Evgenios Levin nuotrauka

Iš penkių šiuose Metų knygos rinkimuose dalyvaujančių kūrinių vaikams net keturi yra parašyti vaikų literatūroje debiutuojančių autorių. Vienas tokių – tai poetas ir eseistas Rimvydas Stankevičius, už lietuvių mitologija paremtą poemą „Pūgos durys“ jau spėjęs gauti geriausios vaikų poezijos knygos apdovanojimą. Dailininko Šarūno Leonavičiaus iliustracijomis papuoštos pūgos autorius – apie vaikų literatūrą, nacionalinį kultūrinį pamatą ir skaitymą.

Esi žinomas poetas bei eseistas, iki šiol kurdavęs tik suaugusiam skaitytojui. Kaip kilo mintis papildyti mūsų vaikų literatūros autorių gretas?

Parašius vieną knygą vaikams, vargu ar galima jaustis papildžiusiu vaikų literatūros rašytojų gretas – labiau, ko gero, mane tiktų priskirti ne prie vaikų rašytojų, o prie rašytojų, kurie į vaikus nėra moję ranka.

Mano vaikystės laikais Lietuvos vaikai dar kaži kaip natūraliai augo itin geros vaikiškos poezijos apsuptyje – nei knygynų lentynose, nei viešojoje kultūrinėje erdvėje netrūko lietuvių literatūros klasikos: vaikiškoje bibliotekėlėje turėjau Maironį ir Kristijono Donelaičio „Pasakėčias“ su vaikiškom iliustracijom, Salomėjos Nėries „Eglę – žalčių karalienę“ ir Kazio Binkio „Dirbk ir baiki“. Taip pat – mano vaikystės laiku rašytų knygų: turėjau savo Eduardo Mieželaičio „Kastantą muzikantą“, Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Martyno Vainilaičio „Bruknelę“, Anzelmo Matučio „Drevinuką“. O dar Kostas Kubilinskas, Vytė Nemunėlis, Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Janina Degutytė, Sigitas Geda... Visa jų puiki poezija buvo tokia natūrali anuomet augusių lietuviukų vaikystės sudėtinė dalis, kad vaikams iš tiesų nė nereikėjo ja specialiai domėtis – poezija į jų gyvenimus ateidavo pati. Netgi mūsų išdykavimai, kaip dabar pagalvoju, būdavo „poetiški“ – bendraamžes mergaites gebėjome erzinti ne bet kaip, o pačia S. Nėrimi: „Tu piemenaitė murzina/ Tu man – viena, viena, viena“, o gimtosios silabotonikos melodijų poveikį, patys to nesuprasdami, jau mokėmės justi net atsietai nuo semantikos: „Kerpėsiais ir pele aukštaugus apai/ Pilių štai trakinga garbis“...

Šiandien apsidairius po kultūrinę erdvę ir į ją įsiklausius atrodytų, jog niekada nė nebuvo tos ką tik vardytos lietuvių vaikų poezijos klasikos, nėra nei jos kokybę siekiančių nūdienos poetų kūrinių. Žinoma, visos šios knygos kažkur yra – bibliotekose, kai kurios gal net ir knygynuose, viena kita parašoma ir dabar – tačiau jos, ugdant nūdienos vaikus, nepasitelkiamos, jų, kaip ir visos nacionalinės literatūros, vertė – marginalizuota, iš mūsų pačių ir iš mūsų vaikų domesių lauko neatsakingai patraukta šalin, todėl jų nėra mūsų aktyviojoje sąmonėje, nėra kasdieniame mūsų gyvenime nepertraukiamai cirkuliuojančiame kultūros apytakos rate. Eilėraščiai beveik nebedeklamuojami prie Kalėdų eglučių, mokyklose, viešuosiuose renginiuose, spektakliuose, animaciniuose filmukuose, jie nevirsta dainelėmis, tėvai neskaito savo dar nemokantiems skaityti mažamečiams, mamos neniūniuoja migdydamos, supdamos, eilėraščių citatos nebeprigyja mūsų kasdienėje kalboje kaip sentencijos, epitetai, pamokomi ar juokingi priežodžiai... Tokiu būdu visą šį kultūros klodą praranda nūdienos vaikų sielos – vieno matavimo netenka jų fantazijos pasaulis, nukenčia jų kalbos pojūtis, asmeninio leksikono ir iškalbos turtingumas, o be to – perpus sumažėja galimybių, kad vaikystėje rakto į poezijos pasaulį negavęs žmogus suaugęs jį susiras pats.

Taigi, mane suėmė apmaudas dėl nuskurdinto, „nupopsinto“ į dailininkių, tiesiog pomėgį rašinėti turinčių mamų – visada mylinčių vaikus, nuoširdžių ir geranoriškų, bet ne visada talentingų – dizainerių ir televizijos „žvaigždžių“ rankas atiduoto šiandien augančiųjų vaikystės pasaulio ir nusprendžiau parašyti „senovišką“ poezijos knygą vaikams, atitinkančią visus vaikų literatūros klasikų kriterijus tiek vertybių, tiek pasaulėjautos, tiek preciziškų reikalavimų formai prasme – eilėdarai, rimavimui, kirčiavimui, kalbos kultūrai, siužetui, kompozicijai...

Žinoma, bendros situacijos tai nepakeis, bet prieš nūdienos vaikus bent jau nesijausiu kaltas, jog neatidaviau jiems to, ką, būdamas vaikas, pats buvau gavęs iš anų dienų vaikus ir vaikystę mylinčių poetų kūrinių.

Tavo debiutinėje knygoje gausu lietuvių mitologijos, pasakos elementų. Kodėl pasirinkai tokias temas, kodėl jos turėtų būti svarbios jauniesiems skaitytojams?

O kas galėtų būti svarbiau už mūsų nacionalinės kultūros šaknis, už pačias unikalios mūsų prigimties ištakas – lietuvių pasaulėjautą, lietuvių tautosaką, lietuvių mitologiją? Tai – kultūrinis pamatas, ant kurio visi stovime – ir rašytojai, ir skaitytojai, ir netgi skaityti nemokantieji.

Kitados profesorius Vincas Krėvė savo studentams yra sakęs: „Mieli kuriantys studentai, naudokite lietuvių tautosaką savuose kūriniuose. Nes toks yra natūralus tautosakos kraujo apytakos ratas – ji iš žmonių lūpų privalo patekti į knygų puslapius, kad iš jų – vėl grįžtų į žmonių lūpas.“ Kiek žinau, būtent atsiliepdama į šiuos žodžius „Eglę – žalčių karalienę“ ir kitas lietuvių liaudies motyvais kurtas poemas taip pat parašė ir Salomėja Nėris. Į juos savo „Pūgos durimis“ stengiausi atsiliepti ir aš. Manojoje pasakoje yra panaudotos septynios lietuvių liaudies sakmės, tai sakau ne gėdydamasis, o didžiuodamasis, visų jų siužetus bei mitologines prasmes išsaugojau autentiškus – neperkurtus, nesušiuolaikintus, „nepagražintus“, nesuluošintus.

Kodėl man atrodo svarbu visa tai pateikti jauniesiems skaitytojams? Noriu, kad jie nacionalinį kultūrinį pamatą po savo kojomis susikurtų ne plušdami ir sąmoningai besistengdami, o nejučia, žaismingai ir be jokių valios pastangų – taip, kaip išmokstame gimtosios kalbos ir meilės gimtajai šaliai.

Vieną vasarą su žmona ilsėjomės Druskininkuose: aplink miškai, juose sergstima iš praeities glūdumos čia suplūdusi Lietuvos dvasia, „Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio įkrauti kontekstai, veik čia pat esanti, veik pirštu paliečiama senovė... Ir kaip tyčia tuo metu į mano rankas pateko poilsio namų bibliotekėlėje rasta Norberto Vėliaus surinktų lietuvių liaudies mitologinių sakmių knyga „Sužeistas vėjas“. Taigi, visi šie dalykai many sulipo į tokį branduolinį junginį, kad tiesiog nebeturėjau kitos išeities – tik imti ir rašyti.

Ar yra skirtumas – kurti vaikui ar suaugusiajam? Gal rašyti jaunam skaitytojui, kaip galima pamanyti iš pirmo žvilgsnio, kur kas lengviau?

Būtent nūdienos suaugusiųjų manymas, kad vaikui rašyti lengviau, kad vaikui tinkamiausia literatūra – tiesiog žavios nesąmonės, kurios, suaugusiųjų nuomone, vaiką turėtų pralinksminti ir užburti – kaip tik ir sukūrė ką tik mano aptartą situaciją, kai literatūriniu vaikų „ugdymu“ užsiima tie, kurie stokoja ne tik literatūrinio talento, bet ir atsakomybės prieš vaikus. Asmeniškai aš manau, kad – šiukštu – poezijos knygose vaikams pseudorimavimo negalima pakišti vietoje rimavimo – juk vaikas autoriaus neišmanymą ir klaidas įsidėmės kaip etaloną ir siekiamybę. Lygiai tas pats ir su kirčio klaidomis, kurios rimuotu tekstu itin lengvai „pametėjamos“ skaitytojui ir sudaiginamos jo asmeninėje kalboje. Ir su kalbos kultūros, faktinėmis, loginėmis, pedagoginėmis klaidomis, kurios juk daro įtaką ne tik jaunųjų skaitytojų literatūrinį skoniui bei meilei knygai, tačiau taip pat ir jų moralę, intelektą, asmenines filosofines nuostatas, vertybių skalę, charakterį…

Be to, labai nedora yra įžeidinėti vaikus manymu, kad jie – kvaili ir primityvūs padarėliai. Iš tiesų nėra reiklesnio skaitytojo ir taiklesnio kritiko negu vaikas. Rašyti jiems – didžiausios atsakomybės reikalaujantis ir jokiu būdu ne „juokų“ darbas.

Kaip tik todėl, prieš nešdamas knygos rankraštį į leidyklą, pirmiausia su juo apsilankiau pas vieną autoritetingiausių Lietuvos vaikų rašytojų – poetę Ramutę Skučaitę, kuri tekste kruopščiai suženklino visas kūrinio klaidas bei literatūrinius trūkumus. Ir tik tuomet, kai „Pūgos duris“ nugludinau atsižvelgdamas į visas jos pastabas, kai lig vienos ištaisiau kirčio klaidas – ryžausi siūlyti šį kūrinį jaunajam skaitytojui.

Kokia, tavo manymu, turėtų būti ideali vaikiška knyga?

Kalbėti apie kokią nors „idealią“ vaikišką ar ne vaikišką knygą, jai privalomus bruožus būtų baisi demagogija, paminanti asmeninio skaitytojo literatūrinio skonio teisę bei mėginanti nuneigti iš esmės nenuneigiamą tiesą, jog kiekvieno skaitytojo santykis su skaitoma knyga – asmeninis, grįstas skirtingomis dvasinėmis, jausminėmis ir intelektualinėmis patirtimis ir unikalia kiekvieno mūsų sielos sankloda.

Galiu tik pasakyti, kad man vaikystėje ideali vaikiška poezijos knyga buvo Sigito Gedos „Užmigę žirgeliai“, o prozos – Astridos Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“.

Kaip manai, ką jaunajam skaitytojui duoda knyga, kodėl verta ją atsiversti? Juk šiandien laiko praleidimo būdų vaikui – nors vežimu vežk…

Šiuo požiūriu, kaip ir daugeliu kitų, esu labai senamadiškas – manau, kad knyga nėra tik vienas iš laiko praleidimo būdų ir esu giliai įsitikinęs, kad jos niekas ir niekaip negali atstoti.

Į šį klausimą galėčiau atsakyti, beje, ir labai žemiškai, pragmatiškai, netgi ciniškai: nes tie, kurie vaikystėje skaito knygas, užaugę valdo tuos, kurie vaikystėje knygų neskaito. Neturiu omeny, kad skaitantieji būtinai atsiduria seime ar ministro kėdėje, tačiau plačiąja prasme – argi ne žmonijos sielų ir protų gelmė kuria ateitį? Visa kita – tik seka iš paskos.

Viešėdamas Lietuvos mokyklose vaikams visada cituoju senovės kinų poeto Issa žodžius: „Pamerkime šią puikią rožę/ Į geltoną vazą/ Nes duonos/ Vis tiek nėra“. Sakau jiems: „Žinokit – šitas pasaulis jums gyvenant ne didės, kaip kad dažnai atrodo dabar, o tik mažės. Ilgainiui suprasite, kurie keliai niekur neveda, kurie – užsibaigia aklagatviais. Atskirsite, kurie šio pasaulio kontekstai – tik tušti, beprasmiai blizgučiai, kurie jūsų įsivaizdavimai – naivūs, kurie lūkesčiai – nesuderinami su fizikos dėsniais... Todėl rinkdamiesi, ar draugausime su knyga, ar ne, iš tiesų renkamės – ar gyvenimą pragyvensime su „puikia rože geltonoje vazoje“, ar be jos. Kitaip tariant, arba patirsime savo gyvenimą kaip dovaną, arba tik kaip neišvengiamybę.

O kokią vietą knyga užėmė tavo vaikystėje?

Išsamiai į šį klausimą esu atsakęs knygoje „Betliejaus avytė“, kūrinėlyje „Ji egzistuoja, toji knyga“, todėl tiesiog pacituosiu:

Knygos mano gyvenime atsirado labai anksti – anksčiau, negu išmokau skaityti. Jos veržėsi iš dviejų pusių. Pirma - knygos kalbėjo man tėvo balsu kiekvieną vakarą gulantis miegoti. Bijodavau miego, vaikystėje sapnuodavau labai slogius sapnus, tad ėjimas gulti buvo vienas nemaloniausių dalykų dienotvarkėje. Tačiau žinodamas, kad gulsiu šalia tėtės ir miegamajame dar ilgai degs šviesa, kad ten gyvens Vilhelmo Haufo dykumų plėšikai, tarybinis narsuolis majoras Viesulas, Šerlokas Holmsas su daktaru Votsonu, vyks nesibaigiančios indėnų ir kaubojų kautynės, į lovą guldavau su malonumu, stengdamasis negalvoti apie tą laiką, kai it nuosprendis nuskambės tėvo žodžiai: „Na, iki skyriaus pabaigos, ir labanaktis“, – ir teks gesinti šviesą.

Antra – man bylodavo knygų kvapas, nesuprantami šriftai ir, žinoma, paveiksliukai. Negalėdamas suprasti, kas parašyta, susikurdavau istorijas pagal paveiksliukuose pavaizduotas scenas ir bendrą knygos diktuojamą nuotaiką. Tai sunku paaiškinti žodžiais, bet viskas – knygos senumas, jos puslapių pageltimo laipsnis, storumas, kvapas (kuris dar dabar man yra vienas maloniausių) padėdavo suprasti: knyga jausminga ar protinga, linksma ji ar liūdna. Pats „darbas“ su knyga prasidėdavo susinešant šalia daiktus, panašius į pavaizduotus paveikslėliuose, ir išdėliojant juos preciziškai laikantis išdėstymo tvarkos iliustracijoje. Šautuvą „vaidindavo“ ledo ritulio lazda, vyno taurę – kompotas, laužą – spalvotų flomasterių krūva, kepamą žvėrieną - kotletas, peilius ir kovinius kirvius atstodavo virtuvės įrankiai... Na, o aš būdavau herojus. Atsistodavau, atsisėsdavau ar atsiguldavau tiksliai taip (kartais labai nepatogiai), kaip knygos personažas. Daugybę kartų esu buvęs ir nugalėtojas, ir lavonas, ir bėglys, ir persekiotojas…

Dabar, kai pagalvoju, jau tada visomis įmanomomis priemonėmis mėgindavau iškviesti į save tą knygose slypinčią magiją, jėgą, kuri (tada tuo neabejojau) kur kas didesnė, svarbesnė nei papasakota istorija. Žinoma, nemokėjau to įvardyti žodžiais, sunkiai pavyksta ir dabar, bet jutau knygose slypint kažkokią alchemiją, įtariau, kad perskaitęs suprasiu kažką nepakartojamo, tapsiu išmintingesnis, galingesnis nei kiti žmonės, žodžiu, tapsiu burtininkas, o jie – pats mačiau – savo galią saugo geležimi kaustytose ir voratinkliais apėjusiose knygose. Vėliau, išmokęs skaityti, nesąmoningai kiekvienoje knygoje ieškojau tų alchemijos paslapčių...

Tebeieškau jų ligi šiolei. Ir vis randu.

Ko palinkėtumei jauniesiems knygų skaitytojams?

Numanomas ir, be abejo, teisingas atsakymas būtų: „Skaityti.“ Tačiau linkiu ne tiesiog šiaip skaityti, o draugauti su knyga. Ir netgi ne tiesiog draugauti, o įgyti ją kaip neatsiejamą savo paties dalį, kaip jaukią priebėgą, papildomą slaptą kambarį namuose, vien jums priklausantį pasaulį. Noriu palinkėti, kad knygų skaitymas niekad nebūtų užduotis, nebūtų darbas, saviauklos forma, tėvų ar mokytojų reikalas, bet natūraliai virstų asmeniniu jūsų gyvenimu. Kam gi visą ilgą vakarą, visą nuobodų liūčių ar speigų sezoną, visą savo gyvenimą tūnoti viename ir tame pačiame kailyje? Juk tuo pat metu galime būti ir tauriais princesių vaduotojais, ir kosmoso platybių valdovais, ir šarvais kaustytais gilios praeities karžygiais, ir, kas žino – galbūt geriausiais pasaulyje ateities rašytojais.

Kalbino Tomas Dirgėla