Praėję metai prasidėjo ir baigėsi Paryžiuje. Ne man, mums visiems, Lietuvos viešajai nuomonei. Aną sausį ėjome degti žvakelių prie Prancūzijos ambasados ir skelbėmės esą Charlie, o šios žiemos išvakarėse dar labiau pasipiktinę dažėme virtualius veidus laisvės-lygybės-brolybės spalvomis ir liepsnojome solidarumu su Paryžiumi. O dabar, praėjus kiek laiko ir bent didžiajai daliai aistrų atlėgus, galima retrospektyviai į tai pažiūrėti ir paklausti, kas gi ten išties liepsnojo.

Kodėl įvykiai Paryžiuje sukėlė šitokią reakciją? Kodėl abejingų buvo mažiau, nei paprastai panašiais atvejais būna? Nes žuvo 128 žmonės? Nes tai įvyko Europoje, labai arti mūsų? Galbūt, bet ar tik dėl to? Pasaulyje nutinka daugybė dalykų – nelaimių, teroro aktų, netgi karų, bet jie didžiajai daliai Lietuvos piliečių visiškai nerūpi. Tebūna tie įvykiai tragiški ir skaudūs – na, ir kas? Tebūnie jie Europoje – na, ir nieko.

Ar pamenate prieš dvi vasaras, 2013-ųjų liepą, Ispanijoje, mašinistui besigėrint savo gebėjimais, nuo bėgių nulėkė greitasis traukinys. Žuvo 78 žmonės, dar 140 buvo sužeisti. Dėl vieno savimylos – šitiek! Jums nebaisu? Bet niekas tąsyk žvakelių nedegė, solidarumo su Ispanija nereiškė, ir geltonai-raudonai veidų nesidažė. Niekam, tiesą sakant, tai per daug ir nerūpėjo.

Bet čia, sakysite, Paryžius. Paryžius! Meilės miestas, grožio ir romantikos sostinė! Bet ar tikrai taip labai jis mums rūpi? Kaip kultūrinis mitas – gal šiek tiek. Kaip tikrovė, migracijos vieta ir gyvenimo tikslas? Kažin. Na, bent jau nelabai daug. Štai kaimynai lenkai be Paryžiaus savo kultūros neįsivaizduoja (omenyje turiu ne tik Jerzy Giedroyco ten leistą žurnalą), o mes puikiausiai apsieiname. Kam tas Paryžius, kai yra Čikaga ir Londonas!

Sakysite, kad Paryžius sukrėtė, nes ten žuvusieji tiesiog gyveno savo kasdienį gyvenimą, kaip daugelis mūsų. Vieni ėjo į koncertą, kiti vakarieniavo restoranuose. O ką, žuvusieji Ispanijoje darė kažką nekasdieniško ir siaubingai rizikingo? Jie važiavo traukiniu, ir tiek.

O jei tą traukinį, kaip rugsėjo 11-osios lėktuvą, būtų vairavęs islamistas. Argi viskas nepasikeistų iš esmės?

Spėju, kad būtent čia šuo pakastas. Mus trikdo ir pykdo religija. Ir net jei visi pasaulio ulemai sakytų, kad islamas ne toks ar kad jis čia visiškai niekuo dėtas, vis tiek jaustume, jog negali taip lengvai nutrinti religijos atspalvio ir suversti visko kažkam kitkam. O ir kam?

Niekuo dėtas čia nebent konkrečiai islamas, jei šaudytų ir sprogdintų kokie krikščioniškieji fundamentalistai, o kunigai, pastoriai ir pamokslininkai kalbėtų apie krikščionybės iškraipymus, daugybė Lietuvos piliečių reaguotų visiškai taip pat. Sakytų, kad religija – tai prietarai, tamsa ir žudynės.

Pripažinkime, religijos apraiškos mus trikdo, nepriklausomai nuo to, ar jos pasirodo mojuodamos lankstinukais, ar automatais. Ir taip yra nepaisant to, kad manomės gyveną valstybėje, kurioje mažiausiai 80 procentų yra tikintys. Tačiau bažnyčios jau nebeužsipildo net per didžiąsias religines šventes, o šitų religinių švenčių proga sveikindami vieni kitus apie religiją nėmaž nepagalvojame ir amžinojo gyvenimo anaiptol nelinkime. Nes kas tas amžinasis gyvenimas, palyginti su laime, meile, pinigais?..

Ir tai nestebina, nors sakydami, kad islamistai pernelyg supynė religiją ir politiką, dažnai nepagalvojame, jog religija pas mus pernelyg dažnai nebėra religija. Ji irgi yra politika, ji yra kultūra, ji yra kas tik norite. Ir ne taip jau mažai apie Vakarų krikščioniškųjų vertybių žlugimą garsiausiai dūsaujančių Lietuvos intelektualų ir politikų nė už ką nepersižegnotų viešumoje, nes jūs ką, juk tai, juk tai... Kas? Tamsa ir prietarai? Ir niekaip nenyksta įtarimas, kad dažnam Vakarų krikščionijos gynėjui norėtųsi (į vidų, žinoma, neįlįsi, bet „juos pažinsite iš vaisių...“), kad ji tebūtų paprasčiausia ideologija, kuriai žavesio teiktų truputėlis vintažo, na, tokia dvasinga pasaulėžiūra, pasendinta gotikiniu stiliumi. Tokia maloni ir kultūringa, žaisminga ir neįpareigojanti, ypač tinkanti pokalbiams prie kavos ir vyno.

Gera religija yra ne ta, kuri nešaudo, o ta, kurios apskritai nei matyti, nei girdėti, o pamačius sunku atskirti nuo ko nors kito. Pavyzdžiui, kokios nors maištingos jaunimo subkultūros. Juk mintis, kad religija yra dar viena ideologija, dar viena pasaulėžiūra ar stilius, begalinėje gyvenimo būdų mugėje atrodo visiškai priimtina ne tik išsilavinusiai visuomenės daliai. Tegu tie musulmonai (ar krikščionys, ar dar kas) išpažįsta tą savo religiją, gi nedraudžiame. Bet tegul daro tai kaip subkultūros. Rūsiuose.

Šitaip žvelgiant, visai galima pasvarstyti apie tai, kad Vakarai turėtų su ja kovoti tuo, ką mokame geriausiai – reklama. O jei taip geriausios Vakarų reklamos ir viešųjų ryšių bendrovės mestų jėgas skelbti islamistams, kad Dievo nėra, kad jų dvasiniai lyderiai jiems meluoja ir kad vietoj rojaus jų laukia tik sudarkytas lavonas, kurio net palaidoti dorai neįmanoma, ką jie darytų, pultų tuos savo lyderius šaudyti ir sprogdinti?

Kai šiaip jau protingi žmonės pradeda taip samprotauti, man norisi jiems pasiūlyti visų pirma reklaminėmis priemonėmis atversti visą konservatorių partiją į socialdemokratiją. O juk net ir tuomet nei konservatoriai, nei socialdemokratai už savo ideologiją mirti nebūtų pasiryžę. Nes, na, o kam to reikia? Svarbu laimėti rinkimus, o ne mirti.

Sprogstantis, susisprogdinantis žmogus yra be galo keistas ir stebinantis dalykas. Mat ta savižudybė vyksta ne iš nevilties, bet dėl kažko, kas yra visiškai nesuvokiama ir nepaaiškinama. Ji vyksta dėl to, ko ne taip jau ir mažai, Lietuvos piliečių manymu, tiesiog nėra. Kas yra pasaka ir melas. Rojus! Jūs tik pagalvokite! Jie ką, rimtai tiki, kad numirę gyvens geriau? Idiotai, ar ne?

Žinoma, islamizmui paaiškinti galima rasti tūkstančius socialinių priežasčių – skurdą, pažeminimą, neviltį ir niūrias ateities perspektyvas, jei norite plačiau – kolonijinės sistemos palikimą. Bet visa tai jį paaiškina tik iš dalies, juk panašioje situacijoje gyvenantys Lotynų Amerikos lūšnynuose nieko panašaus nedaro ir tokiuose aiškinimuose visuomet lieka kažkas, kas nepasiduoda sudedamas į racionalius postreliginės visuomenės turimus vaizdinius.

Ir tas kažkas trikdo. Galima iki užkimimo kartoti, kad terorą Paryžiuje skleidė fanatikai. Bet tai nieko nepaaiškina. Juk jie vadinami fanatikais būtent todėl, kad jų elgesys nesuprantamas mūsų sveikam protui. Galima iki pamėlynavimo postringauti apie tai, kad vadinamajame islamo pasaulyje dabar viduramžiai, o paskui jie suaugs, subręs, sekuliarizuosis. Bet tai ir vėl tebus vakariečio požiūris į pasaulio istoriją, parodantis jo požiūrį į savos kultūros nueitą kelią ir nieko nesakantį apie kitas. (Beje, kinų civilizacijai jau kokie pustrečio tūkstančio metų, ar tai reiškia, kad po penketo šimtmečių turėtume vėl laukti kompartijos diktatūros?)

Mes manėme, kad religiją – tamsą ir prietarus – išaugome kaip vaikiškus drabužėlius. Mes manėme, kad ji išėjo iš bažnyčių, palikdama jas muziejų statusui, ir iš viešojo gyvenimo, virsdama individualiu gyvenimo stiliumi. Taip, šitokia postreliginė būklė neabejotinai yra ramesnė ir saugesnė, kasdienybė joje yra gerokai lengviau nuspėjama. Bėda tik ta, kad šitaip protingai manome mes Vakaruose, ir kai staiga paaiškėja, jog yra pakankamai daug šitaip nemanančiųjų, žinoma, sukyla pyktis.

Nes pasirodo, gandai apie religijos mirtį buvo perdėti. Ji tebegyvuoja. Ir nebūtinai ten, kur norėtųsi, ir nebūtinai tik priimtinais pavidalais.

Ar jus visgi stebina, kad nuo intensyvaus marinimo kartais ji ne juokais primena vaiduoklį?