Jėzuitai kunigai Eugenijus Markovas ir Lukas Laniauskas iš JAV su Gediminu Kijausku Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje 2015 metų vasarą.

Laiškai bičiuliams, 2015 ruduo-žiema

Kadangi mano kunigystės šventimai buvo dar visai neseniai, birželio 27-ąją, kartais ryte atsikėlęs ir pamirštu, kad esu kunigas, kol neatsistoju prie altoriaus. Labai dažnai stovyklose, žaisdamas futbolą ar vesdamas mokymus, jaučiuosi, lyg būčiau tik jėzuitas ir apie kunigystę negalvoju, nors pastebiu, kad kitų santykiai su manimi pasikeitė. Iš tiesų man labai patinka būti kunigu – paprastu žmogumi, vyru, kuris myli Jėzų, semiasi tikėjimo stiprybės iš Kristaus, ir nėra užsidaręs už vienuolyno sienų, kur tik meldžiamasi, bet kuris yra arti žmonių.

Būdamas naujokas, Kauno jėzuitų gimnazijoje atlikau poros mėnesių praktiką, padėdamas kapelionui. Tuometinis provincijolas t. Aldonas Gudaitis kartą ir klausia manęs: kas tau geriausiai sekasi? Sakau, man labai patinka stovyklos, rekolekcijos su mokiniais, net ir pamokas vesti. „Tai gal tu tiktum mokykloje?“ – pasvarstė jis. Nuo to karto, kai važiuodavau į filosofijos, teologijos studijas ar dar kur nors, visą laiką galvodavau, ko galiu ten išmokti ir kokia patirtis būtų naudinga, jei ją parvežčiau į gimnaziją. Nesvarstydavau, kad gal kada nors būsiu bažnyčios rektorius ar atsakingas už rekolekcijų namus, bet visada galvojau, kad greičiausiai būsiu prie gimnazijos. Taip ir atsitiko – dabar esu Kauno jėzuitų gimnazijos kapelionas. Dvejus metus dirbau Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, tad patirtis panaši. Tik, žinoma, dabar daugiau atsakomybės tenka.

Rugsėjo 1-osios Mišiose prisipažinau, kad jaučiuosi kaip penktokas, nes šioje gimnazijoje esu naujokas. Kol kas sekasi gerai, nors ir labai daug darbo. Reikia galvoti apie mokymo programas, kaip paįvairinti rekolekcijas, kaip jas padaryti įdomesnes, dvasingesnes. Net atsikeliu kartais naktį, kokią idėją pagavęs. Užsirašau, kad nepamirščiau – jei man ta mintis patiko, gal patiks ir kitiems. Nors tikybos beveik nedėstau, vedžiau tik kelias pamokas, dažnai suku galvą, kaip jas padaryti paprastesnes ir patrauklesnes mokiniams, kaip paprasčiau perteikti tikėjimo esmę, kad tai nebūtų vien sausas mokymas. Svajoju ir apie kitokius projektus, pvz., prisimenu Afriką, kur studijavau, ir galvoju, kad būtų labai gerai grupelę mokinių ten nuvežti porai savaičių su kokia nors misija: padėti kokiai mokyklai, suremontuoti namus ar priegaudoje įrengti klasę. Misija grynai jėzuitiška, – kad grįžusi ta grupelė vėliau mokykloje dalytųsi tuo, ką patyrė, ir skleistų savanorystės ir misijų patirtį.

Be abejo, man labai svarbus gilesnis kunigystės išgyvenimas – noriu būti tokiu kunigu, kuris būtų kuo priimtinesnis ir Dievui, ir žmonėms, nes kunigystės siekiau ne dėl savęs, o dėl kitų, todėl nuolat sau primenu: aš nesu sau. Kadangi kunigų pažįstu ne tiek daug, man jėzuitai Vytautas Merkys ir Vytautas Sadauskas, jei tai būtų vienas asmuo, būtų kunigo pavyzdys. Tokį aš įsivaizduoju kunigą – tarnaujantį žmonėms ir labai dvasingą. Apskritai jėzuitai tuo ir pasižymi – esame daugiau linkę ne į religingumą, o į dvasingumą. Kiekvienas yra savotiškas draugas Kristui, ir aš visą laiką žavėjausi ta paslaptimi. Antra vertus, mums reikėtų ir to paprastumo, kaip prieiti prie žmogaus, kaip kalbėti apie Dievą, kaip parodyti Dievą žmonėms, bet ne tokiu būdu: aš atradau ir žiūrėk į mane, bet aš atradau Dievą ir galiu tau padėt tai padaryti. Kunigas negali būti tolimas, neprieinamas, jis turi būti šalia ir eiti su tuo žmogumi pas Dievą kartu. Kartą prie manęs per rekolekcijas priėjo mokinys – devintokas ar dešimtokas – ir sako: ar jūs tas kapelionas, kur krepšinį žaidžiate? Kartais su mokiniais per pertraukas krepšinį išties pažaidžiu ar tiesiog į krepšį pamėtau ir net nepagalvoju, kad jie galbūt tai pastebi. Paprasti dalykai parodo, kad esu su jais ir jie tai vertina.

Kunigystėje man labai patinka Mišios, per Eucharistiją išgyvenu labai gilų ryšį su Dievu ir ypač – laimindamas žmones, kai prisiliečiu prie žmogaus fiziškai, atnešdamas jam Dievą. Visiems sakau, kad man dar tebesitęsia medaus mėnuo po šventimų. Pirmi du mėnesiai išvis buvo ypatingi, tokią Šventosios Dvasios malonę patyriau, kad pasimiršo visi tie vienuolika metų einant link kunigystės. Kartais susimąstau, ar tikrai galiu visa tai, ką jaučiu arba tiek, kiek myliu Dievą, perteikti žmonėms. Man tai pagrindinis dalykas – ką dar galėčiau padaryti dėl Kristaus? Ir dėl žmonių. O Dievas per kunigystę jau dabar duoda labai daug dalykų, kai žmonės padėkoja, pasako, jog meldžiasi už mane. Arba prisipažįsta, kad gal reikės grįžti į Bažnyčią, nes pagaliau suprato, kas yra tikėjimas. Man tai didelis liudijimas, kad tikėjimas yra labai svarbus ir aš, būdamas kunigu, tai išgyvenu tiesiogiai ir taip artimai su Dievu.

Šventimų malonė veikia ir aplinkinius. Pastebėjau, kad net mano broliai, sesė ar mama kitaip į mane žiūri. Nors jiems likau tas pats šeimos narys, bet jau esu kunigas ir grįžęs namo tai juntu – labai stiprų palaikymą ir didelę pagarbą. Žinoma, ir jėzuitų bendruomenė džiaugiasi kiekvienu pašaukimu. Septynerius metus provincijoje išvis nebuvo Kunigystės šventimų.  Žmonės, lankantys jėzuitų bažnyčias, turbūt nė nebežinojo, kas tie šventimai yra.

Birželio 13 d. JAV kunigu buvo pašventintas ir Lukas Laniauskas, su kuriuo drauge perėjome visą ugdymo laikotarpį, nors ne ištisai būdavome kartu. Jam lankantis Lietuvoje po šventimų, prisiminėme pačią pradžią ir visą kelionę nuo naujokyno. Kadangi iš visos grupės likome tik mudu, labai palaikome vienas kitą. Sakau, jei tavęs, Lukai, nebūtų buvę naujokyne, nežinau, ar būčiau išbuvęs. Jis mane išmokė daugelio dalykų apie tikėjimą, apie liturgiją, nes buvau iš nepraktikuojančios šeimos, daug ko nežinojau, buvau tik neseniai pažinęs Kristų. Atsimenu, sėdėdavome naktimis prie žvakės, kalbėdavomės, kaip po dešimties ar daugiau metų jau būsime kunigai ir ką tuomet darysime. Juokaudavome, kad man stovint prie altoriaus tik galva matysis, o kadangi jis aukštas, tai matysis daugiau... Dabar, kai susitinkame, tą patį tvirtiname: gerai, kad vienas kitą turime. Jis kitoje Atlanto pusėje panašų darbą dirba kaip ir aš, gimnazijoje, ir drauge studijuoja, tai ryšys ir palaikymas juntamas. O kunigyste jis dar labiau džiaugtis sugeba. Man smagu tai matyti, norėčiau lygiuotis į jį.

Laiškai bičiuliams