Praėjusį sekmadienį Bernardinų meno ir bendruomenės centre atidaryta Vaidoto Žuko naujausios keramikos paroda „60 votų“ (veiks iki Velykų). Atidarymo metu apie draugystę su autoriumi kalbėjo naujasis pranciškonų provincijolas Algirdas Malakauskis, molinių votų prasmes apibūdino parodą globojęs ir palydimąjį tekstą parašęs Julius Sasnauskas OFM. Į atidarymo šventę atvyko prof. Irena Veisaitė, Antano Mončio fondo pirmininkas Arūnas Paliulis su žmona Karolina, Dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė, meno mecenatė Kristina Mekšrūnienė ir kiti. Bernardinai.lt skaitytojams siūlome parodos autoriaus V. Žuko mintis, kuriomis jis laisva forma pasidalijo per parodos atidarymą.

Vaidotas Žukas. Vijoklinė gėlė su pumpurais. 2014-2015

Pagrindinis klausimas

Glazūros spalva, išdegta aukšto degimo ugnyje – kaip apsisprendimas. Ugnis – laisvės simbolis. Kūryba – kaip prasmės ir vertybių meninis apmąstymas.

Pagrindinis parodos klausimas – ar gali būti lietuviškumas originalumo sinonimu? Ir ar galima sukurti pajėgų pozityvų meną, kad jis nebūtų banalus, literatūriškas? Rankų darbas – kaip reakcija prieš masinę trafareto kultūrą, užplūdusią pasaulį ir Bažnyčią.

Vaidotas Žukas. Sraigė ir varlė prie mėlyno kryžiaus. 2009-2015

Votų istorija, tradicijos

Dievotas (ir šiek tiek prietaringas) lietuvis ar lenkas Vilniuje ėjo pas žydą auksakalį ir užsakė jam išlieti iš aukso ar sidabro širdį (meilės, globos, palaimos ženklą), nedidelę ranką, koją, nosį, ausį ar akį (sveikatos, pagijimo ženklus). Tai galima traktuoti kaip pagoniškų amuletų atavizmą, bet tai yra ir natūralus panašios stilistikos perėjimas į kitą sąmoningumą, naują pasaulėžiūrinę sistemą.

Vilniaus Basųjų karmelitų dokumentuose pažymėta, kad vien 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje Aušros Vartams buvo paaukota 2500 auksinių ir sidabrinių votų. Čia vyrauja širdys. Bet, pvz., Kretingoje prie Šv. Antano altoriaus votinių kojų ir rankų yra daugiau nei kitokių simbolių. Gal todėl, kad prieš 800 metų gyvenęs Antanas iki šiol garsėja kaulų traumų užtarimais. Italijoje, Paduvos bazilikoje pagiję žmonės prie šventojo sarkofago neša ne votus, bet lazdas, ramentus, visokius įtvarus ir langetes, kaip daiktinį pagijimo įrodymą. Tokių ramentinių votų ten tiek daug, kad pranciškonai, aptarnaujantys Paduvos Šv. Antano baziliką, bent kartą per mėnesį sukrauna viską į karutį ir išveža, kad nebūtų per didelis savartynas.

Žemaitijoje galima surasti keistų votų – archetipinių veidų-kaukių, laivų (padėka už grįžusius iš jūros), net drakonų (turbūt permaldavimui dėl piktosios dvasios puolimų). Turiu savo kolekcijoje kelis senus žemaitiškus votus, išdrožtus iš medžio – tokius užsakydavo pamaldūs, bet neturtingi žmonės.

Vaidotas Žukas. Nukryžiuotasis ir du votai. 2015

Padėkos

„60 votų“ kolekcijoje votų stilistika dar labiau išsiplečia. Jais virsta ne tik širdys, bet ir sušaudytas Molėtų žydas, apsnigta eglė, išardytas žemaitiškas rėmas. Viskas gali būti votas.

Paroda „60 votų“ yra kaip padėka Dievui už puikią ir vaisingą šeimą, už iškovotą laisvę, už nuostabius mokytojus (tą laisvės kvartetą): prof. Juozą Keliuotį, Justiną Mikutį, kun. Česlovą Kavaliauską ir ką tik mirusį ambasadorių Vytautą Dambravą. Už puikiuosius dvasininkus, kurie įvairiais periodais buvo arti mūsų šeimos: Antaną Mikulėną iš Antazavės, Vincą Pranckietį iš Jonavos, Joną Juraitį iš Šveicarijos, Antaną Saulaitį, vyskupą Juozą Tunaitį, Kazimierą Vasiliauską, Vaclovą Aliulį.

Tai ypatinga padėka Lietuvos ir pasaulio pranciškonams – mano meno kelionių finansuotojui Leonardui Andriekui, t. Placidui Bariui, šioje bažnyčioje krikštijusiam mūsų jauniausiąjį sūnų Teodorą. Taip pat visiems kitiems pranciškonams, pirmiausia Juliui Sasnauskui, kuris tapo mano bendradarbiu Mažojoje studijoje ir vėliau perėmė vadovavimą redakcijai, visiems tiems broliukams, kurie buvo mūsų šeimos draugijoje nuo pat jų jaunų dienų, naujokyno, pogrindžio ir nepogrindžio seminarijų: Vilius Orvidas, Sigitas Jurčys, Gediminas Numgaudis, Sauliukas Bytautas, Astijus Kungys, dabartinis vadas Algis Malakauskis, iš Vokietijos atvykęs Severinas Holocheris.

Kartu su žmona Aukse dėkojame visiems draugams-geradariams už pagalbą liesais gyvenimo periodais, nes gausi šeima ir tėvas menininkas – tai nėra pasiturinčio gyvenimo garantas...

Baltas ąsotėlis, širdis ir mėnulis. 2010-2015

Apie pradžią

Paroda vyksta tame pačiame koridoriuje, kuriuo penkerius metus vaikščiojau, studijuodamas Dailės institute nuo 1974-ųjų. Ilgajame koridoriuje, kur dabar atidengtos vienuolyno freskos – buvo mūsų studentiška valgykla, šeštadieniais pavirsdavusi teatro arba šokių sale. Ir ten, kur buvo vieta ritminei grupei, dabar atidengtas nuostabus pranciškonų Nukryžiuotasis. Taigi, „nieko nėra uždengta, kas nebūtų atidengta“.

Vaidotas Žukas, prof. Irena Veisaitė, teatro vadybininkė Audra Žukaitytė ir Julius Sasnauskas OFM
Dailininkas Vaidotas Žukas su viešniom iš Alantos