Sausio pabaiga atnešė Lietuvai išskirtinės reikšmės įvykį – išleistas naujas Evangelijos pagal Morkų vertimas. Tai – pirmas ekumeninis Naujojo Testamento teksto vertimas į lietuvių kalbą. Per artimiausius šešerius metus planuojama išleisti visų Naujojo Testamento tekstų naują vertimą.

Lietuvos Biblijos draugija lig šiol tik redaguodavo jau turimus Česlovo Kavaliausko ir Antano Rubšio vertimus, tad šis projektas – istorinis.

Neretai kažko nauja pasirodymas nejučia gali sukelti priešpriešą tam, kas sena“, – rašoma Evangelijos pagal Morkų įžangos žodyje. – Tačiau Biblijos vertimo istorijoje priešpriešos sąvoka negalioja, nes tik glaudžiai sąveikaujant tarp praeities ir dabarties dalykų kuriamas bendras kultūrinis gėris ir garantuojamas Biblijos vertimo tradicijų tęstinumas“.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos tautų, šių tradicijų istorija įsibėgėjo nuo XVI a. Plačiau apie naujausią mėginimą „priartinti autorių prie skaitytojo“ „Bernardinai.lt“ pasakoja biblistai ir vertėjai dr. Ingrida Gudauskienė bei kunigas dr. Danielius Dikevičius.

Mūsų rankose – naujas Evangelijos pagal Morkų vertimas. Kai kalbame apie Šventąjį Raštą, turime mintyje įkvėptus, amžinai galiojančius, nekintančius žodžius. Ką reiškia naujas tokio teksto vertimas? Kodėl ankstesnieji nebetenkina?

Ingrida Gudauskienė: Šį klausimą išties girdėjome ne kartą, ir tai suprantama. Kai žmonės sužino, kad naujai verčiamas Naujasis Testamentas, reaguoja labai skirtingai. Vieni sako – „pagaliau“, „o, kaip įdomu“, „kada bus, lauksime“. Kiti klausia: „Kam to reikia, juk jau turime.“ Abi reakcijos pateisinamos.

Šis „kam to reikia“ labai natūralus mūsų aplinkoje. Jau penktą dešimtmetį mes skaitome – bent jau katalikų bendruomenė, tačiau ir kiti krikščionys – Česlovo Kavaliausko verstą Naująjį Testamentą. Su juo augo mūsų tėvų karta, augame mes, mūsų vaikai, jis mums įaugęs į kraują, per jį mums perduotas Jėzaus Įvykis. Kitoms krikščionių bendruomenėms šiandien galbūt labiau žinomi taip pat didžiulę vertę turintys protestantų Algirdo Jurėno ir Kosto Burbulio vertimai. Turime išties gražų kraitį. Kuo šis vertimų kraitis turtingesnis, tuo platesni keliai mums atsiveria į Biblijos pažinimą.

Kas skaito, žino, kaip Biblijos skaitymą gali praturtinti skirtingi vertimai, įvairių autorių komentarai. Užtenka pagalvoti vien apie laiko požiūriu mums artimesnius katalikų dvasininkų Juozapo Skvirecko, Lado Tulabos, Antano Rubšio vertimus ir komentarus. Kur link čia krypstu? Noriu pasakyti labai paprastą dalyką. Pasauliniai klasikiniai kūriniai nuolat atrandami karta iš kartos, jie įsilieja į kultūrų istorijas, tampa svarbūs jų raidai, formuoja mūsų mąstymą, tenkina pažinimą. Ką jau kalbėti apie tokią klasikų klasiką kaip Biblija. Tačiau tokie kūriniai dažniausiai pasiekia mus vertimų keliu. Maža to – jų vertimų istorijos tradicijos nenutrūksta, kartkartėmis atnaujinamos, kad tie kūriniai būtų vis labiau priartinti prie šiuolaikinio skaitytojo.

Biblijos vertimų į lietuvių kalbą istorija fiksuojama XVI a., ją pradeda liuteronų dvasininkai Baltramiejus Vilentas ir Jonas Bretkūnas. Šiandien esame daug turtingesni, ir šioje tradicijų raidoje išties galime rasti labai įdomių dalykų. Pavyzdžiui, XVII a. reformato Samuelio Boguslavo Chylinskio vertimą. Biblijos vertimas kaip toks yra įvykis, bet įvykis yra ir toji nenutrūkstanti vertimų tradicijų raida, jų tęstinumas. Galbūt mūsų Didieji šiame procese nuo XVI a. taip pat girdėjo: „Kam to reikia dar kartą, juk jau turime vertimą.“ Vienaip ar kitaip akivaizdu, jog į Biblijos vertimą jie žvelgė kaip į neišvengiamą iššūkį naujoms kartoms. Tokiu keliu ėjo bei eina ir kitos Europos ir pasaulio tautos, tik daugelis jų žymiai intensyviau nei mes. Tai kultūrinio orumo reikalas.

Kun. Danielius Dikevičius: Pratęsdamas mintį, noriu pasakyti, kad „Dievo žodis yra gyvas“ (Žyd 4, 12), tad ir jo vertimo tradicija taip pat turėtų būti gyva. Ji, kaip žinia, prasidėjo Ezdro ir Nehemijo laikais V a. prieš Kristų, turiu omenyje vadinamuosiusTargumus, tai yra aramėjiškus Senojo Testamento vertimus – komentarus (žr. Neh 8, 1–8). III–II a. prieš Kristų ši tradicija buvo intensyviai tęsiama Septuagintoje,Šventojo Rašto išguldyme graikiškai. Ir taip iki mūsų dienų.

Taip pat nereikėtų išleisti iš akių nuolatinio biblistikos mokslo vystymosi fakto. Šventojo Rašto ir aplinkos, kurioje jis atsirado, pažinimas auga, o tai, savo ruoštu, daro įtaką ir naujiems vertimams. Pavyzdžiui, versdami Evangelijos pagal Morkų palyginimą apie garstyčios grūdelį, kurio „pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“ (Mk 4, 32), kaip antai skaitome Česlovo Kavaliausko ir Vaclovo Aliulio parengtame tekste, pasiūlėme kitokią interpretaciją: „kad net dangaus sparnuočiai gali ilsėtis jo pavėsyje“. Mat tuo metu, kai paukščiai suka lizdus, šio augalo šakos dar negali atlaikyti lizdo svorio, o kai tampa pajėgus tai padaryti, paukščiai jau nebeturi poreikio sukti lizdus.

Vertime rasime daug naujų detalių?

Ingrida Gudauskienė. Šio vertimo tikslas, kalbant apie pačią vertimo strategiją, visų pirma nėra susikoncentruoti į detales. Žinoma, detalės visuomet svarbios, iš jų sudėliojama visuma. Pirmiausia mums buvo svarbu apgalvoti sisteminius šio vertimo principus, o po to kritiškai įvertinti, ar mūsų turima vizija išties galėtų virsti nauju vertimu. Čia pabrėžiu žodį nauju, nes kaip tik tokį įnašą norėtume duoti mūsų vertimų tradicijoms.

Viena iš sisteminių naujovių yra tai, jog siekiame perteikti biblinių autorių savitumus. Kitaip tariant, Morkų norime išversti kaip Morkų – skubantį, ironišką, kiek šiurkštoką, Luką kaip Luką – kaip Naujojo Testamento klasiką ir taip toliau. Kalbant apie evangelijas, jų autoriai turėjo ne tik savitas teologines vizijas, bet ir savitus literatūrinius skonius, galiausiai skirtingus gebėjimus. Vis dar kelia nerimą klausimas, ar pavyks mums tuos jų savitumus perteikti?

Dabar skaitytojus jau pasiekė Evangelijos pagal Morkų vertimas. Įsivaizduoju, kad jis turėtų nustebinti, nes pasakojimas nėra suredaguotas taip, kad lengvai slystų pro mūsų ausis. Jame atsispindi, pavyzdžiui, vien tik Morkui taip dažnai būdingas „ir“ kartojimas, arba esamojo ir būtojo laikų derinimas viename sakinyje ir kiti dalykai. Svarbu suprasti, jog tai – ne atsitiktinumai. Senoviniams kūriniams būdingi tokie dalykai, už kurių šiandieninio skaitytojo akis natūraliai užkliūna. Verčiant tekstą neretai juos norisi paslėpti po glotnia redakcija. Naujajame vertime siekėme nepaslėpti tokių specifinių stilistinių Morkaus pasakojimo elementų, nes jie atskleidžia šio autoriaus individualumą, reikšmingai kuria įtampą, dramą tekste. Evangelijoje pagal Matą išryškės kitokios detalės, pas Luką – dar kitokios ir taip toliau.

Kun. Danielius Dikevičius. Patarlė sako: velnias slypi smulkmenose. Ir iš tikrųjų, „uždaryta“ Biblija suvienija, o „atidaryta“ – perskiria. Katalikai, stačiatikiai, protestantai...

Kita vertus, sakoma, kad ir Dievas slypi smulkmenose. Tad detalės yra labai svarbios. Jos daro įtaką paskirų Bažnyčių teologijoms ir jų narių moraliniam elgesiui. Pavyzdžiui, Morkaus 16, 17 paprastai verčiama taip: „Kurie įtikės, tuos lydės ženklai.“ Bet graikiškame tekste vienaskaitinis veiksmažodis jis lydės nesiderina su daugiskaitiniu daiktavardžiu ženklai. Iš pirmo žvilgsnio – smulkmena. Matyt, įsivėlė klaida dėl autoriaus ar redaktoriaus neapsižiūrėjimo ar panašiai. Tačiau tai galėtų būti svarbi detalė, perteikianti tam tikrą teologinę mintį, o būtent primenanti, kad stebuklai yra pirmiausia Dievo buvimo ženklai, apreiškia ir veda jo link. Tad naujame vertime siūloma šią eilutę skaityti: „O įtikėjusius Dievas lydės tokiais ženklais.“ Žodžio Dievas įterpimas išsprendžia vienaskaitinio veiksmažodžio jis lydės ir daugiskaitinio daiktavardžio ženklai nesuderinamumą.

Ingrida Gudauskienė. Kalbant apie detales, svarbu buvo rimtai padirbėti ir žodyno lygmeniu. Verčiant su žodyno problemomis susiduriama jau pirmuose sakiniuose. Taip nutiko ir mums. Pavyzdžiui, viena sudėtingiausių problemų jau pirmose eilutėse buvo graikų kalbos veiksmažodžio baptizō vertimas. Morkaus tekste juo apibūdinamas Jono, Jėzaus, o vėliau jo mokinių veiksmas. Paprastai šis žodis į lietuvių kalbą verčiamas žodžiu krikštyti. Tačiau šis baptizō pirmiausia reiškia įmerkimą, panardinimą, maudymą vandenyje. Norėjome čia kalbiniu ir teologiniu lygmeniu padaryti perskyrą tarp to, ką darė Jonas ir ką darė Jėzus. Tad Jono veiksmą vadinti ne krikštijimu, o nardinimu. Tuomet Mk 1, 8, pavyzdžiui, turėtume: „Aš nardinu jus vandenyje, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.“ Juk Jonas tą ir darė – nardino vandenyje, ir šis apiplovimas vandeniu buvo atgailos už nuodėmes ženklas.

Vis dėlto likome prie tradicinio krikštyti, nes tokį Bažnyčių atstovų sutarimas – tradicinių terminų nejudinti – nulėmė daugumos balsai. Tačiau skaitytojui šią problemą paaiškinome komentare. Sunku išties „laužyti“ tradicinę terminiją, gal ne visais atvejais ir reikia. Tačiau neabejoju, kad tokio pobūdžio klausimai naujo vertimo eigoje iškils dar ne kartą.

Jau dabar girdime klausimą: „Kaip versite žodį ekklesia? Bažnyčia, bendrija, sušaukimas, išrinkimas?“ Svarbu tokių dalykų nebijoti, apie juos diskutuoti. Manau, kad siekiančių labiau pažinti Bibliją pratinimas ir prie probleminio svarstymo turi prasmę. Tai taip pat yra biblinės kultūros, mūsų religinio išprusimo dalis.

Įžangos žodyje rašote, jog vertimas yra dar vienas bandymas „atvesti autorių pas skaitytoją“. Tenka vis iš naujo atrasti Bibliją?

Kun. Danielius Dikevičius. Vis naujas biblinio teksto „atradimas“ yra vienas iš pagrindinių Bažnyčios rūpesčių, nes tikintiesiems, kaip skaitome Vatikano II susirinkimo konstitucijoje Dei verbum, „turi būti plačiai atvertos durys į Šventąjį Raštą“ (§ 22). Naujam Dievo žodžio atradimui niekas taip nepasitarnauja, kaip naujas vertimas. Ilgainiui prie biblinio teksto priprantama. Tai užmigdo skaitytoją ir klausytoją. Naujojo vertimo kitoniškumas tūrėtų jį pabudinti. „O, šita ištrauka skambėjo gi kitaip! Kodėl pakeista? Ką tai reiškia?“

Pavyzdžiui, Č. Kavaliausko vertime Jėzus sako Petrui: „Eik šalin, šėtone“ (Mk 8, 33), tuo tarpu naujajame siūloma skaityti: „Pasitrauk už manęs, priešgyna“. Tai turėtų priversti susimąstyti, netgi ne visiškai atidų skaitytoją ar klausytoją. O tai, savo ruožtu, galėtų tapti naujojo Dievo žodžio atradimo pagrindu.

Ingrida Gudauskienė. „Pasitrauk už manęs, priešgyna“ – išties geras pavyzdys, norint paaiškinti, kaip mes patys naujai atrandame biblinį tekstą. Morkus čia turi žodžių junginį hypage opisō mou, satana. Matas, pavyzdžiui, Jėzaus gundymo kontekste turi trumpąjį variantą – hypage, satana, „Pasišalink, šėtone“ (Mt 4, 10) – tai į Jėzaus lūpas įdėti žodžiai, adresuoti gundytojui. O pas Morkų frazė įgauna kitokį atspalvį ir dėl papildomo pasakymo opisō mou, ir dėl kitokio konteksto.

Šis opisō mou reiškia man už nugaros, po manęs, už manęs. Taigi „pasitrauk už manęs“ ir ne „šėtone“, o „priešgyna“, – puikus epitetas Petrui ir galimas žodžio satana vertimas. Tarsi Jėzus sakytų: „Žinai, Petrai, tu vieną kartą baik, būk savo vietoj – ne pirmas, o po manęs, nes šiame reikale pirmas esu aš“. Tokie argumentai iš filologinės pusės, tačiau yra ir kita – teologinė.

Čia toliau „žaidžia“ tas naujas teksto atradimas, prasminių teologinių gijų pamatymas tekste.

Viena iš reikšmingiausių tokių gijų Morkaus pasakojime yra mokinystės gija. Morkus visus „stato“ po Jėzaus, jam iš paskos, už jo nugaros, nuo pat 1,17: „Čionai, man iš paskos!“ Šis Jėzui iš paskos yra neišvengiama tikėjimo Evangelija dalis, tai Evangelijos mokinio pasas. Tai štai, pradedant nuo brolių Simono ir Andriejaus visi „statomi“ į adekvačią vietą. Petras ne išimtis, jo vieta irgi iš paskos. Tai mokinystės arba kelio teologijos ženklai Morkaus pasakojime. Tokioje teologinėje dinamikoje prasmingesnis tampa vertimas „Pasitrauk už manęs, priešgyna“. Tokia mūsų interpretacija ir visi vertėjai žino, jog tekstas visuomet yra atviras ir kitokiai. Tekstas kaip toks – ne tik biblinis – visuomet gali ir turi būti naujai atrandamas.

Kokie apskritai yra vertimų tipai ir koks bus šis vertimas? Juk šis nebus liturginis, tiesa? Jo paskirtis – patenkinti labiau akademinius poreikius?

Ingrida Gudauskienė. Kalbant apie Biblijos vertimus pačiu bendriausiu požiūriu galėtume padaryti perskyrą tarp dviejų vertimų tipų – pažodinio ir literatūrinio. Pažodinis vertimas siekia formalaus atitikimo tarp originalo ir kalbos, į kurią verčiama. Literatūriniai vertimai taip pat siekia šio atitikimo, tačiau čia jis yra kitokio pobūdžio.

Tai priklauso nuo keleto veiksnių. Visų pirma, kiek vienam ar kitam vertimui svarbus yra ištikimybės originaliam tekstui kriterijus, išsiaiškinama, ką vienam ar kitam vertimui apskritai šis kriterijus reikš. Toliau – kokio sudėtingumo siekiama išlaikyti kalbos, į kurią verčiama, lygį. Tai yra, apsibrėžiama, kokio ilgio bus sakiniai, kokio sudėtingumo kalbinės struktūros, kiek platus vertime vartojamas žodynas ir panašūs dalykai.

Visa tai praktiškai priklauso nuo auditorijos, į kurią vertimas orientuojamas. Kitaip tariant, literatūriniai vertimai gali būti labai įvairūs, nuo klasikinio iki perdėm dinaminio vertimo, orientuoto, sakykime, į sekuliarią auditoriją. Yra įvairūs būdai ištirti auditorijos poreikius. Mūsų kolegos Vakaruose paprastai remiasi įvairių tyrimų rezultatais, pavyzdžiui, sociolingvistinių.

Neseniai teko bendrauti su Nyderlandų vertėjais, parengusiais vadinamąjį Biblijos vertimą į aiškią kalbą, angliškai Bible in plain language. Tai puikus pavyzdys, padedantis suprasti Biblijos vertimų įvairovę. Šiuo atveju vertimo tikslas buvo perteikti Dievo žodį sekuliarizuotai visuomenei ir perteikti ne bet kaip, o jai suprantama kalba, tai yra tokia kalba, kur žodžiai, sąvokos, posakiai jai būtų suprantami ir atitinkamai jungtųsi į prasminius vienetus, koduojančius biblines tiesas.

Pavyzdžiui, Mato 5, 3 įprastai skaitome „Laimingi dvasios beturčiai, nes jų yra Dangaus karalystė.“ O vertimas į plain language būtų maždaug toks: „Laimingi žmonės, kurie žino, kad jiems reikia Dievo, nes naujas Dievo pasaulis priklauso jiems.“ Taip religinės sąvokos aiškinamos sekuliariai auditorijai. Toks vertimas interpretacijos lygiu labai laisvas. Tačiau tautos, turinčios po keliolika ar keliasdešimt klasikinių Biblijos vertimų išties gali leisti sau tokią prabangą ir Biblijos vertimus aktualiai orientuoti į skirtingas auditorijas – sekuliarias, akademines, jaunimo ar daryti vertimus, skirtus tik skaitmeniniam vartojimui.

Kun. Danielius Dikevičius. Naujas vertimas, kurį mes pradėjome, yra klasikinis literatūrinis vertimas. Jam svarbūs tam tikri principai, kuriuos jau minėjome. Pradedame nuo ypač akcentuotos ištikimybės originaliam tekstui kriterijaus ir toliau žiūrime, kokiomis priemonėmis tokį siekį įgyvendinti. Naujas vertimas yra orientuotas į auditoriją, kuri tikrai domisi Biblija, nori ją pažinti ir ja gyventi.

Ar šis vertimas bus liturginis? Kodėl gi ne! Dei verbum konstitucija tokiems išguldymams kelia tokius reikalavimus: jie turėtų būti tinkamitikslūs ir padaryti originalių kalbų pagrindu (§ 22). Naujausias vertimas viso šito paiso ir siekia. Aišku, remiantis modernia lietuvių kalba. Vienas iš daugelio galimų pavyzdžių. Kavaliausko – Aliulio tekste Mk 1, 2b skaitome: „Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį.“ Mes gi tą patį fragmentą siūlome dėstyti šitaip: „Žiūrėk, pirma tavo veido siunčiu savo šauklį.“ Skirtumai akivaizdus: štai tampa žiūrėkpirma tavęs – pirma tavo veido, o pasiuntinys – šaukliu. Ypač svarbūs antras ir trečias pakeitimai.

Morkus, skirtingai negu Matas ir Lukas, neturi Jėzaus vaikystės aprašymo (Mt 1–2; Lk 1–2 sk.). Frazė pirma tavo veido galėtų būti mažytė jos užuomazga. Veidas suponuotų įsikūnijimą. O šauklys geriau apibūdina Jono Krikštytojo veiklą. Gyvenant dykumoje ir norint, kad tave kiti išgirstų reikia šaukti. Šauksmas taip pat yra tam tikrų pastangų ar kančios prielaida. O Jonas buvo nugalabytas. Kitaip tariant, siūlomas vertimas, jeigu ir netaps oficialiu liturginiu tekstu, į ką orientuotis išties nėra mūsų tikslas, tai tikrai gali jai pasitarnauti kaip greita pagalba, pavyzdžiui, pamokslininkams ar katechetams etc. Turėdami tai mintyje, mes tekstą kryptingai ir komentuojame.

Pabrėžiate, jog tai pirmas ekumeninis vertimas. Kaip vyko darbas? Kas buvo sunkiausia ieškant sutarimo?

Ingrida Gudauskienė. Lietuvos Biblijos draugija jos ekumeninės veiklos požiūriu yra išties pavyzdinė, tad mes turime gerą terpę tokiems susitarimams. Gerai suvokiame, jog savo Bažnyčių į jos valdybą esame pasiųsti dirbi ekumeninio darbo ir kiekvienas darome žingsnius, kad ši misija neatsiduotų formalumu. Antraip mes žlugdytume Jėzaus svajonę „tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21). Čia labai justi, jog krikščionių ekumenizmo suvokimas tampa vis brandesniu, o ir mūsų laikmetis visus mus verčia vis stipriau kalbėti vienu balsu. Naujas ekumeninis Biblijos vertimas su komentarais taip pat gali tapti gera tokio vieningo krikščionių balso išraiška.

Tarimasis dėl jo Lietuvos Biblijos draugijoje brendo ne vienerius metus. Mes nuolatos klausėme: ką dar galėtume duoti Lietuvos žmonėms? Kaip dar labiau galėtume priartinti prie jų Dievo žodį? Kaip puoselėti mūsuose biblinę kultūrą? Tokie klausimai palaipsniui mus ir atvedė prie sprendimo pradėti naują vertimą. Žinoma, reikėjo daug ką įvertinti – poreikius, finansines galimybes, žmogiškus resursus, susitarti dėl naujo vertimo principų. Startas tikrai nebuvo lengvas – juk nelengviems dalykams ryžtasi, bet pamažu viskas stojas į savo vietas. Vertėjai dirba savo darbą, valdybos nariai – įvairių Bažnyčių atstovai – į vertimą reaguoja pastabomis, pasiūlymais, taip pat ir pritarimais, vertėjai šias pastabas kritiškai vertina – priima arba ne ir taip toliau.

Taigi mes patys – mūsų tarpusavio santykiuose – turime gerą progą puoselėti biblinę kultūrą, vadinasi, iš esmės – dialogo kultūrą. Jeigu tai padarome, šiuo atveju „vienu šūviu nušauname du zuikius“ – gyvename dėl ekumenizmo ir vykdome naujo Biblijos vertimo projektą.

Susirašinėjo S. Žiugždaitė