Suūžė, sugaudė žiniasklaida apie eilinį neeilinį įvykį – Rūtos Vanagaitės knygą apie holokaustą Lietuvoje „Mūsiškiai“. Rodos, viskas ten yra gerai: ir laikas tinkamas, prieš pat Holokausto aukų atminimo dieną, ir istoriniai faktai atrinkti, ir politiškai teisingai viskas surašyta – mes, lietuviai, žudėme savus, Lietuvos žydus. Tiesa, nesuprantu iš kur tas įsitikinimas, kad apie žydus bijoma kalbėti, kam tos klaidinančios hiperbolizacijos apie Bažnyčios vaidmenį ar holokausto atmintį Lietuvoje, ir ar ji suvokia, kaip jos pareiškimus retransliuoja Rusija. Bala to nematė. Juk iš tiesų Mūsiškiai nėra nereikalinga knyga. Kaip galima suprasti tai dar viena studija apie mūsiškes aukas, žydus, kuriuos reikalaujama užjausti, ir mūsiškius budelius, ne-žydus, kuriuos skatinama pasmerkti. Gal tokia primygtinio barimo strategija ir taps veiksminga keičiant visuomenės istorinę atmintį, juolab kad darbo ėmėsi žinoma viešųjų ryšių specialistė.

Ir visgi nors dar tik norėčiau įsigyti šią knygą, ją vertinu skeptiškai. Ne, ne todėl, kad, atvirai sakant, nejaučiu kaltės, o ši knyga man primygtinai ją siūlo prisiimti. Siūloma kaltė neturi nieko bendro su mano įsitikinimais ir veiksmais. Siūloma kaltė net neturi nieko bendro su mano gimine – kiek žinau, mano seneliai nedalyvavo žydų žudyme, močiute atsimena, kad žydus šaudė netoli nuo namų, už miško, ir jai buvo labai baisu, bet, skirtingai nei Vanagaitė, namuose ji neturi daiktų, kurie nežinia kam priklausė. Bet net ir laikydamasis nuostatos, kad kaltė gali būti tik asmeninė, pripažįstu, jog gali būti siekiama suformuoti kolektyvinį, visos tautos, kaltės ir atsakomybės jausmą. Tai kiek problemiška, jei sekdami šių dienų madas atmesime tautą kaip vienį – kaip aš galiu būti atsakingas už kažkokios tik tariamai egzistuojančios tautos veiksmus? Tiek pat kiek už IS teroristų veiklą Sirijoje, nes jie yra visus vienijančios žmonijos atstovai. Bet, tarkim, kad knygos autorė, kaip humaniška nacionalistė, pripažįsta, kad tauta yra buvusių, esamų ir būsimų sąjunga, kurioje kiekvienas atsakingas už buvusią tautos praeitį ir būsimą ateitį. Tada kolektyvinės tautos kaltės samprata įgauna prasmę. O ši knyga, be visų kitų teigiamų ir neigiamų padarinių, nori-nenori taip pat stiprina lietuvių bendrumą per tapačių istorinių įvykių atsiminimą.

Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“

Ir tuo pat metu ji atspindi tai, kas yra ne taip su mūsiške holokausto atminties įtvirtinimo politika. Ji visa yra persmelkta tuo, ką norėčiau vadinti politiniu pozityvizmu – primygtiniu „taip“ teigimu. Ji rodo, kad holokaustas buvo persmelktas nepaprastu naivumu ir atsidavimu idėjai ar savo aistroms. Paprasti lietuviai, mokytojai ir ūkininkai, ištarė taip ir dažnai, vedami patriotinių jausmų, jungėsi į naciams pavaldžias administracines, policines ir karines struktūras. Žydai, gal dėl tariamo tradicinio paklusimo valdžiai, gal dėl supratimo, kad aplink siaučia karas, ištarė taip ir buvo varomi į getus, nuolankiai ėjo prie duobių, stojosi į eiles ir buvo sušaudomi. Priešais juos stovėjo lietuviai, kurie savo veiksmu ištarė „taip“ reikalavimui „Ugnis“. Visa kita buvo tik europinės praktikos perėmimas: kaip ir (beveik) visoje nacistinės Vokietijos kontroliuojamoje Europoje, žydų turtas buvo „nacionalizuotas“ – perimtas tautos. Tuomet tam galėjo būti pateiktas paprastas, be galo idėjiškai teisingas ir racionalus paaiškinimas: „Žudyti juos yra humaniškiau, nei vežti į Aušvicą“ arba „turtas turi būti nacionalizuotas, nes tiek žydų getų priežiūros, tiek trėmimo, tiek šaudymo organizavimas valstybei kainuoja pinigus.“ Vėliau tam galima pateikti pasiaiškinimą: „Taip darė visi“ arba „tai buvo valdžios nurodymas ir jo nevykdęs aš ir mano šeima būtume susilaukę represijų.“ Mes sakėm „taip“, nes taip reikėjo sakyti: valdžia sakė „taip“, aplinkui lietuviai kartojo „taip“, visa „civilizuota Europa“ tvirtino „taip“, net žydai savo veiksmais demonstravo „taip“.

Bet kalbėjimas apie šitokį „taip“ yra ydingas, nes atskleidžia tik vieną ir gerokai neišbaigtą politinio veiksmo pusę. Jis nutyli „ne“. „Ne“ kaip praktinį ir teorinį pasirinkimą mums, gyvenantiems naujųjų didžiųjų priešų, pabėgėlių ir Rusijos formomis, atradimo laiku. „Ne“ politikoje pirmiausia yra autoritetinės ištaros atmetimas. Šis politinis autoritetas neprivalo būti tapatinamas su valdžios institucijomis ar juo labiau prievarta, bet potencialiai apima viską, kas turi galią daryti poveikį asmeniniam sprendimui – visuomenės nuostatas ar madą, daugumos nuomonę, medijų formuojamą diskursą, žvaigždės paskatinimą. Būtent pastarieji autoritetai šiuolaikinėje visuomenėje yra ne mažiau kreipiančios asmeninius pasirinkimus nei menką pasitikėjimą turinčios valdžios institucijos. Ir dėl to tampa normalu juoktis iš Butkevičiaus ar Kubiliaus ir kaip ciuciukui sekti Užkalnio ar Zabarausko komentarus. Ir dėl to buvo normalu piktintis Smetonos pabėgimu ar kritikuoti Stalino sovietinę politiką Lietuvoje, bet tuo pat metu buvo džiugu vėl mojuoti trispalve ir, kad ir nenoromis, sekti Hitlerio sprendimais. Tai yra taip – žmonių veiksmai, kurie neišdrįso, nemokėjo ir tiesiog negalėjo ištarti moralų „ne“.

Holokausto atmintis Lietuvoje pirmiausia pasakoja yra apie juos. Bet šalia jų buvo žmonės, kurie ištarė „ne“. Šie, mūsiškiai II, yra kur kas labiau reikalinga nei mūsiškiai I, nes jų atminimo poveikis gali būti kur kas didesnis. Tai žmonės, irgi mes, kurie slėpė žydus, atsisakė šaudyti, nėjo į nacistines institucijas, sabotavo vokiečių politiką. Ir jie tai darė, nepaisydami to, kad visi veiksmai liko ir visuotinio smerkimo atmosferoje lieka iš esmės anonimiški; nors tai galėjo lemti (o kai kam ir lėmė) mirtį. „Ne“ buvo sakoma pasirinkus likti ištikimam savo sąžinei ir moralei, nors praktiškai šis veiksmas buvo bevertis. Parafrazuojant mažiau žiniasklaidos pastebėtą neseniai Lietuvoje išleistą ir gerokai gilesnę holokausto studiją, kurią parašė Karaliaučiaus žydė Hannah Arendt, dabartinis kalbėjimas ir žinojimas holokausto užmaršties skyles bando užlopyti iškeldamas blogą elgesį ir į užmirštį nuleisdamas sektinus pavyzdžius. Šiandien Lietuvoje būtų itin praktiškai vertinga, ne vien dėl prestižo užsienyje, bet ir dėl jos sumišusios vidinės būsenos, kad herojiškų istorijų, kurias galima papasakoti, būtų daugiau. Juk tokių istorijų pamoka paprasta, visiems suvokiama ir kur kas lengviau priimtina. Kalbant politiškai, jos parodytų, kad dauguma žmonių teroro sąlygomis paklūsta, bet kai kurie nepaklūsta. Norint, kad tai niekada nepasikartotų, reikia prašyti būtent šio principingo ir sąžiningo „ne“. Arba, kitaip, kaip būtų nepaprasta ir kiek daug galėtų pasikeisti, jei modernusis taip-žmogus išdrįstu ištarti: „Ne, nešaudysiu“, „ne, neizoliuosiu kitataučių getuose“, „ne, nepasmerksiu“, „ne, nerašysiu Pikto tūžmingo teksto.“. Nes, tiesą sakant, kiekvienas „ne“ (blogiui) yra ir „taip“ (gėriui).