Sausio 11–15 dienomis Kretingoje vyko Mažesniųjų brolių ordino Šv. Kazimiero provincijos kapitula, kurios metu naujuoju provincijos ministru buvo išrinktas kun. Algirdas Malakauskis OFM. Kam nuo šiol skirs daugiausia laiko? Apie kokius pokyčius provincijoje svajoja? Ar broliai ir toliau tęs misijas už Atlanto? Į šiuos ir kitus klausimus pokalbyje atsako naujasis provincijolas.

Sausio pradžioje tapote Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministru, kitaip dar vadinamu provincijolu. Ką reiškia būti provincijolu? Kam nuo šiol turėsite skirti daugiausia laiko?

Kiek esu matęs pavyzdžių iš prieš tai buvusių provincijolų, tai ši tarnystė pirmiausia skirta rūpintis broliais. Būti broliu savo broliams, kuo buvau ir iki šiol. Taigi vadovauti provincijai reiškia būti kartu su broliais, kadangi provinciją kuriame visi kartu. Provincijos turtas yra kiekvienas brolis. Prisimenu labai gražią istoriją iš pranciškoniškųjų šaltinių, aprašytą knygoje „Tobulybės veidrodis“, kurioje pats šventasis Pranciškus kalba, kas yra tobulas brolis. Jis išvardija brolių vardus, mini brolį Leoną, Motiejų, Joną ir daugelį kitų, išskirdamas kiekvieno jų geriausias savybes – ryžtą, tikėjimą, meilę, drąsą, maldingumą... Tobulas brolis yra visi broliai kartu. Žiūrėdamas ir į mūsų provinciją, matau skirtingas brolių dovanas, kurios visos kartu sudaro Šv. Kazimiero pranciškonų provincijos turtą. Manau, kad ir provincijolo tarnystė, kuriai dabar esu pašauktas, yra puoselėti kiekvieno brolio turimas dovanas, vidinį turtą, ir kartu su jais visais skleisti šv. Pranciškaus charizmą šiandienos Lietuvoje.

Beveik pusmetį prieš rinkimų kapitulą į provinciją atvyko vizitatorius br. Sandro Overend Rigillo OFM, kuris lankė brolijas, vertino esamą situaciją. Taip pat ir pačioje kapituloje ne tik rinkote naująją vadovybę, bet ir kalbėjote apie provincijos prioritetus, galimas kryptis. Kokie buvo vizitatoriaus pasiūlymai ir kokius įvardytumėte prioritetus ateinantiems šešeriems metams?

Per šį pusmetį su broliu Sandro tapome labai gerais draugais. Tiesą sakant, esu su juo pažįstamas jau apie dvidešimt metų, nes tik pradėjus noviciatą brolis Sandro vedė mums, naujokams, rekolekcijas.

Vizitatoriaus užduotis yra nuodugniai įsigilinti į provincijos situaciją ir dvasinę būklę, atpažinti esamus trūkumus, dvasines ligas, ir su generalinio ministro pagalba bandyti jas gydyti. Br. Sandro skyrė daug laiko pokalbiams su kiekvienu broliu, aplankė visas brolijas ir mūsų atliekamas misijas. Jis atkreipė dėmesį, kad reikėtų daugiau dėmesio skirti jauniems broliams ugdyti. Manau, jog ugdymo problema yra aktuali visoms Europos brolijoms. Ugdyti jauną žmogų reiškia pažinti jį ir padėti jo asmenybei išsiskleisti pranciškoniška dvasia, kartu ugdant ir nuolankumą, paklusnumą, skaistumą, neturtą.

Br. Sandro Rigillo atkreipė dėmesį ir į tai, kad turėtume labiau rūpintis vienas kitu, brolių sveikata, nes laikas nenumaldomai bėga, broliai po truputį sensta ir reikia atsižvelgti į jų fizinę būklę. Tarnysčių gausoje turime rasti laiko poilsiui, puoselėti kokį nors pomėgį, nes tai atskleidžia ir mūsų žmogiškąsias savybes. Ir mus supantys parapijų žmonės turėtų suprasti, kad brolis bus visapusiška asmenybė tuomet, kai turės galimybę puoselėti kokį nors pomėgį, skirti laiko poilsiui, skaitymui, išėjimui į gamtą.

Vizitatorius taip pat sakė, kad šiuo metu labai svarbu brandinti dabartines brolių vykdomas misijas, kurias atliekame čia, Lietuvoje, ir Šiaurės Amerikoje. Turėtume ugdytis patys, kviesti į brolijų susirinkimus profesionalius pasauliečius lektorius, kad geriau pažintume šiandienį pasaulį, jo principus ir galėtume geriausiai atsiliepti į esamus iššūkius. Br. Sandro ragino efektyviau išnaudoti šiuolaikines komunikacijos priemones, kuriomis galima patraukti žmones ir juos atvesti prie Kristaus.

Vienas iš provincijos prioritetų, kuris buvo akcentuotas kapituloje, tai bendrystė su visa Lietuvos pranciškoniškąja šeima, pradedant pranciškonėmis seserimis, pasauliečiais pranciškonais ir pranciškoniškuoju jaunimu.

Gruodžio viduryje broliai neteko ilgamečio provincijolo, Keneburkporto vienuolyne (JAV) gyvenusio tėvo Placido Bariaus OFM. Senosios kartos broliai Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje po truputį iškeliauja pas Viešpatį. Ar matote ilgalaikę misijų JAV ir Kanadoje perspektyvą?

Šiaurės Amerikos žemyne lietuviai broliai pranciškonai įsikūrė pirmoje XX a. pusėje, kai Lietuva buvo okupuota, pradėti uždarinėti vienuolynai ir broliai buvo priversti trauktis į Vakarus, norėdami išsaugoti Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų provinciją. Broliai įsikūrė JAV jau 1942–1944 m., įsteigė misijas ir per antrąją amžiaus pusę ištikimai darbavosi palikdami labai ryškų pėdsaką Šiaurės Amerikoje.

Šiuo metu JAV, Maino valstijoje, tebėra Kenebunkporto vienuolynas ir Šv. Antano Paduviečio šventovė, o Kanadoje, Toronte, broliai tarnauja lietuvių Prisikėlimo parapijoje. Kenebunkporto brolių misija plačiai žinoma visoje vadinamojoje Naujojoje Anglijoje. Man pačiam yra tekę keliauti į Maino valstijos šiaurę, kelis šimtus mylių nuo vienuolyno, tačiau ir ten žmonės žinojo brolių misiją. Maino vyskupas labai vertina brolių tarnystę, nes Šv. Antano bažnyčia bei vienuolynas yra tapę dvasine oaze ir katalikybės tvirtove Naujojoje Anglijoje. Broliai nuolatos budi bažnyčioje ir bet kada atėjęs žmogus gali atlikti išpažintį ar paprašyti dvasinio pokalbio, todėl ten lankosi gausus būrys pasauliečių ir kunigų. Šalia vienuolyno veikia svečių ir rekolekcijų namai, kurie visada būna perpildyti. Rekolekcijų atvyksta ir vyskupai, ir įvairių vienuolijų nariai, ir pasauliečių grupės. Prieš kokius 15 metų broliai turėjo mintį atsisakyti Kenebunkporto vienuolyno misijos, bet tai sužinoję miestelio gyventojai sujudo ir kreipėsi į brolius klausdami, kaip galėtų padėti, kad tik jie neapleistų šios misijos. Tada pasauliečiai įsteigė asociaciją, ėmėsi renovuoti vienuolyną ir jo aplinką, miestelio vardu kreipėsi į brolius prašydami likti. Per 70 metų, kuriuos broliai pranciškonai gyvena Kenebunkporte, vienuolynas yra tapęs ir paties miestelio savastimi.

Toronto lietuvių Prisikėlimo parapija, gyvuojanti jau daugiau nei 60 metų, taip pat yra subrandinusi ištisas Kanados lietuvių kartas, ir yra ne tik tikėjimo, bet ir lietuvybės židinys. Kenebunkporte broliai patarnauja amerikiečiams, o Toronte broliai rūpinasi išeivijos lietuvių sielovada, o vasaromis rengia stovyklas jaunimui „Kretinga“.

Taigi manau, kad abi šios misijos tikrai gyvuos bent artimiausius kelis dešimtmečius, o provincija ir toliau siųs ten patarnauti naujų brolių, nes tai yra mūsų provincijos dalis.

Nors provincijolu esate dar tik porą savaičių, tačiau prieš tai trejus metus buvote viceprovincijolas ir jau rūpinotės visos Šv. Kazimiero provincijos reikalais. Ar turite kokią nors svajonę provincijai? Kas galėtų būti kitaip?

Vizitatorius br. Sandro Rigillo ištarė labai pranašiškus žodžius: „Jeigu būsite vieni kitiems tikri broliai ir mylėsite vienas kitą, aš jums pažadu gausių pašaukimų.“ Taigi mano svajonė yra įgyvendinti šiuos žodžius, kad būtume vis broliškesni vieni kitiems, vis didesnė atrama vienas kitam. Kiekviena šeima trokšta plėstis ir augti, todėl naujosios provincijos vadovybės svajonė yra sulaukti iš Dievo daugiau pašaukimų, naujų brolių. Ačiū Dievui, šiandien turime du kandidatus, tris novicijus Kryžių kalne ir vieną laikinųjų įžadų brolį. Tikiu, kad, puoselėdami ir liudydami brolystę, sulauksime gausių pašaukimų.

Provincijos rekolekcijos Asyžiuje 2015 m.

Pranciškonams visada itin svarbi buvo vienybė su Katalikų Bažnyčia ir popiežiumi, paklusnumas ir bendradarbiavimas Bažnyčios labui. Į kokį žmonių poreikį kaip pašvęstojo gyvenimo atstovas trokštate atsiliepti?

Iki šiol gyvenu prisiminimais iš Pašvęstojo gyvenimo metų uždarymo šventės Kretingoje, kur darbo grupėse diskutavome apie šių dienų iššūkius pašvęstojo gyvenimo nariams. Kalbantis gimė mintis, kad žmonėms yra labai svarbu patirti pašvęstojo gyvenimo brolio ar sesės ištikimybę ir prieinamumą. Tai nereiškia, kad vienuolijos turi neberakinti durų, ne. Kiekviena vienuolija, kaip ir šeima, turi tokių momentų, kai meldžiasi ar būna kartu, tačiau labai svarbu atsakyti kiekvienam į juos besikreipiančiam žmogui. Kalbėjome apie tai, kad, jeigu žmogus rašo broliui ar sesei el. laišką arba nori susitikti dvasinio pokalbio, būtina sureaguoti. Sulaukę grįžtamojo ryšio žmonės pradės labiau pasitikėti pašvęstojo gyvenimo nariais. O mums labai svarbu įgyti pasauliečių pasitikėjimą, kad jie jaustųsi reikalingi ne tik įgyvendinant mūsų misijas, bet ir tuomet, kai kažko prireikia jiems patiems.

Pranciškus buvo džiaugsmingas žmogus. Norisi paklausti: kas šiuo metu jus labiausiai džiugina galvojant apie provinciją ir Lietuvos pranciškoniškąją šeimą?

Labiausiai mane džiugina progos susitikti su broliais ir praleisti laiką kartu. Kapituloje dalyvavo 28 broliai ir visiems buvo labai džiugu. Tai gražus liudijimas ir žmonėms, matantiems tiek daug brolių kartu. Žmogus yra pašauktas į bendrystę, kurią patiria arba su tėvais, arba su sutuoktiniu ir vaikais, o mes Pranciškoniškoje šeimoje patiriame bendrystę vieni su kitais. Broliams būnant kartu ištirpsta ir tam tikri skirtumai, ir žmogiški nesutarimai. Džiaugiuosi kiekviename brolyje matydamas Dievo veidą ir galėdamas iš jo pasimokyti tikėjimo ir ėjimo Evangelijos keliu.

Kalbino Monika Midverytė OFS