Kostiumų dailininkė, piešėja, fotografė Aleksandra Jacovskytė. Austėjos Mikuckytės nuotrauka.

Su kostiumų dailininke Aleksandra Jacovskyte susitinkame Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinyje „Tolerancijos centras“. Pašnekovė čia dirba parodų kuratore, jos kabinetą puošia įrėminti kostiumų eskizai. Su dailininke šnekučiuojamės apie glaudų autoriaus ir jo kūrinio ryšį, apmaudžias klaidas ir kūrybinius džiaugsmus, ieškome bejėgiško meno apibrėžimo.

Kada užsimezga ryšys tarp Jūsų ir Jūsų kūrinio? Ar tada, kai dar tik formuojasi idėja, ar tada, kai jau prisiliečiate prie medžiagų?

Tada, kai sužinau, kad reikia sukurti kostiumo eskizą, palaipsniui sąmonėje ir pasąmonėje visas procesas jau vyksta. Idėja gali išsivystyti darbo metu ir pasukti visai į kitą pusę nei įsivaizdavai. Jeigu tai užduotis, didžiausias darbas vyksta dar galvoje, dar neprisėdus prie medžiagų.

O jeigu kuri savarankiškai, be užduoties, nėra jokios atsakomybės užsakovui, tai būna labai įvairiai. Idėja gali gimti čia ir dabar. Tiesiog pradedi paišyti ir įsitrauki. Gali būti visiškai atsitiktinės aplinkybės, ne tavo aplinka, ne tavo rašomas stalas. Man taip yra buvę, ir visai neblogai pavykdavo.

Tai Jums galbūt artimesni piešiniai, kuriuos kuriate sau, o ne kostiumai, eskizuojami pagal užsakymą?

Net ir kuriant pagal užduotį, kostiumas tampa artimu, nes negali padaryti to, kas nėra tavo, ko tu neįsivaizduoji ir kas tau yra svetima. Susikuria visiškai asmeniškas ryšys. Kai pildai režisieriaus norą, vis tiek padarai pagal savo skonį ir savo supratimą. Mano supratimu, kostiumai turi netrukdyti bendrai atmosferai. Neturi dominuoti, bet turi būti išraiškingi.Man nesvarbu, kokia pjesė. Galiu netikėti tuo, kas vyksta pjesėje, bet turiu tikėti tuo, kuo galiu papildyti spektaklį.

A. Jacovskytės kostiumo eskizas Giuseppe Verdi operai „Aida“ (1997, rež. Jonas Jurašas, Nacionalinis operos ir baleto teatras). Iš A. Jacovskytės archyvo.

Ką reiškia dirbti kartu su kitais teatro darbuotojais? Kostiumų kūryba yra komandinis darbas.

Visų pirma reikia pašnekėti su režisieriumi ir išsiaiškinti spektaklio stilistiką, nes režisierius privalo matyti visumą. Jis turi žinoti, ko jis nori ir kaip jis mato tą spektaklį. Tada pradedi galvoti ta linkme ir bandai atrasti save šitoje situacijoje. O paskui jau darbas su siuvėjais, su medžiagomis.

Man svarbu, kad aktorius būtų patenkintas, kad kostiumas būtų patogus. Aktoriaus darbas sudėtingesnis ir kostiumas turi padėti jam pajusti jo personažą. Jeigu aš labai nesutikčiau su režisieriaus nuomone, bandyčiau jį įtikinti, bet vis tiek režisieriaus žodis paskutinis. Ir tu turi gerai jaustis dėl jo vizijos, surasti sau išeitį.

Jūs esate ir kostiumų dailininkė, ir scenografė, ir piešėja, ir fotografė. Ar galėtumėte išskirti, kas šiuo metu Jums artimiausia?

Viskas vienodai artima. Norėčiau dirbti grafike, bet neprisiruošiu. Reikia, kad kažkas padėtų, kažkur eiti. O aš pripratusi priklausyti tik nuo savęs. Norėjau studijuoti grafiką, bet nepavyko. Aš jau studijavau scenografiją, o paskui įstojo ir brolis Adomas. Mums tai atrodė įdomu, nes scenografija suteikia galimybę pasireikšti ir kaip tapytojui, ir kaip skulptoriui, ir kaip architektui, ir kaip grafikui.

Scenografija jungia skirtingas dailės šakas ir yra paveikta bendros dailės raidos. Dailė vystosi ir daro įtaką scenografijai. Kai buvo kubizmas, buvo kubistinė scenografija. Kai atsirado minimalizmas – minimalistinė. Kai buvo natūralizmas – natūralistinė. Kai vyravo socrealizmas – socrealistinė. Bet daug kas bandė nepasiduoti dominuojančiai krypčiai.Dabar scenografija labai įvairi.

Kodėl nebekuriate scenografijos?

Tai vyriškas darbas. Ir todėl, kad manęs niekas ir nebekviečia kurti scenografijos. Aš kuriu jau tik kostiumus. Kūriau scenografiją Klaipėdos muzikiniame teatre operetei „Linksmoji našlė“. Paskui inscenizuotam poezijos vakarui su muziku Tomu Dobrovolskiu ir aktore Dalia Jankauskaite, kuri skaitė Nijolės Miliauskaitės poeziją. Aš ten padariau tokią minimalią, pakankamai jautrią scenografiją ir buvau ja patenkinta. Kai dirbau televizijoje, kurdavau scenografiją arijoms iš operų.

Kuo, Jūsų nuomone, scenografija yra vyriškas darbas?

Nes reikia išmanyti apie medžiagas, jų galimybes: apie medį, apie metalą, apie sujungimus. Be to, koks mastelis! Scenografija – tai gigantiški darbai. Ir, apskritai, kai atitrunki, tai jau negalvoji... Nors galėčiau sumąstyti scenografiją. Tokią atmosferišką, architektonišką, erdvinę. Galėčiau, bet o kaip paskui išpildyti? Aš neturiu patirties išpildymui. Mano brolis Adomas kartais pats dažo, pats daro skulptūras. Ne, tai ne man.

Bet šiaip mėgstu atmosferišką teatrą, kai dominuoja nuotaika, o ne siužetas. Tokius spektaklius kuria Rimas Tuminas. Juose yra ir melancholijos, ir humoro. O melancholija vis tiek finale dominuoja. Man tas labai patinka.

Kaip skirtingos dailės šakos viena kitą papildo, kaip jos veikia viena kitą?

Neišvengiamai papildo. Pavyzdžiui, eskizuojant kostiumus, reikia pirma žinoti spektaklio stilių. Gali būti labai skirtingi personažai, bet labai svarbu išlaikyti visumą. Gali būti net skoningas personažas ir neskoningas, o kostiumų stilius turi būti vienodas. Kostiumai neturi prieštarauti vienas kitam.

Kai žinai, ką nori padaryti, nupaišai, o po to jau vyksta realizavimo procesas. Ir tas paišymas skiriasi nuo fotografavimo, bet nelabai daug kuo. Nes, kai fotografuoji, irgi žinai, ką ir kaip nori užfiksuoti. Ir svarbiausia žinoti, kodėl.

A. Jacovskytė „Žydė M. Antokolskio (dab. Stiklių) gatvėje“, 1967 m. balandžio 15 d.

Kada Jums kyla noras fotografuoti?

Kai kas nors mane įkvepia. Arba norisi padaryti žmogui kažką malonaus, parodyti žmogų kuo tipiškiau ir kartu kuo geriau. Man įdomu užfiksuoti žmogų tokį, kokį aš jį matau. Pavyzdžiui, viena labai įdomi asmenybė pasakė, kad mano fotografijose ji ne tokia, kokią ją mato kiti, o tokia, kokia ji yra iš tikrųjų.

Gal galėtumėte išskirti kūrinį, kuris Jums yra pats artimiausias, svarbiausias, įsimintiniausias?

Tikriausiai tie, kurie lengviausiai sukuriami. Man patinka ne tie piešiniai, kurie užbaigti, o tie, kurie netyčia padaryti, kurie skiriasi iš kitų. Ir tie kostiumai, kuriems sukurti aš turėjau daugiausia laisvės. Pavyzdžiui, kai kurie operos „Makbetas“ kostiumai pavyko. Operos „Aida“ visuma buvo labai nebloga.

Patiko tie kostiumai, kuriais buvo patenkinti aktoriai, kurie neprieštaravo režisieriaus vizijai. Man labai pasisekė sukurti kostiumus spektakliui „Ričardas III“ Lietuvos nacionalinio dramos teatre su Rimu Tuminu. Neseniai kūriau kostiumus spektakliui „Biografija: vaidinimas“ pagal Maxo Frischo pjesę Nacionaliniam Kauno dramos teatrui su Gintaru Varnu. Buvo įdomu, nes tai buvo toks kūrybingas procesas.

Ar visada liekate patenkinta savo kūriniais?

Kartais būna, kad viena detalė tau rėžia akį ar vienas kostiumas tau nepavyko. Tai kaip deguto šaukštas medaus bačkoje. Klaida tave persekioja metų metus. Tiesiog reikėjo daugiau drąsos tuo momentu, daugiau išsilaisvinimo nuo abejonių. Kai bijai padaryti blogai, tai taip ir išeina. Galbūt niekas to nepastebės, bet man tokie kūriniai gadina prisiminimus.

Jums svarbu, kad jaustumėtės patenkinta savo kūriniais, ar taikotės ir prie žiūrovų lūkesčių?

Man atrodo, kad taikytis prie žiūrovų yra klaidingas kelias. Svarbu savo darbą dirbti nuoširdžiai. Normalu, kad ne visiems patinka. Man svarbu, kad mano draugams patiktų. Bet ir tarp mano draugų yra skirtingų žmonių su savo skirtingu matymu ir su skirtingu įsivaizdavimu, kaip turėtų būti.

A. Jacovskytė „Adomas Jacovskis“, 1967 m.

Jūsų kūrinius galima pavadinti Jūsų emocijų atspindžiu?

Ne. Tiesiog tu ne visada žinai, kodėl tau artima tokia forma, o ne kitokia. Todėl dailininkai tokie skirtingi. Vienas paišo tiktai tiesiomis linijomis, kitas – tik apvaliomis. Tai yra tokios estetinės preferencijos. Žinoma, tu paišai ir tu save koreguoji. Jeigu matau, kad tai iliustratyvu, visiškai be gailesčio išmetu.

Kokios yra Jūsų estetinės preferencijos?

Aš paišau žmones, paukščius. Tokias paprastas formas. Man patinka tyla, sustabdytas momentas, sustabdytas gestas. Tikriausiai tai galima susieti ir su fotografija. Žmogus skirtingas su skirtingais žmonėmis, bet vis tiek išlieka savimi. Taip ir kūriniuose.

Ar visuose kostiumuose atpažįstamas Jūsų braižas?

Man sako, kad taip. Aš Lenkijoje kūriau šiuolaikiškai interpretuotus istorinius kostiumus spektakliui „Triufaldino, arba Dviejų ponų tarnas“. Dirbome Varšuvoje su R. Tuminu ir su broliu Adomu. Mano vienas bičiulis dailininkas pasakė: „Toks jausmas, kad tu atidarei savo spintą ir visus aprengei.“ Aš pagalvojau, gal iš tikrųjų taip atrodo. Aš taip ir darau, kai reikia papildyti kostiumą kokiu nors akcentu.

Kaip kinta Jūsų požiūris į jaunystės kūrybą?

Tiesiog prisimeni save. Kai pamatai jaunystės darbą, prisimeni viską, kas su juo susiję. Bet taip jau niekada nesukurtumei. Tu jau ne tas žmogus. Patirtis kita ir tai jau tavęs nedomina. Ir, jeigu tu neišvystei to, ką pradėjai, tu jau to niekada neužbaigsi. Bet vis tiek viskas sluoksniuojasi, patirtis išlieka pasąmonėje. Žmogus bręsta, kažką supranta, atsako sau į klausimus.

A. Jacovskytės karalienės Elžbietos ir Karalienės motinos kostiumų eskizai Viljamo Šekspyro pjesei „Ričardas III“ (1999, rež. Rimas Tuminas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Iš A. Jacovskytės asmeninio archyvo.

Galbūt pastebėjote, kaip Jūsų kūrybą veikia Jūsų brolių kūryba?

Aš žaviuosi savo brolio Adomo kūryba ir teatre, ir tapyboje. Man daro įspūdį aukštas brolio kūrybos lygis, tikras teatro suvokimas ir pajautimas. Aš ne visada sutinku su juo dėl kostiumų. Bet tuo, kaip jis puikiai suvokia teatrą, aš jam tikrai neprilygstu. Aš kitoks žmogus. Mane domina ir kiti dalykai.

Man patinka ir tai, ką daro brolis Jokūbas. Jeigu man patinka knygos viršelis, neretai sužinau, kad jis kurtas mano brolio. Jokūbas yra padaręs tikrų atradimų. Aš esu kūrusi viršelius ir turiu savo įsivaizdavimą apie knygos meną, nes tai yra bendras estetinis išsilavinimas.

O kokią įtaką Jūsų kūryba daro Jūsų brolių kūrybai?

Kai mes su studijavome scenografiją, mus su Adomu truputį painiojo. Visiems atrodė, kad už mane tapo brolis. Iš manęs, tikriausiai, nieko gero nesitikėjo. Niekada nebuvau drausminga. O kai brolis padarė vieną maketą, tai visi buvo tikri, kad čia aš jam padėjau. Tai buvo tokia maža metalinė lova iš vielučių. Niekas neįsivaizdavo, kad bernas gali padaryti taip jautriai ir smulkiai.

Aš niekada Adomo neklausiau, ar darau jam įtaką. Man tik svarbu, kad jam mano kūryba neatrodytų bejėgiška. Apskritai man nesvarbu padaryti šedevrą. Svarbu, kad nebūtų bejėgiškumo ir banalumo.

Ką reiškia bejėgiškumas mene?

O, tai iš karto matyti. Tu matai, ką žmogus norėjo padaryti ir kad jam nepavyko arba kad jis neturi savo pasaulio. Jis daugžodžiauja, neturėdamas aiškios minties. Nemoka atmesti to, kas nereikalinga. Bejėgiškumas – tai nebranda. Brandi asmenybė negali būti bejėgiška. Gali būti netalentinga. Bet ne bejėgiška.

Kalbino Austėja Mikuckytė