Žurnalistai yra linkę perdėtai vartoti terminą „istorinis“, tačiau, kalbant apie popiežiaus Pranciškaus susitikimą su Maskvos ir visos Rusijos patriarchu Kirilu, paprasčiausiai nėra tinkamesnio apibūdinimo.

Tai bus pirmasis susitikimas tarp Romos Katalikų Bažnyčios vadovo ir Rusijos Ortodoksijos dvasinio lyderio. Tai momentas, dėl kurio dešimtmečiais darbavosi abiejų pusių ekumenizmo lyderiai, ir, tiesą sakant, daugelis manė gyvi jo nesulauksią.

Šv. Jonas Paulius II, pirmasis slavų popiežius, svajojo suvienyti Rytų ir Vakarų krikščionybę, norėjo nuvykti į Rusiją ar bent susitikti su Rusijos Ortodoksų Bažnyčios lyderiu jo pasirinktoje vietoje.

Per pastarąjį ketvirtį amžiaus periodiškai pasklisdavo gandų apie tokį susitikimą – popiežius ir patriarchas turėjo susitikti Vienoje arba Kretoje, ar dar kitoje neutralioje vietoje.

Tačiau susitikimas taip niekad ir neįvyko dėl pasipriešinimo iš Rusijos pusės. Daugelis rusų ortodoksų bijo, kad katalikiškas ekumenizmo modelis reiškia nusilenkti popiežiaus autoritetui, ir, nepaisant pakartotinų Jono Pauliaus II, Benedikto XVI ir dabar jau Pranciškaus garantijų, kad jie siekia „sutaikytos įvairovės“, įtarimai niekada neatslūgo.

Negana to, daugelis Rusijos ortodoksų dvasininkų ir pasauliečių reiškia nuolatinių skundų Katalikų Bažnyčiai, jie reikalavo išspręsti šiuos nesklandumus prieš susitinkant dviem dvasiniams lyderiams, kad susitikimas nebūtų paprasčiausiu draugišku nusifotografavimu.

Pagrindiniai priekaištai yra:

– Vadinamosios „Unitų Bažnyčios“: bendrystėje su Roma esančios Rytų bažnyčios, kurias kai kurie ortodoksai vertina kaip Trojos arklį, sukurtą atitraukti žmones nuo Ortodoksijos.

– Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia, ypač Ukrainoje, kurią dalis rusų ortodoksų mato ne tik kaip neteisėtą katalikų įsitvirtinimą Maskvos „kanoninėje teritorijoje“, bet ir piktinasi jos provakarietiška ir antirusiška politine laikysena.

– Tariamas katalikų prozelitizmas Rusijoje ir Rusijos įtakos zonoje, nepaisant 2002 m. atliktos studijos rezultatų, kad per visą dešimtmetį nuo 1990 m. buvo užfiksuoti tik 800 perėjimo į Katalikų Bažnyčią atvejų. Tuo tarpu Rusijoje žaibiškai populiarėjo evangelikų ir sekmininkų krikščionių bendruomenės, jog net buvo pramintos „posovietine aukso karštine.“

Kokios buvo stipriai jaučiamos šios įtampos per pastaruosius metus?

2004 m. Jonas Paulius II išsiuntė aukšto lygio delegaciją grąžinti Rusijos ortodoksų branginamą Kazanės Madonos ikoną Maskvos patriarchui. Grupė atvyko į Kremlių ir dalyvavo visoje ortodoksų liturgijoje, o tada oficialiai atidavė ikoną į patriarcho rankas kaip popiežiaus pagarbos ženklą. Jiems įteikiant ikoną buvo išjungta katedros garso sistema, kad tikintieji negalėtų girdėti Vatikano delegacijos nuoširdžių linkėjimų. Tuo tarpu Maskvos patriarchato atstovas spaudai nuėjo į televiziją pasakyti, kad kol Roma nepasitrauks iš Ukrainos, panašūs gestai nieko nereikš.

Pastaraisiais metais įvyko trys dalykai, kurie padidino santykių šiltėjimo perspektyvas.

Pirmasis buvo Kirilo išrinkimas patriarchu 2009 m. Prieš tapdamas patriarchu, Kirilas vadovavo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios santykių su išorinėmis Bažnyčiomis departamentui ir buvo aukščiausio rango ekumeninių santykių atstovas.

Kirilas ilgą laiką buvo ekspertų vertinamas kaip atviras artimesniems santykiams su Roma ir kitomis krikščionybės šakomis, o kai turėdavo retkarčiais apsiriboti mažiau draugiškomis deklaracijomis, tai buvo siejama su būtinybe nuraminti Rusijos Ortodoksų sinodo šalininkus.

Praėjus septyneriems metams, Kirilas gali jaustis sustiprinęs kontrolę tokiu mastu, kuris leidžia atremti ir nutildyti bet kurią kritiką dėl jo susitikimo su popiežiumi.

Antrasis aspektas buvo per pastaruosius dešimtmečius padaryta milžiniška pažanga tarp Katalikų ir kitų Ortodoksų Bažnyčių, ypač su Konstantinopolio patriarchatu, bet taip pat ir Ortodoksų Bažnyčiomis Armėnijoje, Albanijoje, Rumunijoje ir kitur.

Maskva tebėra esminė žaidėja Ortodoksijoje, kadangi du trečdaliai iš 225 mln. pasaulio ortodoksų yra rusai. Visgi Maskva šiandien galbūt svarsto, kad, atsiribodama nuo šiltesnių santykių su Roma, gali pati save izoliuoti.

Ypač turint mintyje Visų ortodoksų tarybos susirinkimą Kretoje birželį, kuris bus pirmasis toks visų Ortodoksų Bažnyčių susitikimas po tūkstančio metų, Maskva greičiausiai jaučia spaudimą iš naujo įtvirtinti savo svarbą ir lyderystę, todėl aukšto lygio susitikimas su popiežiumi yra geras būdas tai padaryti.

Prie viso to dar prisideda gerėjantys santykiai tarp Romos ir Maskvos žemesniais lygiais. Pavyzdžiui, kiekviename pastarajame Vatikano vyskupų sinode dalyvavo ir kalbėjo Maskvos patriarchato atstovas.

Pastarąjį rudenį metropolitas Hilarionas iš Volokolamsko išnaudojo jam suteiktą žodį išreikšti nepasitenkinimą dėl Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios Ukrainoje, ragindamas Vatikaną nutildyti jų prieštaravimus Rusijos užsienio politikai. Daugelis stebėtojų laikė tai netaktiškumu, tačiau neigiamas atkirtis buvo užgniaužtas troškimo būti gerais kaimynais dvasia.

Trečia, Pranciškus pakeitė tarp ortodoksų sklandančią nuomonę apie popiežių. Jis yra pirmas popiežius iš Lotynų Amerikos, todėl nesukelia tų pačių istorinių papiktinimų, daugiausia susijusių su Europos istorija, kaip kad buvo su lenku Jonu Pauliumi II ar vokiečiu Benediktu XVI.

Be to, jo užsienio politikos prioritetai nuo pat išrinkimo buvo daugiausia palankūs Rusijos interesams. 2013 m. rugsėjį jis suvienijo jėgas su Vladimiru Putinu, kad atkalbėtų Vakarus nuo planuotos karinės intervencijos į Siriją nuversti Sirijos prezidento Basharo al Assado režimą.

Nuo tada Pranciškus ir Putinas susitiko Vatikane ir sutarė keletu klausimų, įskaitant krikščionių apsaugą Viduriniuosiuose Rytuose ir augančią Kubos svarbą pasaulio valstybių bendruomenėje. Kadangi Rusijos Ortodoksų Bažnyčia turi itin glaudų ryšį su Rusijos vyriausybe, mažai tikėtina, kad Kirilas sutiktų susitikti su Pranciškumi neturėdamas bent nebylios žalios šviesos iš Putino.

Nuo pat Jono Pauliaus II laikų visada buvo manoma, kad pirmasis susitikimas tarp popiežiaus ir Rusijos patriarcho įvyks neutralioje vietoje, o po to jau galėtų įvykti ir popiežiškasis vizitas Rusijoje. Dabar tokia idėja iš mažai įmanomos tapo vis labiau tikėtina.

Parengė Monika Midverytė OFS