Inga Mitunevičiūtė

Ingą Mitunevičiutę, kasdien smagiai nardančią vaikų literatūros jūroje, galima pamatyti beveik kiekviename su vaikiška knyga susijusiame renginyje ar konferencijoje. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY Lietuvos skyriaus narė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros sklaidos ir tyrimų skyriaus vedėja bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė sutiko pasidalinti mintimis apie savo požiūrį į vaikų literatūrą, jos svarbą ir skaitymo skatinimą.

Daugelio domėjimasis vaikų literatūra baigiasi drauge su vaikyste, neskaitant vėliau galbūt atsirandančios tėviškos pareigos. Tavo vaikystė, galiu spėti, jau pasibaigusi – esi vidutinio suaugusio žmogaus ūgio moteris, nešioji ne vaikiško dydžio batus ir pati apmoki savo telefono sąskaitas. Kada ir kodėl nusprendei pasilikti prie vaikiškų knygų ir ko iš jų gauni? Gal tai koks jaunystės eliksyras?

Be jokios abejonės, tai jaunystės eliksyras! Ir amžinybės! Juokauju, žinoma. Amžinybę vaikų literatūra gali suteikti nebent knygų autoriams, kurių kūriniai skaitomi po šimtų metų, bet jaunystė garantuota ir šiaip ją mylintiems. Pati jaučiuosi iš vaikų literatūros taip ir neišaugusi.

Vaikystėje buvau ligų maišelis, kuriam gydytojai uždraudė visą fizinę veiklą ir net dailės mokyklą. Kas beliko – skaityti. Skaičiau daug ir godžiai, mėgstamiausias knygas – po daug kartų. Štai „Merę Popins“ esu perskaičiusi gal 10 kartų. Paauglystėje gyvenau „Žiedų valdovo“ ir „Hario Poterio“ pasaulyje, ir tas pasaulis buvo daug mielesnis nei nuobodoka ir gan vieniša to meto realybė.

Pamenu save per 10 minučių trukmės pertrauką tarp pamokų įsispraudusią į kampą mokyklos koridoriuje ir ryte ryjančią kokią naują knygą. Paskui, šiek tiek paklajojusi, baigiau filologijos studijas, mano bakalauro ir magistro darbai buvo susiję su vaikų literatūra, bet net tada dar nežiūrėjau į ją profesionaliai.

Vaikų literatūra man visada buvo pati puikiausia terapija ir būdas pabėgti nuo kasdienių rūpesčių, daugiau pomėgis nei profesija. Bet tada... Pabaigusi magistro studijas ir neradusi savo vietos po saule, vėl išgyvenusi fizinius negalavimus, labai susimąsčiau – dėl ko verta gyventi, kas kuria prasmę, ką galėčiau dirbti, net jei man niekas už tai nemokėtų? Atsakymas mane nuvedė ten, kur esu dabar. Šiuo metu vaikų literatūra yra mano doktorantūros studijų objektas, mano profesinė veikla, mano laisvalaikis – beveik visas gyvenimas.

Kaip manai, kodėl vaikas turėtų atsiversti knygą? Juk aplink tiek daug smagesnių dalykų – kompiuteris, televizorius, trys gigabaitai interneto už dviejų kainą. Kaip sudominti vaiką skaityti? Ar Lietuvoje tam dėmesio skiriama pakankamai?

Nes skaitydami knygas mes galime patirti daug daugiau nei vienas individas per visą savo gyvenimą. Nors šiais laikais labai daug kas įmanoma, bet jau greičiau perskaitysi apie visas pasaulio šalis nei jas apkeliausi. Knygos atveria duris į pasaulį, kuris toks įvairialypis ir įdomus! O perskaitęs gerą knygą nebebūsi toks, koks buvai prieš pradėdamas ją skaityti. Išgyventa patirtis kaupiasi, mąstymas keičiasi, nebeplaukioji paviršiumi, bet leidiesi į gelmes ir esi daug įdomesnis sau ir aplinkiniams.

O sudominti skaitymu turi suaugusieji – pirmiausia tėvai, tada mokytojai ir bibliotekininkai. Visi skaitymo tyrimai sutartinai trimituoja – tik skaitančius tėvus matantys vaikai užaugę patys skaitys. Skaitymas turi būti malonus procesas, ne bausmė ir ne prievarta, turi būti smagu ir įdomu – tik tada vaikai skaitys. Lietuvoje 40 procentų suaugusiųjų neskaito, tad ką galime kalbėti apie vaikus? Nors skaitymo skatinimo programos veikia nuo 2005 metų, kasmet skiriami pinigai, kuriami projektai, vykdomos įvairios iniciatyvos (pati dirbu šioje srityje ir matau daug šaunių žmonių ir idėjų), tačiau rodiklis ne itin gerėja. Pradėti reikia nuo savęs, nuo asmeninio pavyzdžio.

Gyvename laikais, kai išleisti knygą gali kiekvienas. Net ir aš, pavyzdžiui. Ar tokia laisvė vaikų literatūrai yra privalumas? O gal atvirkščiai – į knygynų ir bibliotekų lentynas patenka daugiau pakuroms, o ne jauniesiems skaitytojams tinkamų kūrinių?

Man tikrai labai gaila medžių, kurie nukertami tam, kad knygų lentynos pasipildytų visu tuo šlamšteliu, kurio kasmet prileidžiama galybė. Jei rašant suaugusiems dar suveikia šioks toks savikritikos mechanizmas, tai vaikams rašo visi, kas papuola. Mamos, tėčiai, močiutės, seneliai, mokytojai ir ne, šiaip grafomanai – atrodo, kad vaikams gali rašyti visi. Aš jokiu būdu ne prieš, kad mama ar močiutė rašytų savo vaikams ar anūkams, juk net Astrida Lindgren pradėjo rašyti savo dukrai, tačiau kartais tų pasakėlių vieta labiau stalčiuje nei knygynų lentynose. Tačiau kokia laimė, kai šioje pakurų, kaip sakai, krūvoje sužiba perliukas! O jų sužiba kasmet po kelis. Kiekybė gimdo kokybę, tai natūralus procesas. Visada bus masė prastos literatūros ir kelios geros knygos – mūsų šalies mastu tai visiškai normalu.

2014 m. Lietuvoje pasirodė 600 pavadinimų leidinių vaikams ir paaugliams, o kur dar daugybė išleistų anksčiau. Kaip vaikui išsirinkti? Kokiais kriterijais turėtų remtis tėvai? Juk dažnas atvejis, kai knygyno konsultanto nuomonė kairėn, o specialisto – dešinėn…

Vaikai dažniausiai labai gerai žino, ko nori. Tik tie norai ne visada atrodo vertingi suaugusiajam. O jei nežino, tada turėtų nebijoti klausti – tėvų, mokytojų, bibliotekininkų. Jų pareiga yra vaikui padėti. Kitas klausimas, ar jie kompetentingi. Šiais laikais informacijos pilna, tik reikia mokėti ją rasti ir atsirinkti. Yra žurnalas apie vaikų literatūrą „Rubinaitis“ – vienintelis toks žurnalas Lietuvoje, skirtas suaugusiesiems. Yra interneto svetainių, kuriose publikuojamos knygų recenzijos, asmeniniai tinklaraščiai, socialinių tinklų paskyros. Informacijos netrūksta, trūksta noro ją susirasti. Galiausiai klauskit bibliotekininko – jo pareiga jei ne atsakyti, tai bent nurodyti, kur atsakymo ieškoti.

Zebras, pavyzdžiui, yra juodas-baltas, dryžuotas, turi kanopas. O ar galėtum išvardyti lietuvių vaikų literatūros bruožus? Gal turime savas tradicijas, žanrus, nusistovėjusias temas?

Pas mus vyrauja literatūrinė pasaka, glaudi sąsaja su folkloru, gamtos tematika. Buvo stipri poezija vaikams, bet šiuo metu ji išgyvena nuosmukį. Užtat turim puikių iliustruotojų ir rašančių dailininkų, kurių kūriniai tiesiog klesti. Didžiulė spraga buvo paauglių proza, apie tai jau daug šnekėta, o praėjusiais metais sulaukėme proveržio šioje srityje.

Gana nauja tendencija Lietuvoje yra literatūriniai konkursai, tikiuosi, tai geros tradicijos pradžia, nes padeda išryškinti talentus ir naujus, lig tol negirdėtus autorius. Taip pat Lietuvoje nėra paveikslėlių knygų ir komiksų, kurie užsienyje ypač populiarūs, tradicijų. Labai daug erdvės kūrybai! Trūksta šiuolaikiškos probleminės prozos, miesto gyvenimo atspindžių, pastaruoju metu paauglių literatūroje pradeda figūruoti Vilnius, jo istorija ir dabartis, bet ar tai vykę pavyzdžiai – parodys laikas.

Haris Poteris, hobitai, Pepė Ilgakojinė, meškiukas Pedingtonas ir kiti – kokią vietą mūsų šalyje užima verstinė vaikų literatūra, ar skaitytojai dažnai renkasi užsienio autorių kūrinius?

Verstinės knygos užima didžiąją dalį Lietuvoje išleidžiamos literatūros vaikams. Dabar tikrai daug gerų ir kokybiškai išleistų, puikiai iliustruotų knygų. Ypač džiaugiuosi, kad Lietuvą pagaliau pasiekė Roberto Ingpeno kūryba. Šis dailininkas kuria iliustracijas vaikų literatūros klasika tapusiems kūriniams, naujai juos interpretuoja ir priverčia aiktelėti iš nuostabos – taip gražu! Kartu su naujomis iliustracijomis atsiranda ir nauji vertimai (pavyzdžiui, šiais metais sulaukėm net dviejų naujų „Alisos Stebuklų šalyje“ vertimų), o tai jau naujos kokybės, naujų galimybių ir naujo požiūrio į literatūrą ženklas.

O vaikai... jie dažniausiai tik užsienių autorius ir skaito. Lietuvių autorių knygas reikia parodyti, pakalbinti, kad skaitytų, ir tai ne kiekvienas sutinka. Tarp paauglių laikoma nemadinga skaityti lietuvių autorius.

Ką rekomenduotum paskaityti žmogui, kurį po šio pokalbio aplankys nušvitimas ir jis rytoj iš pat ryto nuskubės į artimiausią vaikų biblioteką?

Čia sunkus klausimas! Iš pradžių reiktų sužinoti, ką tas žmogus mėgsta, ką jau skaitė, kas patiko arba ne. Pati šiuo metu skaitau Michaelio Bondo „Ir vėl meškiukas Pedingotnas“ − toks malonumas, kokių reta!

Kalbino Tomas Dirgėla