Neabejojame, jog daugumai šeimų „Teatriukas“ jau yra pažįstamas, ir esate matę ar bent jau girdėję apie muzikalius, kupinus dainelių, įtraukiančius ir smagius aktorių pasirodymus. „Teatriuko“ įkūrėjai – aktoriai Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas, kartu su režisiere Agne Sunklodaite, šįkart kviečia į žaidimą spektaklį apie Vilnių, apimantį laikotarpį nuo Gedimino laikų iki šių dienų. Naujajame spektaklyje „Žalia gyva“ vaidinantys aktoriai Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas įkūnija daugybę personažų, pasakojančių ilgą ir turtingą įvykių Vilniaus istoriją. Kartu su aktoriais ir režisiere kalbėjomės apie jų naująjį spektaklį „Žalia gyva“ – kokią žinutę jis perduoda vaikams ir jų tėvams?

Evgenios Levin nuotrauka

Papasakokite kaip gimė spektaklio „ŽALIA GYVA“ idėja.

Dalia Mikoliūnaitė: Gyvename labai įdomiame mieste ir įdomioje miesto dalyje – Paplaujoje,  kuri yra kitame Vilnelės krante nei Užupis. Įsitraukėme į bendruomenės veiklą, sužinojome neeilinę Paplaujos rajono istoriją, organizavome renginius bendruomenei, pradėjo kirbėti mintis sukurti spektaklį apie šį išskirtinį Vilniaus miesto rajoną. Be to, kaip tik šiemet yra metai, kai mes – „Teatriuko“ aktoriai – tapome vilniečiais, t.y. jau daugiau savo gyvenimo metų gyvename Vilniuje nei gimtuosiuose Biržuose ir Utenoje. Kadangi apie Paplaujos sodus ir čiuožyklas, malūnus, vienuolynus ir bravorus dar knyga neparašyta – ėmėmės Vilniaus legendų. Susirinkome daug literatūros, kūrėme originalų scenarijų. Nors spektaklio pradžioje vaidiname ir keletą legendų, visgi spektaklio svoris – tikros tikrų Vilniaus vaikų istorijos.

Evgenios Levin nuotrauka

Agnė Sunklodaitė: Kurti kartu mane pakvietė Dalia ir Žilvinas, drauge ir nusprendėme pastatyti spektaklį apie Vilnių. Apie jo savitumą, dvasią, istoriją, žmones. Vilnius – ypatingas miestas, kurio istorija moko mus tolerancijos, savigarbos ir kitų puikių dalykų.

Neįmanoma viename spektaklyje aprėpti visų istorinių Vilniaus momentų, todėl nusprendėme kalbėti apie atminties svarbą, apie tai, kad žmogus stiprus tada, kai jo širdy tautos atmintis yra gyva. Mums buvo svarbu, kad vaikai su tėvais po spektaklio kalbėtųsi apie istorinį palikimą, apie žmones, kadaise gyvenusius Vilniuje, kurie buvo visai tokie patys – vaikai žaidė tuos pačius žaidimus, berniukai taip pat įsimylėdavo mergaites ir pan. Taip ir gimė „ŽALIA GYVA“.

Evgenios Levin nuotrauka

Kaip atsirinkote istorijas šiam spektakliui ir kodėl – būtent šias?

Agnė Sunklodaitė: Rašydama inscenizaciją laikiausi tokios nuostatos: kuo senesnė istorija, tuo ji panašesnė į legendą, o kuo istorinis laikas arčiau mūsų laiko, tuo istorijos atrodo tikroviškesnės, bet tai nė kiek nesumažina jų svarbos ar aktualumo. Norėjau parašyti apie žmones, kurie, kaip ir mes, gyvendami savo istoriniu laikotarpiu, statė, kūrė, abejojo, mylėjo, žaidė, džiaugėsi. Jie, kaip ir mes, gyvendami čia, kūrė Vilnių, jo dvasią. Mes visi esame susiję atminties grandinėle. Labai svarbu tai suprasti. Labai svarbu tai pajausti. Mes stipresni, kol gyva mūsų atmintis. O istorijos, panaudotos spektaklyje, yra apie kunigaikštį Gediminą, apie kunigą Danielių Butvilą ir jo atverstą užkeiktą knygą, apie Romeną Kacevą – berniuką, kuris iš meilės suvalgė batą, apie mergaitės Gražinos Mareckaitės sutiktą berniuką vokietuką, Saulę Uždavinytę ir jos Dievo ožkelę, apie mus, šiandien lankančius paminklus, prie jų besifotografuojančius, o savo širdyse kuriančius atminties paminklus tiems, kurie niekada nebus iškalti akmenyje.

Evgenios Levin nuotrauka

Evgenios Levin nuotrauka

Kodėl reikia vaikams kalbėti apie praeitį, supažindinti su praeities istorija?

Žilvinas Ramanauskas: Pažindamas istoriją gali daug išmokti ir suprasti. Viena yra skaityti ar klausyti mokytojo, o visai kas kita – būti teatro istorijos pamokoje, kur veikia ne tik faktai ir datos, bet ir emocijos. Jeigu vaikas tuo patiki, jam įdomu – tai net mažiausia  istorijos detalė gali atmintyje įstrigti ilgam, o gal net įkvėpti dideliems darbams. Juolab, jei tai tikri pasakojimai apie Vilniaus vaikus, atsidūrusius istorijos „velniavoj“.

Viename pokalbyje teigiate, kad vienu svarbiausių ir didžiausią įtaką padariusių įkvėpimo šaltinių tapo teatrologės Gražinos Mareckaitės knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“. Kurias istorijas ėmėte iš šios knygos ir kodėl būtent?

Agnė Sunklodaitė:  Teatrologės Gražinos Mareckaitės knygoje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ skelbiami autentiški autorės, kaip trečiosios vilniečių kartos atstovės, pasakojimai apie gyvenimą prieškario ir pokario Vilniuje. Tai iš tėvų girdėtos ar pačios autorės patirtos istorijos iš šeimos, kaimynų, bendraamžių – žinomų ir nežinomų žmonių – gyvenimo romantiškame Vilniaus priemiestyje, vaizdingose Rasų ir Pavilnio apylinkėse. Visa knyga iš tikrųjų labai įdomi ir įkvepianti. Bet mes pasirinkome tas istorijas, kuriose vienaip ar kitaip veikia vaikai, kuriose ryškūs vaikų išgyvenimai karo, pokario metais. Spektaklyje panaudotos istorijos apie Dievo ožkelę, vokietuką, žalią gyvą.

Evgenios Levin nuotrauka

Kokių personažų sutiksime naujausiame spektaklyje?

Agnė Sunklodaitė: Jų išties nemažai: kunigaikštis Gediminas, lakštingala, kunigas Danielius Butvilas, Užkeiktoji knyga, berniukas Romenas Kacevas, daktaras Cemachas Šabadas,  graži mergaitė Valentina, Saulė Uždavinytė, Dievo ožkelė, Stribas, mergaitė Gražina Mareckaitė, berniukas vokietukas ir kt. Išduosiu paslaptį, kad ten netgi bus ir Rusijos caras, ir Napoleonas, ir Stalinas, ir kiti istoriniai veikėjai.

Evgenios Levin nuotrauka

Kokio amžiaus vaikams skirtas spektaklis „ŽALIA GYVA“ ?

Dalia Mikoliūnaitė: Spektaklis skirtas 5–12 metų vaikams ir visai šeimai. Jau nuo vasario mėnesio užsiregistruoti gali ir klasės, kurioms specialiai vaidinsime darbo dienomis, kad galėtų apsilankyti su istorijos ar kitų dalykų mokytojais. Žinoma, mielai vyksime ir į kitus miestus, tad labai laukiame kvietimų.

Kas jums atrodo svarbiausia šiame spektaklyje, kodėl jį verta pamatyti?

Žilvinas Ramanauskas: Žiūrovai ne tik daug sužino, bet ir žaidžia kartu su aktoriais, gali pasimokyti išradingumo, kūrybiškumo, prasmingai praleidžia laiką.

Dalia Mikoliūnaitė: Turi galimybę pasijusti svarbia Vilniaus dalimi. Nes mes esame šiandienos Vilniaus vaikai! Gal kas nors po daug metų sukurs spektaklį ir apie mus ?

Evgenios Levin nuotrauka

Kas jums patiems svarbiausia vaidinant vaikams – kokią žinią stengiatės perduoti savo spektakliais, darbais?

Žilvinas Ramanauskas: Man svarbiausia, kad vaikui būtų įdomu, kad rastume bendrą kalbą, paišdykautume kartu. Pasaulis įdomus ne tik tuo, ką gali apie jį papasakoti ar suvaidinti, bet ir tuo, kaip tai gali padaryti. Kada žiūrovų akys dega, tuomet žinutė iš scenos yra veiksminga. O „Teatriuko“ žinutė jau beveik dvidešimt metų ta pati, kad galime kartu žaisti gražų pasaulį.

Kokių spektaklių dar „Teatriukas“ žada jauniesiems žiūrovams šiemet?

Dalia Mikoliūnaitė: Kadangi pastatėme vieną rimčiausių „Teatriuko“ spektaklių iki šiol „ŽALIA GYVA“ – labai dėkojame režisierei ir inscenizacijos autorei Agnei Sunklodaitei ir scenografei Giedrei Brazytei. O  šių metų uždavinys – sukurti ne mažiau rimtą spektaklį patiems mažiausiems – 0–3 metų publikai.

Artimiausiu metu spektaklį bus galima pamatyti vasario 17 d. „Teatriuko“ studijoje.

Kalbino Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė