų ir jos vadovai niekaip su Holokaustu nesusiję...

Nuo Sąjūdžio laikų klijuojamas melagingas ir kupinas saviapgaulės naratyvas, pagal kurį Lietuvos žydų genocidas gali turėti aukų, aukų gelbėtojų ir jiems skirtų iškilmingų minėjimų. Kiek turėjo būti ir tebėra naivūs to naratyvo apologetai, kad galėtų tikėtis, kad niekam nerūpės, kas tą nusikaltimą įvykdė ir kas buvo to nusikaltimo ideologai.  Kitaip tariant, pripažįstama, kad Lietuva yra vienas didelis nenorėjusių mirti Lietuvos žydų kapinynas, bet jame nėra nei duobkasių, nei tų, kurie pasirūpino, kad pastariesiems nestigtų kastuvų.

Simboliška ir gan profesionalu, kad R. Vanagaitė jos knygą pristatė tarptautinės Holkoausto aukų minėjimo dienos išvakarėse. Simboliška, jog, išskyrus trumpą informaciją, kad tokios dienos Genocido centras niekaip jokių renginiu paminėti nesumanė. Gal ir gerai, nes makabriškai atrodytų, kad Holokaustą mėgina paminėti įstaiga, kuri to nusikaltimo dalyviams dosniai tebedalija herojų pažymas. Man asmeniškai ligi šiol kyla klausimas, kodėl Genocido centras vadinasi Genocido centru? Kuo čia dėtas genocidas, aišku tik tos įstaigos krikštatėviams, kuriems naiviai atrodo, kad melas yra amžinas.

Jei būčiau autorės vietoje, aš padėkočiau ir Genocido centrui, ir jam madas diktuojančių nuo scenos benulipančių ar niekaip negalinčių nulipti dešiniųjų politikų pastangoms, be kurių tą knyga nebūtų pasirodžiusi, nei sukėlusi tiek erzelio, nei sulaukusi tiek dėmesio. Jei tiesa pasakyta – kam ją kartoti? Jei tiesa nepasakyta, jei ji sumeluota ir slepiama – nereikėtų stebėtis, kad nuolat atsiras tuo nepatenkintų žmonių. O kol tiesa bus slepiama – neišvengiamai atsiras ir naujų autorių, ir naujų knygų, kuriomis bus mėginama užpildyti dirbtinai politikų sukurtą tuštumą.