Tas tiesa, krikščioniško meno istorijoje Judas dažnai vienintelis iš apaštalų turi pabrėžtinai semitinius bruožus. Tačiau biblinėje istorijoje Judas nurodo ne į žydų tautą in corpore, bet yra įspėjimas tiems krikščionims, kurie nusivilia Kristumi“, – teigia dr. Valdas Mackela. Savo komentarais jis reaguoja į Izraelio rašytojo Amoso Ozo mintį, kad Judo Iskarijoto istorija Naujajame Testamente yra nuodingas antisemitizmo šaltinis.

Amosas Ozas: „Naujajame Testamente Judas yra viso tūkstantmečio krikščioniško antisemitizmo šaltinis.“

Kaip nurodo biblistas R. E. Brownas savo knygoje „Mesijo mirtis“ („The Death of the Messiah“), kai kurie Bažnyčios tėvai, pavyzdžiui, šv. Augustinas, tipologiškai aiškindami Šventąjį Raštą, tapatino Petrą su Bažnyčia, o Judą – su žydų tauta. Vėliau tai galėjo paskatinti Judą traktuoti kaip žydą par exelance. Tačiau Judas Iskariotas nėra vienintelis Naujajame Testamente minimas Judas (plg. „Jokūbo sūnų Judą“ (Lk 6, 16). Judas – ne anas Iskarijotas – paklausė: „Viešpatie, kas atsitiko, jog ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui? (Jn 14, 22). Todėl būtų neteisinga teigti, kad Naujojo Testamento autoriai sąmoningai siekė šį vardą sutapatinti su žydų tauta. Žydais arba judėjais buvo vadinami teritorijos aplink Jeruzalę gyventojai, nes šį žemė pagal paveldėjimą priklausė Izraelio sūnui Judui. Pats vardas, manoma, reiškia Dievo šlovinimą ir garbinimą. Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumentas „Žydų tauta ir jų Šventieji Raštai krikščionių Biblijoje“ teigia, jog Naujojo Testamento autoriai kaltę dėl Jėzaus mirties priskiria tam tikriems asmenims, bet ne visai žydų tautai: „Kur minimi „žydai“, iš tikrųjų turima galvoje žydų vyresnybė (aukštieji kunigai, sinedriono nariai) ar kartais fariziejai“ (77) http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/zydu-tauta-ir.html#Evangelija.

Amosas Ozas: „Ši istorija yra beprasmė dėl daugelio priežasčių. Viena priežasčių yra pinigai – aš suradau, kiek buvo verti tie 30 sidabrinių, nors tuomet „Google“ ir nebuvo. Taigi tuomet maždaug tiek kainavo vergas, o dabar tai būtų verta maždaug 600 eurų. Tai yra patraukli pinigų suma, tačiau kodėl toks turtingas žmogus kaip Judas – remiantis krikščioniškais šaltiniais jis buvo žemvaldys – parduotų savo viešpatį, savo mokytoją už tokią sumą, ypač, jei jis tikėjo, kad Jėzus buvo Dievo sūnus.“

Dauguma biblistų sutaria, kad trisdešimt sidabrinių yra kaina už nužudytą vergą: „Jei jautis subadytų vergą ar vergę, jaučio savininkas sumokės vergo savininkui trisdešimt sidabrinių šekelių, o jautis bus užmuštas akmenimis“ (Iš 21, 32). Taip pat tai yra pranašo Zacharijo minimas atlygis: „Tuomet jiems tariau: 'Jei tai atrodo jums teisinga, išmokėkite man algą, bet jeigu ne, tai tiek to'. Jie atsvėrė man algos trisdešimt sidabrinių šekelių. Bet VIEŠPATS man tarė: 'Įmesk tai į iždą, – šią šaunią kainą, kuria jie mane įvertino'. Paėmęs trisdešimt sidabrinių šekelių, įmečiau juos į iždą VIEŠPATIES Namuose“ (Zch 11, 12–13). Su šia pranašyste galima sieti ir Judo Iskarioto grąžintus Šventyklai pinigus: „Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują.“ Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė. Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: „Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują“ (Mt 27, 3–6). Su brolio pardavimu už sidabrinius pinigus susijęs ir pirmasis Biblijos Judas: „Tuomet Judas tarė savo broliams: „Kokia mums nauda, jei nužudome savo brolį ir nuslepiame jo kraują? Eime, verčiau parduokime jį išmaeliečiams“ (Pr 37, 27). Įdomu, kad pagal hebrajišką skaičiavimą Judo vardo skaitinė reikšmė yra taip pat 30.

Ar tai didelė suma?

Nėra tiksliai žinoma, kokiomis būtent monetomis Judas gavo atlygį. Tai galėjo būti vidutinė kelių mėnesių alga. Ar toks sidabro ekvivalentas šiandien būtų 600 eurų? 30x15x0,35=157,5?

Amosas Ozas: „Tai yra patraukli pinigų suma, tačiau kodėl toks turtingas žmogus kaip Judas – remiantis krikščioniškais šaltiniais jis buvo žemvaldys – parduotų savo viešpatį, savo mokytoją už tokią sumą, ypač, jei jis tikėjo, kad Jėzus buvo Dievo sūnus.“

Ar Judas buvo turtingas žemvaldys?

Vienintelė žemė, kurią nusipirko Judas buvo ši: „Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė. Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: „Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują.“ Jie pasitarė ir už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva. Taip išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: Ir paėmė trisdešimt sidabrinių – įkainotojo kainą, už kurią buvo jį suderėję iš Izraelio vaikų, – ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs“ (Mt 27, 5–10). Bet kurie kiti spėliojimai apie Judo padėtį ir turtą neturi biblinio pagrindo. Tai, kad Judas „turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas“ (Jn 12, 6) rodo, jog jis nebuvo patenkintas savo finansine padėtimi.

Ar Judo išdavystės motyvas buvo pinigai?

Godumo motyvą netiesiogiai patvirtina prieš išdavystės sceną buvęs Judo pasipiktinimas moters išlietais brangiais kvepalais: „Kai kurie ten esantys susierzino ir kalbėjo vienas kitam: „Kam tas tepalo eikvojimas?! Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ (Mk 14, 4–5); „Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas“ (Jn 12, 4–6). Trisdešimt sidabrinių nepalyginamai menkesnė suma, dešimtinė nuo trijų šimtų denarų.

Šį motyvą papildo Šėtono įtaka: „Velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį“ (Jn 13, 2).

Tačiau šiandien dauguma biblistų ir teologų mano, kad pagrindas Judo išdavystei buvo tikėjimo Jėzumi praradimas, pasipiktinimas, kad Jėzus nepateisino jo lūkesčių. Alternatyvią teoriją, kad Jėzus pats paprašė Judo jį išduoti, teigė kai kurie pirmųjų amžių gnostikai, kaip matyti iš neseniai atrastos Judo evangelijos.

Amosas Ozas: „Be to, jei jis vis dėlto pardavė savo mokytoją, tai kodėl tada nusprendė pasikarti tą pačią dieną, kaip skaitome Rašte. Galiausiai, kas pasaulyje galėjo vargintis sumokėti Judui kad ir 50 centų tam, kad jis pabučiuotų Jėzų ir taip jį identifikuotų. Juk Jėzus buvo puikiai žinomas visoje Jeruzalėje ir nebuvo jokio reikalo jį identifikuoti. Žmonės, kurie atėjo jo suimti, daug kartų turėjo būti regėję į pamokslaujantį Jeruzalėje. Jėzus juk nė nebandė bėgti ir nemėgino neigti savo tapatybės. Jis niekada nesakė: „Aš nesu Jėzus, aš – Berlusconis.“ Tad kodėl mokėti pinigus už bučinį, kai paprasčiausiai gali ateiti ir jį suimti.“

Kodėl bučinys?

Greičiausiai tai buvo įprastinis Jėzaus ir mokinių pasisveikinimo būdas. Judas stengiasi elgtis kaip visuomet.

Ar Jėzus buvo žinomas Jeruzalėje ir nebuvo reikalo jį nurodyti?

Velykų laiku Jeruzalėje buvo daugybė žmonių, suėmimo laikas yra naktis, ir Jėzus nebuvo lengvai atpažįstamas tarp kitų žydų, kaip vaizduojama krikščioniškame mene. Suimti dieną buvo vengta siekiant išvengti didelių neramumų mieste.

Amosas Ozas: „Tad kaip šešiolikametis smalsus detektyvas supratau, kad ši istorija neturi prasmės. Tačiau kartu ji yra labai nuodinga istorija. Jei pažvelgiate į tai, kaip Judas vaizduojamas, tarkime, Renesanso mene, kad ir Leonardo „Paskutinėje vakarienėje“, tai ten jis yra tarsi šaltinis vėlesnių nacistinių ir antisemitinių žydų karikatūrų. Tiek daug stereotipų nekenčiantieji žydų parėmė būtent iš Judo paveikslo – gobšus, pavojingas, nepatikimas, išdavikiškas, trokštantis pinigų. Visos šios klišės kyla iš šios nuodingos istorijos.“

Tas tiesa, krikščioniško meno istorijoje Judas dažnai vienintelis iš apaštalų turi pabrėžtinai semitinius bruožus. Tačiau biblinėje istorijoje Judas nurodo ne į žydų tautą in corpore, bet yra įspėjimas tiems krikščionims, kurie nusivilia Kristumi. Užuot mėginus paneigti „šią nuodingą istoriją“, geriau pabrėžti, jog visi pirmieji mokiniai, taip pat ir Jėzus Kristus buvo išrinktosios tautos nariai.