Raudėnų pradžios mokyklos mokytojai su mokiniais prie Raudėnų bažnyčios 1933 m. Centre sėdi klebonas kun. K. Pakalniškis – Dėdė Antanazas

Kazimieras Pakalniškis, dar žinomas Dėdės Antanazo slapyvardžiu, buvo neeilinė asmenybė. Apie žymų spaudos draudimo laikotarpio veikėją, publicistą, rašytoją, redaktorių ir blaivybės propaguotoją, Telšių vyskupijos garbės kanauninką, kunigą K. Pakalniškį rašoma įvairiuose enciklopediniuose leidiniuose, lietuvių literatūros ir kituose darbuose.

K. Pakalniškio biografiją ir darbus yra apžvelgęs rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas (1869-1933), profesorius Vaclovas Biržiška (1884-1956), Lietuvių literatūros tyrinėtojas Aleksandras Merkelis (1907-1994), istorikas Pranas Pauliukonis (1904-1970), literatūrologas Juozas Ambrazevičius - Brazaitis (1903–1974) ir kiti.

Antano Pakalniškio ir Onos Domarkaitės sūnus Kazimieras, gimė 1866 m. vasario 10 (22) d. Gedgaudžių kaime, Salantų parapijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios 1862-1872 m. krikšto metrikų knygoje, kuri saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve, 1866 m. vasario 10 d. eilės Nr. 27 rusų kalba įrašyta: „Tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt šeštais metais, vasario dešimtą dieną, Salantų R(omos) K(atalikų) parapinėje bažnyčioje, vietinis vikaras kunigas Julijonas Pliuškevičius pakrikštijo kūdikį Kazimiero vardu visomis sakramento apeigomis. Valstiečių Antano ir Onos, gimusios Domarkaitės Pakalniškių, teisėtų sutuoktinių, sūnus gimė 1866 metų vasario 10 dieną, Gedgaudžių kaime, Salantų parapijoje. Krikštatėviais buvo valstiečiai Juozapas Laukys ir Barbora, Mykolo Baužio žmona.“

Apie K. Pakalniškio vaikystę ir jaunystę žinių nėra. Žinoma, kad K. Pakalniškis dvejus metus mokėsi Mosėdžio pradžios mokykloje, kurioje pramoko šiek tiek rusiškai skaityti ir rašyti. Vėliau tėvai jį išsiuntė mokytis privačiai į Liepoją. Anot A. Merkelio, K. Pakalniškis Liepojoje keletą metų mokėsi privačiai pas lietuvių gimnazistus ir išlaikė egzaminus į Liepojos gimnazijos ketvirtą klasę. Kas jį mokė privačiai, lieka neaišku. Dažnai tarpukario periodinėje spaudoje nurodoma, kad K. Pakalniškis čia mokėsi 1880–1885 metais.

Mokslas Liepojos Nikolajaus gimnazijoje, kurios direktorius buvo Albertas Volgemutas (Albert Wohlgemüt),  buvo dėstoma vokiečių kalba. Mokytojai, išskyrus tuos, kurie dėstė rusų kalbą, buvo vokiečiai. Nors gimnazijoje lietuvių buvo daug, tačiau jų tautiškas supratimas buvo labai menkas. Lietuviškumą slopino ir neleido jam pasireikšti gimnazijos mokytojai, kurie visaip lietuvius pravardžiuodavo. Dauguma lietuvių mokinių, nenorėdami būti pašiepiami, savo gimtosios kalbos gėdinosi ir viešai vengdavo ja kalbėti. K. Pakalniškiui, matyt, gimnazijos slogi vokiečių dvasia buvo nepakenčiama, ir jis iš penktosios klasės, pasimokęs vieną pusmetį, išstojo.

1885 m. rudenį K. Pakalniškis išvažiavo mokytis į Peterburgo imperatoriškąją Romos katalikų dvasinę akademiją. Čia visur vyravo lenkiška dvasia. Akademijoje mokėsi lenkai, gudai, latviai, bet daugiausia buvo lietuvių. Visi jie tarpusavyje kalbėdavo lenkiškai, tačiau K. Pakalniškis su savo draugais suvalkiečiais Danieliumi Jasinsku (vėliau jis tapo Rygos vyskupijos kapitulos prelatu – aut. pastaba) ir Antanu Petrusevičiumi kalbėjosi lietuviškai.

Susidomėjęs lietuvių kalba, literatūros pradėjo ieškoti seminarijos bibliotekoje, kurioje surado S. Daukanto „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, K. Sirvydo „Trijų kalbų žodyną“ (lenkų-lotynų-lietuvių k.) ir kitų knygų. Iš tų knygų jis pradėjo mokytis lietuvių kalbos.

Pasimokęs Peterburgo kunigų seminarijoje vienus metus, jis 1886 m. persikėlė į Kauno Žemaičių kunigų seminarijos antrą kursą.

Seminarijoje tautiniu atžvilgiu taip pat vyravo lenkiška dvasia. Klierikai tarpusavyje ir su profesoriais kalbėdavo lenkiškai. Tačiau Žemaičių kunigų seminarijoje jau buvo palankesnės sąlygos lietuviškumui plisti. Čia I ir II kurse profesorius kun. Antanas Pavilonis lietuvių kalba dėstė katekizmą. Profesorius kun. K. Jaunius visiems kursams dėstė lietuvių kalbą, o III ir IV kurse - homiletiką lietuviškai. K. Jauniaus lietuvių kalbos pamokos buvo labai įdomios ir klierikai mielai jas lankydavo. Profesorius, galbūt pats to nenorėdamas ir nejausdamas, žadino ir kėlė lietuvių klierikų tautinę dvasią.

Atgimusi klierikų tautinė dvasia ėmė ieškoti formų, kuriomis jie galėtų plačiau pasireikšti. Šiam tikslui 1888 m. seminarijoje buvo įsteigta slapta Lietuvos mylėtojų draugija, kurios tikslas buvo išmokti sakyti pamokslus lietuvių kalba, versti į lietuvių kalbą religinę literatūrą, platinti lietuvišką spaudą – būti knygnešiais.

Draugija siuntė savo narių parengtus straipsnius nelegaliems to meto lietuvių periodiniams leidiniams, išleido keliolika religinių knygelių be pavadinimo, jos knygnešių buvo dalijamos nemokamai.

Būdamas trečiajame ir ketvirtajame kurse, K. Pakalniškis drauge su kitais klierikais vertė iš lenkų į lietuvių kalbą religinio turinio knygas. Iš didesnių knygų, kartu su klieriku Povilu Šilinsku, išvertė „Gyvenimas Iszganytojaus sviėto Vieszpaties musų Jezaus Kristaus“,  kurią Lietuvos mylėtojų draugija išleido 1892 m. Tilžėje, Otto von Mauderodės spaustuvėje su kontrafakcine data ir vieta. K. Pakalniškis šiam vertimui parašė prakalbą. Tai buvo pirmasis jo literatūrinis darbas.

Ketvirtakursiui K. Pakalniškiui į rankas pateko vyskupo M. Valančiaus prieš rusų valdžią nukreipta knygelė „Iš tamsybės veda tiktai kelias teisybės“. Ji jam labai patiko, ir jis perrašė ją pagal K. Jauniaus rašybą bei šį tą pridėjęs išsiuntė į Tilžę.

Būdamas ketvirtame kurse, K. Pakalniškis susipažino su pirmakursiu Juozu Tumu- Vaižgantu ir abu iki mirties (abu mirė tais pačiais 1933 m. – aut. pastaba) buvo geriausi bičiuliai. Susibičiuliavę vienas kitam turėjo didelės įtakos gyvenime.

Kunigas K. Pakalniškis su kanauninko kryžiumi

1889 m. K. Pakalniškis buvo įšventintas į kunigus, o gruodžio pradžioje atlaikė pirmąsias Mišias Salantų parapijoje. Apie mėnesį paviešėjęs pas tėvus, 1890 m. sausio 2 d. K. Pakalniškis buvo paskirtas vikaru į Mosėdį (Skuodo r.). Nuo 1893 m. vikaru dirbo Akmenėje (Akmenės r.), o 1898 m. paskirtas vikaru į Tenenius (Šilalės r.). Nuo 1899-1916 m. buvo Žvingių (Šilalės r.) klebonas, o nuo 1916 m. iki mirties klebonavo Raudėnuose (Šiaulių r.).

1889 m. vėlyvą rudenį, po to kai K. Pakalniškis jau buvo įšventintas į kunigus, į seminariją atvyko Tilžės spaustuvininko Otto von Mauderodės lietuviškų knygų korektorius Juozas Angrabaitis (1859-1935). K. Pakalniškis jam priminė, kad klierikai nori leisti naują katalikišką laikraštį. Buvo sugalvotas ir pavadinimas naujam laikraščiui „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. K. Pakalniškiui buvo pavesta parašyti įžanginį straipsnį pirmam to laikraščio numeriui.

Šis laikraštis ėjo 1889-1896 m. Tilžėje. Lietuvoje laikraštis buvo platinamas nelegaliai. Faktiškai pirmuosius laikraščio numerius redagavo Juozas Angrabaitis, o 1891-1896 m. K. Pakalniškis buvo faktiškuoju ir vyriausiuoju redaktoriumi.

1890 m. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ beveik visi įžanginiai straipsniai buvo parašyti K. Pakalniškio ir pasirašyti jo pirmuoju Jurgio Šermunėlio slapyvardžiu. Pradėjęs eiti vikaro pareigas, K. Pakalniškis dienomis dirbo parapinį darbą, o vakarais iki vėlyvos nakties daug rašė laikraščiui. Tais įtemptais ir sunkaus darbo metais buvo įpratęs naktimis daug rūkyti.

Netrukus K. Pakalniškis suprato, kad jam trūksta žinių. Seminarijoje jis pakankamai įgijo filosofinių, teologinių ir liturginių žinių, tačiau apžvalgininkui to nepakako. Reikėjo platesnio išsilavinimo, todėl teko daug mokytis ir skaityti. Tam tikslui iš Varšuvos atsisiuntė daug mokslinės literatūros, žemės ūkio ir religinio turinio knygų, jas studijavo. Skolinosi knygų iš Salantų parapijos klebono Adolfo Neverdausko (1848-1907), kuris iki 1889 m. buvo Mintaujos (dabar - Jelgava, Latvijos r.) vikaru ir gimnazijos tikybos dėstytoju.

Savo publicistikoje K. Pakalniškis rašė visais opiausiais to meto klausimais: apie spaudos draudimą ir kovą su juo, apie katalikų persekiojimą, apie rusų valdymą, apie mokyklas, apie ekonomiką, išeiviją, šeimos santykius ir t.t. Savo straipsnius jis rašė šiurkščiu tonu.

1896 m. pasirodžius „Tėvynės sargui“ ir nusprendus stabdyti „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ leidimą, kituose periodiniuose leidiniuose K. Pakalniškis reiškėsi daugiau kaip beletristas.

K. Pakalniškis parašė apsakymų, apysakų, vaizdelių : „Mūsų globėjai“ (1891), „Ar raganos ant arklių jojo?“ (1893), „Podė“ (1894),  „Spragaručio žiedas“ (1894),  „Žandarienė Pipkienė“ (1920), „Žemdirbių vargai ir priemonės jiems šalinti“ (1922) ir kitų. Kunigas buvo gana produktyvus rašytojas. Jo apsakymai, vaizdeliai, kaip ir daugumos to metų rašytojų kūriniai, daugiausia liko periodikos puslapiuose. K. Pakalniškis pasirašinėjo Jurgio Šermunėlio, Mikės Katinėlio, Tetutės Onos, Dėdės Antanazo ir kitais slapyvardžiais.

1899 m. K. Pakalniškis buvo perkeltas klebonu į Žvingius. Čia po pusantrų metų sunkiai susirgo chroniška inkstų liga, o dėl to pradėjo negaluoti širdis, pašlijo nervai. Sirgo ištisus metus, važinėjo gydytis į Karaliaučių, bet mažai padėjo. Tada gydytojų patariamas išvažiavo į San Remą (Italija) ir čia išbuvęs tris mėnesius gerokai pasitaisė.

Kun. K. Pakalniškio kapas Raudėnų kapinėse

Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai sudegino Žvingių bažnyčią ir kleboniją su visu klebono turtu, o gyvulius, kurie išliko nuo gaisro, konfiskavo. Apiplėštas vokiečių, K. Pakalniškis pasiprašė vyskupo, kad jį perkeltų į kitą parapiją. 1916 m. jis buvo perkeltas į Raudėnus ir ten klebonu buvo iki mirties.

Daugiausia literatūrinio darbo K. Pakalniškis yra nuveikęs spaudos draudimo metu, būdamas sveikas. Vėliau pradėjęs klebonauti ir ilgainiui nesveikuoti, daug mažiau rašydavo. Nepriklausomos Lietuvos metais K. Pakalniškis buvo gerbiamas už nuopelnus tautiniam ir katalikiškam judėjimui. 1927 m. jis buvo pakeltas Telšių vyskupijos garbės kanauninku. 1933 m. balandžio 19 d. LR Prezidentas A. Smetona kun. Kazimierui Pakalniškiui paskyrė iki gyvos galvos mėnesinę 200 litų valstybinę pensiją. Tačiau jis neilgai ja tesinaudojo. 1933 m. liepos 1 d. K. Pakalniškis mirė Šiaulių miesto ligoninėje.

Kun. K. Pakalniškio atminimui Raudėnų kapinėse buvo pastatytas pilko granito paminklas – kryžius, vaizduojantis nugenėtomis šakomis ąžuolą.

Lietuvių spaudos draudimo laikotarpiu, lietuvių tauta turėjo daug žymių asmenų savo raštais ir darbais kovojusių su rusų valdžios pastangomis surusinti Lietuvą. Vieni iš jų tapo visiems gerai žinomi visuomenės veikėjai, kiti dėl savo kuklumo mažai kam žinomi ar net visai pamiršti. Vienas iš tokių buvo kunigas Kazimieras Pakalniškis, visą gyvenimą buvęs kuklus ir niekad nesigyręs savo nuopelnais.