Paskutinėje pokalbio su žymiu Izraelio rašytoju Amosu Ozu dalyje kalbėjomės apie naujausią jo romaną „Judas“. Šis romanas paliečia ir biblinę istoriją apie Jėzaus išdaviką Judą Iskarijotą. „Aš nuo labai jaunų dienų žinau, kad Naujajame Testamente Judas yra viso tūkstantmečio krikščioniško antisemitizmo šaltinis – visa istorija apie 30 sidabrinių, pats žymiausias pabučiavimas visoje istorijoje – išdaviko pabučiavimas, kuriuo jis pardavė savo mokytoją, Dievo sūnų. Manau, kad tai yra nuodinga istorija, bjauri istorija,“ – teigė A. Ozas.

Grįžkime nuo politikos prie literatūros. Naujausia Jūsų knyga vadinas „Judas“. Pradėsiu nuo labai paprasto, tačiau man aktualiausio klausimo – kada galime laukti angliško knygos vertimo, nes mačiau, kad olandų kalba ši knyga jau yra.

Angliškas vertimas turėtų pasirodyti rugsėjo mėnesį. Galbūt jau yra lietuviškas vertimas, apie kurį irgi nieko nežinau (juokiasi, red. past.). „Judas“ jau pasirodė ne tik olandiškai, tačiau ir itališkai, vokiškai, ispaniškai, lenkiškai. Žinau, kad Varšuvoje ši knyga pateko ir į bestselerių sąrašus.

Man įdomu yra pats procesas, kurio metu gimsta knyga. Nuo ko viskas prasideda? Ar pradžioje turite pasakojimo įsivaizdavimą ir veikėjai gimsta tam, kad perteiktų visą tą pasakojimą? O gal priešingai, pradžioje yra keli veikėjai, nuo kurių ir pradeda rutuliotis visa pasakojimo gija?

Negaliu kalbėti už kitus. Viskas prasideda nuo veikėjų, o ne nuo siužeto, ne nuo kokių nors atskirų scenų, idėjų ar žinių. Su savimi nešiojuosi kelis veikėjus, kurie nė nežinau, iš kur ateina, nes nesiremiu realaus gyvenimo pavyzdžiais. Ilgą laiką gyvenu kartu su tais veikėjais, kol pagaliau pradedu rašyti. Siužetas gimsta, kai tie skirtingi veikėjai užmezga santykius mano galvoje.

O kaip viskas prasidėjo kalbant apie „Judą“?

Iš pradžių buvo trys labai skirtingi veikėjai – du vyrai ir viena moteris. Jie atstovauja trims visiškai skirtingoms kartoms. Senolis yra įkopęs į aštuntą dešimtį, jis yra neįgalus. Vidutinio amžiaus moteris yra pikta ir sužeista. Jai – 45 metai. Galiausiai yra jaunas idealistas studentas, kuris įkopęs į trečią dešimtį.

Galvojau apie juos kaip visai savaitei atskirtus nuo likusio pasaulio akmeniniame name. Šie personažai dėl visko nesutaria, dėl visų klausimų turi skirtingas nuomones.

Galvojau apie šiuos personažus, kaip pamažu besikeičiančius per tarpusavio santykius. Taip pat galvojau ir apie tam tikrus vaiduoklius – neturiu mintyje pasakose vaizduojamų vaiduoklių su baltomis paklodėmis, kurie kelia juokingą triukšmą naktimis. Tačiau iš pradžių žinojau, kad šioje knygoje bus keli vaiduokliai – buvusio namo savininko vaiduoklis, Jėzaus vaiduoklis, Judo vaiduoklis ir keli kiti. Tarp gyvųjų ir mirusiųjų yra itin tvirtas santykis, tiesa, ne toks kaip siaubo filmuose. Tačiau mirusieji – itin stiprūs veikėjai, ir jie yra pasakojimo dalis.

„Judas“ – dėmesį patraukia jau pats pavadinimas…

Pavadinimą nulėmė dvi priežastys – viena asmeninė, ir viena istorinė. Mano tėvo vardas buvo Yehuda Arieh, o tai reiškia Judas. Mano jauniausio sūnaus vardas yra Daniel Yehuda Arieh – mano tėčio atminimui. Taigi aš esu Judo sūnus ir Judo tėvas. Man šis vardas kelia tam tikrų jausmų.

Be to, aš nuo labai jaunų dienų žinau, kad Naujajame Testamente Judas yra viso tūkstantmečio krikščioniško antisemitizmo šaltinis – visa istorija apie 30 sidabrinių, pats žymiausias pabučiavimas visoje istorijoje – išdaviko pabučiavimas, kuriuo jis pardavė savo mokytoją, Dievo sūnų. Manau, kad tai yra nuodinga istorija, bjauri istorija. Kai aš pirmą kartą skaičiau šią istoriją būdamas bene šešiolikos, priešinausi jai ne dėl teologinių, o dėl racionalistinių priežasčių. Priešinausi jai ne kaip žydas, o kaip mažas detektyvas. Ši istorija yra beprasmė dėl daugelio priežasčių. Viena priežasčių yra pinigai – aš suradau, kiek buvo verti tie 30 sidabrinių, nors tuomet „Google“ ir nebuvo. Taigi tuomet maždaug tiek kainavo vergas, o dabar tai būtų verta maždaug 600 eurų. Tai yra patraukli pinigų suma, tačiau kodėl toks turtingas žmogus kaip Judas – remiantis krikščioniškais šaltiniais jis buvo žemvaldys – parduotų savo viešpatį, savo mokytoją už tokią sumą, ypač, jei jis tikėjo, kad Jėzus buvo Dievo sūnus. Be to, jei jis vis dėlto pardavė savo mokytoją, tai kodėl tada nusprendė pasikarti tą pačią dieną, kaip skaitome Rašte. Galiausiai, kas pasaulyje galėjo vargintis sumokėti Judui kad ir 50 centų tam, kad jis pabučiuotų Jėzų ir taip jį identifikuotų. Juk Jėzus buvo puikiai žinomas visoje Jeruzalėje ir nebuvo jokio reikalo jį identifikuoti. Žmonės, kurie atėjo jo suimti, daug kartų turėjo būti regėję į pamokslaujantį Jeruzalėje. Jėzus juk nė nebandė bėgti ir nemėgino neigti savo tapatybės. Jis niekada nesakė: „Aš nesu Jėzus, aš – Berlusconis.“ Tad kodėl mokėti pinigus už bučinį, kai paprasčiausiai gali ateiti ir jį suimti.

Tad kaip šešiolikametis smalsus detektyvas supratau, kad ši istorija neturi prasmės. Tačiau kartu ji yra labai nuodinga istorija. Jei pažvelgiate į tai, kaip Judas vaizduojamas, tarkime, Renesanso mene, kad ir Leonardo „Paskutinėje vakarienėje“, tai ten jis yra tarsi šaltinis vėlesnių nacistinių ir antisemitinių žydų karikatūrų. Tiek daug stereotipų nekenčiantieji žydų parėmė būtent iš Judo paveikslo – gobšus, pavojingas, nepatikimas, išdavikiškas, trokštantis pinigų. Visos šios klišės kyla iš šios nuodingos istorijos.

Mano romane vienas veikėjų turi visiškai kitokią teoriją dėl to, kas iš tikrųjų nutiko Jeruzalėje tą dieną, kai Jėzus buvo išduotas, ir tą dieną, kai jis buvo nukryžiuotas. Aš tos teorijos jums dabar neatskleisiu, kad Lietuvos skaitytojai vis dar lauktų mano naujos knygos. Aš nežinau, ar ta teorija yra teisinga, nes pats ten nebuvau. Tačiau, manau, kad to veikėjo teorija yra labiau įtikinanti nei tai, kas pasakojama Evangelijose.

Taip, Jūsų personažas pasakoja teoriją apie tai, kas esą tomis dienomis nutiko Jeruzalėje. Tačiau tada natūraliai kyla klausimas: kodėl Evangelijos Judo istorija buvo papasakota būtent taip, o ne kitaip?

Nesu teologijos ekspertas, tačiau iš dalies priežastis buvo žydų atsisakymas sekti šv. Pauliumi ir atsiversti į krikščionybę bei ankstyvųjų krikščionių poreikis atsiriboti nuo žydų. Judo istorija nėra vienintelė antisemitinė istorija Naujajame Testamente. Visa tai yra susiję su kai kurių ankstyvųjų krikščionių noru atsiriboti nuo žydų ir suversti jiems kaltę.