Lietuvos kalinių globos draugijos Reabilitacijos centro vadovė Milda Bliumenzonienė praėjusiems metams baigiantis buvo apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už žmogiškumą ir kilnią širdį. Taip buvo įvertintas jos 25 metų darbas su bausmę atliekančiais ir į laisvę grįžtančiais žmonėmis.

Kas yra žmogiška?

Pusiau juokais, pusiau rimtai provokuoju Mildą Bliumenzonienę pripažinti, kad Šv. Kristoforui ji nominuota ne už nuopelnus Vilniaus miestui, kaip kiti dalyviai, bet už mielą žmogišką šypseną. Ji prieštarauja. Sako mananti, kad šiuo apdovanojimu buvo parodytas miesto valdžios ir žmonių dėmesys nusikalstamumo prevencijos sričiai. Na, o jai pačiai nominacija suteikė progą pažiūrėti į save iš šalies, pamąstyti apie žmogiškus ir nežmogiškus žmones. „Juk visi mes žmonės. Kaip dabar mes abi nustatytume, kuri iš mudviejų žmogiškesnė?“ – svarsto. Vis dėlto, kad ir kaip svarstysi, visiems aišku, kad posakis „žmogiškas žmogus“ grįstas ne ta pačia logika kaip frazė „sviestas sviestuotas“. Už žmogiškumą ir gerą širdį jai dėkojama ir laiškuose: nelaisvėje esančiųjų ar jau iš ten išėjusiųjų. Su kalėjimo duonos ragavusiais M. Bliumenzonienė bendrauja kasdien. „Tai yra kategorija žmonių, požiūris į juos tikrai yra nežmoniškas. Likusioji visuomenės dalis pageidautų šių žmonių gyvenime geriau nesusitikti. Dauguma jų juk net ir estetiškai nepatrauklūs, atpažįstami pagal vaizdą. Tai lyg ir visuomenės dugnas, savotiška atstumtųjų kasta.“ M. Bliumenzonienės skaičiavimu, per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus nelaisvėje pabuvojo apie 100 000 žmonių.

„Gal ir banaliai skamba, bet aš kiekviename, kuris pas mus ateina, matau žmogų. Neturiu jokio pagrindo jo negerbti, su juo nebendrauti. Man jis nieko blogo nepadarė.“ Čia nesusilaikiusi nutraukiu: „O jeigu padarytų? Ar Jūs pati niekada nebuvote apvogta, užpulta?“ Tada prisimena, kaip buvo užpulta vakare pakeliui į namus, pagal standartinį scenarijų, kai paklausę, kiek valandų, į atsakymui pražiotą burną papurškia iš balionėlio ir nuplėšę rankinę pasprunka. „Tada praradau tik pinigus. Rankinė su Kalinių globos draugijos pažymėjimu ir kitais daiktais vėliau atsirado tvarkingai padėta ant konteinerio. Pasidžiaugiau tuomet, kad dievulis man pasiuntė kultūringus nusikaltėlius, kurie manęs nesužalojo.“ Milda primena, kad ne jos darbas teisti ir bausti. Šios funkcijas jau būna atliktos tam skirtų valstybės įstaigų ir institucijų. Į jų Draugiją žmonės ateina tikėdamiesi pagalbos. „Niekada pati neklausiu, už ką jie bausti. Žmoguje pirmiausia pamatai tai, ką pats nori pamatyti. Aš į pas mus atėjusįjį žiūriu, kaip į žmogų, kuris nori tapti geresnis, pripažįsta, kad šiuo gyvenimo etapu yra silpnas ir pats vienas negali susitvarkyti. Žmogaus, kuriam reikia globos, negalima palikti vieno.“

Žodis „globa“ šiais laikais turi daug platesnę reikšmę nei tuomet, kai pirmą kartą buvo įsteigta organizacija „Kalinių globos draugijos“ pavadinimu. Tie, kurie ateiną į Draugiją, tikėdamiesi tik patarnavimų, nusivilia. Supyksta, negavę to, kas, jų manymu, jiems priklauso. „Savo atžvilgiu tenka patirti nemažai agresijos, išgirsti kaltinimų sukčiavimu ir veidmainyste. Negaliu savo veiksmais pastūmėti tų žmonių dar giliau dugnan, į dar didesnę atskirtį.“ Papasakoja, kaip ką tik privertė vieną iš savo „globotinių“ patį savarankiškai nueiti į darbo biržą. Prieš tai spyriojosi, nematė prasmės, netikėjo, kad apskritai sugebės pats vienas valdiškoje įstaigoje susitvarkyti. Beveik varu išvarytas, po visko skambino patenkintas, kad jam pavyko, niekas neaprėkė, ką jam aiškino, tą suprato, o kelionę per pusę miesto įveikė pėsčiomis (kol dar neišsiaiškino, kaip veikia visuomeninio transporto sistema). Iki tol iš vagysčių ir kvaišalų prekybos gyvenusiam 42 metų vyrui, tai buvo pirmas laimėjimas laisvėje. „Visuomet turiu ką atsakyti, kai paklausia, kas mano darbe sunkiausia.“ Išjudinti žmogų, įžiebti norą ką nors veikti, nors kažkiek prasklaidyti tą abejingumo ir nusivylimo būseną. Tai dažnai būna pirmoji ir ne visuomet įveikiama darbo su nelaisvės žmonėmis užduotis.

Per pirmąją mūsų bendravimo valandą Mildos telefonu paskambina trys jos globojami žmonės. Baigusi pokalbį kaskart pristato man savo pašnekovus mažybiniais vardais. Spėlioju, ar ir jos telefono adresų knygelėje jie įrašyti kaip „vytukai“, „vidmantėliai“ ir „arvydėliai“? Po vieno iš tokių pokalbių, pasiteirauju, kiek žmonių Draugijos Reabilitacijos centras pajėgia globoti vienu metu, kokia konkrečiai globa jiems siūloma. Kaip įprasta šiems laikams, Draugija ir Reabilitacijos centras dalyvauja įvairiose projektinėse veiklose, o projektinis finansavimas – nepastovus. „Ne visada galime apgyvendinti savo patalpose, tačiau bendravimas niekada nenutrūksta. „Visada galiu telefonu pakonsultuoti. Jiems svarbu, kad aš atsiliepiu, arba pati ištesiu pažadą paskambinti sutartu laiku. Į sekmadienio Mišias galime kartu nueiti. Žmogiškas palaikymas įmanomas ir be pinigų“, – sako pašnekovė, tačiau neneigia, kad būtina ir konkreti praktinė parama (bent keleto mėnesių apgyvendinimas, socialinių darbuotojų paslaugos ir kita pagalba).

Bausti ar taisyti?

Pirmojo mūsų susitikimo metu atsimenu ponią Mildą sakius, kad sunkiausia jai yra atsakyti į klausimą, kodėl ji pasirinko tokią veiklos sritį. Taip tiesmukai neklausiau (nei tada, nei šįkart). Galbūt klausimas sklandė ore, nes pokalbio metu nuskambėjo frazė: „Kas nors turi tai daryti.“ Supratau, kad toks atsakymas įtikina ne visus. „Gana dažnai sulaukiame tiesmuko savo, kaip einančių išvien su kriminaliniu ir nusikalstamu pasauliu, įvertinimo, – prisipažįsta. – Mūsų visuomenėje vis dar gaji nuostata – sučiupti, kuo greičiau uždaryti, kuo tvirtesnę spyną pakabinti, kelis kartus užsukti ir tegul sėdi.“ M. Bliumenzonienė primena, kad šie metai popiežiaus Pranciškaus paskelbti šventaisiais Gailestingumo metais. Jai suteiktos žmogiškumo ir kilnios širdies nominacijos pamatas taip pat vertybinis. Vis dėlto pokalbio metu paliečiame ne tik žmogiškuosius, bet ir pragmatinius – kaštų ir visuomenės saugumo – argumentus. Jie paprasti: kuo daugiau žmonų nelaisvėje, tuo didesni jų išlaikymo kaštai visuomenei. Be to, kaip ironizuodama sako pašnekovė, visų iki gyvos galvos neuždarysi. Jie sugrįžta atgal į visuomenę. Klausimas, kaip pasiruošę jie išeina į laisvę.

„Kalinių globos draugija“ paprastai dirba su tais, kurie „sėdėjo“ ne vieną ir ne du kartus. Pokalbio metu atkreipiame dėmesį, kad iš visų Lietuvoje veikiančių įkalinimo įstaigų tik viena pavadinta žodžiu „kalėjimas“, daugiausia pas mus pataisos namų. Didelis procentas sugrįžtančiųjų atgal į šias įstaigas rodo, kad pasitaisyti ten dažniausiai nepavyksta, dauguma taip ir sukasi užburtame rate tarp laisvės ir nelaisvės. To priežastys ir sisteminės, ir individualios. Čia, kaip ir visur, daug kas priklauso nuo žmogaus: jo gyvenimo patirties, valios, išsilavinimo, vertybių. Yra tokių, kurie nelaisvėje praleistą laiką geba išnaudoti tobulindami asmenybę. Tačiau jų mažuma. Pašnekovė sako, kad pati mūsų pataisos sistema yra veikiau nusikalstamumo mokykla. Ir niekam, kas bent kiek susipažinęs su šia sistema, tai ne paslaptis.

„O aš vis dar nešiojuosi tą vaikystėje atsiradusį supratimą, kad kalėjimas skirtas žmogui pasitaisyti, – prisipažįsta Milda. – Žmogaus mąstymas turi keistis jau ten, nelaisvėje. Būtina sudaryti tam palankias sąlygas.“ Kalbėdama tokia jautria mūsų visuomenei tema kaip kalinių gyvenimo sąlygos, M. Bliumenzonienė irgi kalba pragmatiškai. Ji sako, kad lagerinės sistemos (kai gyvename grupėmis vienoje patalpoje) jau nebėra nė viename Europos kalėjime. Vienutė – ne prabanga, tai – būtinybė, jeigu norima sudaryti sąlygas asmenybei keistis ir taisytis. Sunku pradėti mąstyti kitaip, kai ne vienus metus ar net dešimtmečius visą parą esi kriminalinio mąstymo ir kultūros žmonių būryje. Ne paslaptis, kad net ten dirbantys pareigūnai greičiau perima kalinčiųjų kultūrą, o ne atvirkščiai.

Remdamasi savo ilgamete patirtimi, M. Bliumenzonienė patvirtina, kad nei mūsų valstybės įkalinimo įstaigų formali tvarka, nei tenykščiai neformalūs papročiai neskatina žmogaus taisytis. Ji teigia, kad į susitikimus, įvairius siūlomus saviugdos kursus, terapines veiklas, netgi į kalėjimo Mišias paprastai susirenka ta pati grupelė aktyvistų. Kitiems neįdomu. Nemato prasmės. Gal bijo patyčių. Dirbti pagal tenykščius papročius apskritai yra gėda. M. Bliumenzonienės nuomone, yra priemonių, kurios šią padėtį galėtų keisti net ir be papildomo finansavimo. Ji siūlytų pradėti nuo motyvacinės ir skatinimo sistemos sukūrimo. Pavyzdžiui, tie, kurie ne tik bausmę atlieka, bet ir tobulinasi, mokosi, lanko jiems siūlomus kursus ir užsiėmimus, taip rodydami norą tobulintis, galėtų tikėtis daugiau telefoninių pokalbių ir pasimatymų su šeimos nariais, bausmės termino sutrumpinimo ir kitokių paskatinimų. Tai galėtų būti rimtas praktinis stimulas keistis į gera, įgyti žinių ir praktinių įgūdžių.

Mildos darbo patirtis rodo, kad netgi tie, kurie laisvėje norėtų sukti teisingais keliais, išėję retai kada žino, kaip tvarkysis gyvenimą. Dažnai girdi pažadus niekada nebegrįžti už grotų, „kažką keisti“. Paklausus, ką konkrečiai žmogus išėjęs į laisvę keis, ką veiks, aiškaus atsakymo paprastai nesulauki. Realią išeinančių į laisvę situaciją labai gerai iliustruoja žodžiai: „Sukis, kaip nori, tik nepapulk“ (taip pareigūnų buvo išlydėtas vienas Mildos globojamasis). Kaip ištrūkę į laisvę „sukasi“ neturintieji socialinio gyvenimo, darbo įgūdžių, ištisus metus ar dešimtmečius praleidę kalėjimo kultūros ir mentaliteto terpėje? Laki vaizduotė čia nebūtina.

Nevaldiškas požiūris

Pokalbio metu Milda Bliumenzonienė ne kartą lietė visuomenės dalyvavimo žmogaus pataisos procese temą. Suprantama, ši visuomenės grupė negali tikėtis tokio savanoriško visuomenės rūpesčio, kaip kitos globos reikalaujančios grupės (vaikai, seneliai, gyvūnai ir kt.). Tačiau net ir tas dėmesys, kurio jie galėtų tikėtis, pasak pašnekovės, yra ribojamas nelanksčios biurokratinės sistemos.

„Tvarka yra tokia, kad mūsų Draugijos ir kitų organizacijų savanoriai lankytis įkalinimo įstaigose gali tik darbo laiku, po darbo ir savaitgaliais esame neįleidžiami. Kitaip sakant, dirbantis žmogus, net ir norėdamas, į mūsų veiklą įsitraukti negali. Aš pati asmeniškai, jeigu būtų tokia galimybė, sekmadienio Mišių eičiau į kalėjimo bažnyčią, gal ir daugiau tokių žmonių atsirastų. O ir darbo metu atėjus, pareigūnų nusiteikimas ne visada palankus. Jie lyg ir supranta, kad dirbam išvien, bet, žiūrint formaliai, tokie vizitai sukuria jiems ir papildomų pareigų. Didinam biurokratinio darbo krūvį ir šiaip drumsčiam nusistovėjusią rutiną. Nors esu ir oficialią padėką gavusi už ilgametį bendradarbiavimą.“

Milda įsitikinusi, kad nuoširdus, tikras, nevaldiškas bendravimas su laisvės žmonėmis, iš kitos nei įprasta nuteistiesiems terpės, yra būtina pokyčio sąlyga. Jos manymu, šioje srityje labai svarbus nevyriausybinių organizacijų ir savanorių dalyvavimas. „Niekada nesu pasakiusi, kad mano darbo laikas baigėsi. Bet galiu leisti sau pasakyti, kad esu pavargusi, tada leidžiu palydėti iki namų. Gal ne iki pat durų, – sako reaguodama į mano nuostabą. – Eidami pasišnekam. Telefono numeris – vienas, viešai skelbiamas, neturiu atskiro darbiniams reikalams.“ Papasakojo atvejį, kai vienam iš Kalinių draugijos Socialinio centro gyventojų papriekaištavo dėl nuolat paliekamos įjungtos šviesos ir neužsukto čiaupo, atgal išgirdo: „O kam valdiškus pinigus taupyti?“ Paaiškinus, kad čia ne valdiški namai, ir sąskaitos ne iš valstybės biudžeto apmokamos, žmogaus požiūris ir bendravimo būdas pasikeitė.“

Teiraujuosi, kokio teorinio ar psichologinio pasirengimo reikia dirbant tokį darbą, ar pašnekovė turi savo darbo metodiką. „Kiek ateis žmonių tą dieną, tiek ir metodikų“, – atsako ir priduria, kad susitikdama su naujais žmonėmis vadovaujasi citata: „Paklauskite žmogaus, kas jam yra laimė, ir sužinosite, ko jam šiuo metu labiausiai trūksta.“ Išklausius žmogaus pasvarstymų laimės tema, jai nebereikia ilgiausių klausimynų pildyti.

Geriausiai sekasi, kai su žmogumi dirba komanda: ne tik organizacijos, savanoriai, bet ir artimieji. „Dažnai ne patys nuteistieji, o artimieji mus susiranda, užsimezga bendravimas ir prasideda bendras darbas. Įsivaizduoju mūsų organizaciją kaip savotišką sieną: išėjęs į laisvę į ją atsimuša, o tada, arba atšoka ir grįžta atgal, arba sustoja.“ Milda Bliumenzonienė gali papasakoti ir sėkmės istorijų. „Tarp kalėjusiųjų yra sėkmingai verslus sukūrusių, knygas išleidusių. Kitas dirba prekybos centro salėje (vežimėlius stumdo), tačiau po poros dešimtmečių nelaisvės – ir tai jau sėkmės istorija.“