Platonui jas perkėlus į dangaus sferą ir pakvietus visus apie jas mąstyti, Vakarų pasaulis pasigavo gerų „idėjų“ virusą. Iki tokio lygio, kad dabar visi nuolat siekiame intelektualinių nušvitimų, pavyzdžiui, renkant vaikui vardą ar planuojant įmonės verslo strategiją. Kitaip tariant, dar niekad nebuvo taip būtina ištirti procesą, vedantį prie šūkio „Eureka!“ Ieškojome atsakymo neuromoksluose, kurie šiek tiek praskleidė paslapties šydą, Kinijoje, kuri apverčia problemą aukštyn kojomis, kalbinome įmonių brainstormingo specialistą, kuris siūlo rinktis tai, kas veiksminga. Visi sutinka dėl vieno: idėja kyla dėl pasąmoninių priežasčių ir esant konkrečioms sąlygoms. Ką apie tai mano tikrųjų idėjų praktikai filosofai?

 Per kelias valandas turiu suregzti keturias idėjas: ką padovanoti dukrai gimtadienio proga, sugalvoti naujo įmonės produkto pavadinimą, kur keliauti per atostogas ir dar juokelį, kuriuo šįvakar pradėčiau prezentaciją. Tikras pragaras! Praėjo laikai, kai rinkdavome vaikui vardą pagal tos dienos šventąjį. Jei kuo greičiau nesugalvosime kokios retos idėjos, būsime laikomi konformistais. Ekonomikoje, kurią filosofas Toni Negri vadina intelektine ir kognityvine veikla, dažniau reikia smegenų, o ne rankų. Ir šios lenktynės dėl idėjų vyksta ne vien profesinėje srityje, idėjų reikalaujama ir asmeniniame, socialiniame gyvenime: būkite originalūs, išsiskirkite iš kaimynų. Tai, ką Freudas vadino „mažų skirtumų narcisizmu“ (narcissisme de la petite différence), vartotojų visuomenėje tapo norma. Esame skatinami tapti mažytėmis idėjų gamyklėlėmis.

Taigi dėl gerų ir blogų priežasčių esame godūs idėjų. Žinoti, iš kur jos atsiranda, yra vienas iš didžiųjų mūsų epochos uždavinių. Be abejo, kyla su tuo susijęs, bet grynai metafizinis klausimas: kodėl idėjos gimsta konkrečiomis aplinkybėmis ir konkrečiam žmogui? Ar galima jas kaip nors išprovokuoti? Ar jos tikrai naujos, ar naujai atgimstančios senos, ar iš ribotų atsargų vis kuriame begalines idėjų kombinacijas?

Nuo švento Augustino iki Peliuko Mikio

Kas galėtų man padėti? Waltas Disney'us sugalvojo vieną garsiausių pasaulyje personažų Peliuką Mikį vos per kelias valandas ir be jokių pastangų, keliaudamas traukiniu iš rytinės Amerikos pakrantės į Kaliforniją. Kelyje jis pasinėrė į prisiminimus ir mintimis grįžo prie kadaise prisijaukintos rudos pelytės savo darbovietėje Kanzas Sityje. Atradimas! Mikis bus peliukas!

Ar idėjų genezė tokia pat magiška kaip ir Disney'aus sukurtas pasaulis? Projektas gali pasisekti be jokių pastangų, vien dėl nepaaiškinamo įkvėpimo. Užtektų leisti vaizduotei sklęsti traukinio supimo ritmu ir laukti stebuklo. Realybėje Peliuko Mikio kūrėjas remiasi tipišku vakarietišku metodu, kiek panašiu į naudotą ir švento Augustino: užmirštant šio pasaulio reikalus, grįžti prie intymiausių prisiminimų ir ištirti savo vidinius meandrus. Nustojus blaškytis ir susitelkus į savo subjektyvumą, labai padidėja galimybė gimti rimtoms ir originalioms idėjoms, kadangi jos įsišaknijusios mūsų unikalume.

Puikus metas, aš autobuse ir galiu leisti savo dvasiai kelias minutes paskrajoti. Pradėkime nuo dovanos dukrai idėjos naudojantis tuo, ką pavadinčiau švento Augustino principu: susikoncentruoti ties savo vidumi. Užmerkiu akis ir leidžiu sielai klaidžioti maloniausiais ir labiausiai raminamais prisiminimais. Vaikystėje turėjau katę. Ir šunį… Ne, šis metodas tikrai nepadeda. Disney‘us turėjo išgalvoti savo atradimo mitą. Bet palaukite! Kodėl ne? Manau, kad man gimė idėja.

Brainstormingo spindesys ir skurdas

Leisdamas atminčiai klajoti tikrai nerasiu pavadinimo įmonės sukurtai naujovei – smagūs prisiminimai tikrai nepadeda laimėti ekonominio karo. Reikia agresyvesnio metodo, veiksmingesnio tokiems platiems užmojams. Būtent į produktyvumą orientuotas karingas Amerikos galios modelis 1940 metais įkvėpė reklamos specialistą Aleksandrą Osborną, brainstormingo tėvą, jam tikrąja to žodžio prasme patiriant „smegenų šturmą“. Osbornas pasiūlė žymiai padidinti idėjų skaičių, pasitelkdamas kelis principus: laisvai priimti visas gimstančias idėjas ir asociacijas, atsisakant įprasto vertinimo, leisti prabilti savo vaizduotei ir jokiu būdu nekritikuoti kitų žmonių idėjų. Tačiau kas būdinga karo menui – šturmo metu nepatartina šaudytis – turbūt netinka idėjų pasauliui. Gausiai šaudyti kur papuola be kritinio požiūrio nebūtinai yra veiksminga. Patyriau tai nuobodžios „kolektyvinio idėjų svarstymo“ paskaitos metu. Lygiai 10 valandą mes su penkiais kolegomis atvykome į posėdžių salę, tinkamai pavadintą... karo kambariu (war room).

Kiekvienas iš visų jėgų stengėsi pasirodyti spontaniškas, sukurpti kuo keistesnių pavadinimų. Kadangi neturėjome teisės kritikuoti, pasitikdavome kvailiausius pasiūlymus pernelyg plačia šypsena ir iškalbingais žvilgsniais. Renginys užsitęsė, todėl mintys nuklydo kitur ir prisiminiau straipsnį, kurį neseniai perskaičiau. 2003 metais Berklio universitete, Kalifornijoje, Charlan Nemeth palygino dvi mąstymo grupių kategorijas. Pirmoji laikėsi klasikinio brainstormingo principų. Antrojoje taisykles kiek pakeitė: buvo galima kritikuoti kitų idėjas. Rezultatas aiškus – esant galimybei kritikuoti, gimė daugiau idėjų, žymiai reikšmingesnių ir turiningesnių nei tose grupėse, kur kritikavimas buvo uždraustas. Filosofiniuose dialoguose paversdamas veikėju savo mokytoją Sokratą, Platonas parodo, kad kelių požiūrių susidūrimas naudingas tik tada, kai vyksta racionali diskusija. Jei paskiro mintijimo ne visada pakanka gimti naujai idėjai, diskusija padeda išlaikyti kritinį mąstymą... Puiku, man kilo idėja.

Jobso obuolys

Pietų pertraukos metu turėčiau sugalvoti, kur keliauti per atostogas. Šįkart begėdiškai pasinaudosiu Steve‘o Jobso metodu. „Kurti, – rašo jis, – tai susieti dalykus, tik tiek.“ Žinome, kad jis pats nieko neišrado, bet protingai ir įtikinamai pasinaudojo kitų sukurtomis naujovėmis. Kaip sakė Konfucijus, išminčiui nekyla idėjos. Kitoje Ramiojo vandenyno pusėje jo tolimas pasekėjas šią sentenciją perfrazavo kitaip: perimti kitų idėjas, jas supaprastinti, gražiai apipavidalinti ir paskelbti kaip revoliucingiausias, paprasčiausias ir įdomiausias pasaulyje. 

Ar Steve‘as Jobsas uzurpavo šiuolaikinio genijaus reputaciją, kadaise priskiriamą herojiškiems pramonės novatoriams? Hegelis mums paaiškina, kas yra didis žmogus – tas, kuris siekia išpildyti savo troškimą ir sugeba jį paversti visuotiniu. „Istorijos filosofijoje“ Hegelis rašė, kad didieji žmonės trokšta patenkinti savo, o ne kitų troškimus – jei norėtų patenkinti kitų norus, turėtų daug nuveikti, nes kiti nežino, ko nori epocha ir ko nori jie patys. Pasak filosofo, dėl savo aistros, kartais beprotiško reiklumo sau ir ištikimybės principams didingi žmonės yra tie, kurie pirmieji įvardija tai, ko nori visi. Taigi, užuot norėjęs bet kokia kaina sugalvoti naują, revoliucingą idėją, turėčiau vadovautis Hegelio principu: atsižvelgti į savo tikruosius troškimus ir juos paversti visuotiniais. Pavyko, žinau, kur keliausiu atostogų.

Apie pasyvumo naudą

Liko kelios valandos iki mano vakaro prezentacijos. Kaip ją pradėti linksmai ir šmaikščiai? Jau keletą metų naudojamės idealia pagalbos priemone tokioms paieškoms – internetu.

Po valandos blaškymosi nieko neradau. Iš tiesų spontaniškumo dirbtinai nesukelsi, technologijos nepadeda kalbos padaryti laisvos ir sklandžios. Išjungiu kompiuterį ir į pagalbą pasitelkiu Maurice‘ą Merleau-Ponty. Savo užrašuose dėstomam kursui „Institucija. Pasyvumas“ (L‘institution. La passivité) filosofas primena, kad „noras užmigti ir trukdo užmigti“. Jei „nemiegu“, reikia, kad tam „pasiruoščiau“ miegui „atsiduodamas“. Negaliu jėga priversti idėją gimti. Turiu leisti jai augti viduje ir daryti visa, kas suteiktų galimybę jai pasireikšti, tačiau užmiršti idėją kaip tokią. Šio atsiribojimo dėka sudarau sąlygas gimti idėjai, kurios žinau, jog nepajėgčiau sugalvoti akimirksniu. Kelias minutes prieš prezentaciją iš naujo perskaitysiu savo kalbą ir matysiu, ar idėja šaus į galvą, ar ne. Jei ne – labai gaila. 

Taigi man kilo ne originalios, o visiškai paprastos idėjos. Vadovaudamasis savistaba (šv. Augustinas), Sokrato dialogo metodu, savo troškimais (Hegelio principas) ir pasyvumu (Merleau-Ponty principas), atsikračiau varginančios prievolės nuolatos kurti ką nors nauja. Supratau, kad visi metodai, net ir labiausiai stebinantys, neveikia, kol nėra iš naujo įsisavinami ir kiekvieno mūsų naudojami savaip. Filosofija galų gale įpareigoja mus neprisigalvoti per daug idėjų. 

Pagal Philosophie Magazine parengė Rūta Jakutytė