Susipažinkite su jaunąja kūrėja Amalija! Amalijai yra 22-eji metai, ji yra kilusi iš Upytės ir tik prieš penketą mėnesių tapo vilniete. Amalija žavi paprastumu, šviesumu, noru savo kūryba pasaulį paversti pasaka. Viso pokalbio metu nuo jos veido nedingo šypsena, ji kuo nuoširdžiausiai pasakojo apie tai, kas įkvepia kurti bei patį kūrybinį kelią, svajones, moteriškumą, apie nenumaldomą norą piešti  ir dalintis savo talentu su kitais. Beklausant jos susimąsčiau, kuo rankų darbo produktas skiriasi nuo pramoninės produkcijos. Amalija šiuo klausimu turi aiškią poziciją: pramoninį produktą gali turėti visi, o ji kuria individualiai kiekvienam, nes kiekvienas jos drabužis yra dalelė pačios Amalijos.

Kaip tapai dizainere?

Tobulinausi dar mokykloje, dailės mokytoja skatino toliau tobulėti ir stoti į VDA. Tai ir siekiau tapti diplomuota dailininke. Bet metus galvojau, ko aš apskritai noriu. Ir paskui netikėtai atsirado pasiūlymas, tokia mokymo programa – siuvimo kursai. Na ir kadangi mėgau ne tik piešti, bet ir ieškoti kitokios aprangos, kokios parduotuvėse nėra, todėl pagalvojau, kodėl man neišmokus siūti. Taigi laikiau siuvimo egzaminą. Egzamino užduotis – pasiūti švarką ir jį dekoruoti. Tada galvojau: gėlyčių nekarpysiu, nesiūsiu jokių karoliukų ir nesiuvinėsiu. Egzaminui turėjau pasiruošti per vieną savaitę. Vieną dieną toliau piešiau ant lapo ar drobės ir pagalvojau: o kodėl man nenupiešus ant švarko? Tiesiog pirmą kartą šovė tokia mintis. Tada ėmiau domėtis, kokias medžiagas pasirinkti, ant ko piešti, kokiais dažais. Tas domėjimasis buvo labai stiprus ir ilgas kelias. Per egzaminą visi buvo sužavėti, kad taip gražu. Žinoma, turbūt žmonių paskatinimas verčia toliau daryti.

Iš pradžių piešdavau tik sau ir artimiesiems. Nebuvo net minčių, kad tai galėtų būti prekyba. Dvejus metus, kol mokiausi siuvimo, dar nebuvo šovusi tokia mintis, bet kai atlikau siuvimo praktiką, supratau, kad tai yra kažkas išskirtinio. Visi sakydavo: „Amalija, kaip tu gražiai atrodai! Kokie išskirtiniai darbai!“ Ir aš pastebėjau, kad atsirado mažiau komplimentų, bet daugiau noro, kad „pasiūk ir man“. Todėl ir kitiems pradėjau siūti.

Papasakok apie drabužio kūrimo procesą.

Aš mėgstu nusipirkti medžiagos, sukirpti, susiūti ir tada pagal tą modelį, tam drabužiui parenku į galvą šovusį piešinį ir jį nupiešiu ant pabaigto drabužio. Tačiau tokius darbus labai sunku realizuoti. Dažniausiai jie kaba ant pakabos, nes neatsiranda žmogaus būtent tokio dydžio arba kažkam patinka modeliai, bet nori kitokio piešinio. Todėl dabar pradėjau dirbti pagal individualius užsakymus. Leidžiu pasirinkti medžiagą, atsiunčia savo matmenis, tuomet pagal juos galiu sukurti drabužį, o tada leidžiu pasirinkti piešinį, kokio nori. Būna, kad atsiunčia konkrečius piešinius kitų kūrėjų ir prašo plagijuoti, o aš noriu piešti tai, ką sukūriau. Net keista, kad kitiems šauna tokia mintis.

Tavo darbuose dominuoja gyvūnų, paukščių, plunksnų, gėlių, moters motyvai. Kodėl būtent tokie piešiniai?

Plunksnelės ir paukšteliai todėl, kad man apskritai paukščiai patinka, aš visų paukščiukų mielai pasiklausau, tai silpnybė gamtai. Turiu tokią silpnąją dalį, kuri, atrodo, priglaus kiekvieną gyvūnėlį. O moterų stilizuoti portretai atsirado iš to, kad dar mokykloje mėgau piešti moterų veidus. Man moterų veidų piešimas yra asmenybės atskleidimas, gražiausia meno išraiška. Be to, man labai patinka augalai. Žinoma, aprangoje atsirenku, kokius panaudoti, dažniausiai nepiešiu to, ką galima prekyboje rasti.

Siūni daug moteriškų drabužių bei taip pat pieši pačias moteris. Kokią moteriškumo idėją skleidi per savo kūrybą?

Man labai patinka tas posakis: pasitinka pagal išvaizdą, palydi pagal protą. Man patinka, kai išvaizda yra paslaptinga, kada pažiūrėjęs į žmogų gali labai apsigauti. Bet kai palydi pagal protą, žmogus atrodo visai kitaip. Aš dažniausiai mėgstu simbolizuoti moteris dailių veido bruožų, su tvarkingai supintais plaukais, nors kartais būna palaidi ir vėjavaikiški. Dažniausiai piešiu be akių vyzdžių moteris, kad nebūtų suasmenintas portretas ir kiekviena galėtų prie savęs pritaikyti. Kartais piešiniuose būna gėlės, palaidi plaukai ir mažiau makiažo, tada tai man simbolizuoja švelnią moterį. O kada piešiu supintas kasas, kažkokį gyvūną šalia, tai man simbolizuoja tvirtesnio charakterio moterį. Tai renkuosi tarp vėjavaikiško ir labai stipraus charakterio. O moteriškumas man apskritai asocijuojasi su švelnumu, paslaptimi ir kartais stiprybe. Mes moterį pasitinkame labai gražią, kuri atrodo švelni, trapi, bet kai palydim pagal protą, tai ji gali būti labai stipraus charakterio.

Tu pieši ant rūbų, medžio, sienų, stiklo, žvakių, net ant kūno. Susidaro įspūdis, kad tau piešimas neturi ribų.

Man patinka piešti ant visko, kartais pritrūksta daiktų, ant kurių galėčiau piešti. O kitą kartą trūksta to žmogaus, kuris sutiktų, pasiduotų tam piešiniui, nors realiai jo ir neieškau, tikiu likimu, kad atsiras žmogus, kuris būtent norės tokio piešinio, ir mano galimybės atsiskleis ant to žmogaus. Kiti sako: „Bet ką tu paimi, pavirsta meno kūriniu.“ Aš galvoju, kai jau turėsiu nuosavus namus, įsivaizduoju juos kaip pasakų namelį, kad žmogui pas mane atėjus atrodytų: „Na ir pasakoj pabuvau!“ Mano mintys apie mistiką, man patinka daug šviesos, daug baltos spalvos ir juodi piešiniai, na labiausiai mėgstu kontrastingus piešinius. Norėtųsi to pasakų pasaulio padaryti šiek tiek daugiau, kad ne tik aš jį matyčiau, bet ir kiti. Nes labai įdomu ir smagu fantazuoti.

Kas tave įkvepia kurti?

Mane dažniausiai įkvepia žmonės. Esu stebėtoja, man labai patinka stebėti aplinką. Galiu visą dieną praleisti sėdėdama kavinėje, bet ne dėl to, kad gerčiau kavą, bet kad matyčiau pasikeičiančius žmones. Matau labai įvairių paveikslų kiekviename žmoguje: vienas siūlo vienokią idėją, kitas – kitokią. Ir kartais, kai vieną kažkokį žmogų pamatau, man šauna į galvą įgyvendinti viziją kūriny. Pavyzdžiui, kai tik atsikrausčiau į Vilnių, nuėjau į V. Kudirkos aikštę lesinti balandžių. Aš juos lesinau visiškai kitaip nei kiti, nes kai lankiausi Paryžiuje, buvau sužavėta, kad balandžiai tiesiai iš rankų lesa. Ir aš pabandžiau palesinti balandį iš rankos. Išlaukiau to momento, kai gal kokie keturi balandžiai atskrido man ant rankos. Tada aš pirmą kartą pamačiau paukštį iš labai arti. Galėjau nagrinėti kiekvieną kojytės dalelę ir sparnelį, kaip išskleidžia. Nuo to sparnelio išskleidimo aš pradėjau piešti sparnus, nes pamačiau labai gražią spalvų tekstūrą, plunksnelių linijų žaismą. Plunksneles piešiu jau seniai, nes labai dažnai sapnuoju, kad pati skraidau, paukščius sapnuoju. Man labai patinka tas skrydis, kai išauga sparnai, aš palengva kylu, o žmonės žiūri į mane ir nulydi kaip baltą balandį. Plunksnelė toks paukščio simbolis. Tad būtent tokie dalykai įkvepia: sapnai, tas įvykis su balandžiu. Arba pamatau merginą su gražiai supintais plaukais, kasos piešiniuose iš to atsirado. Stengiuosi ne atkartoti, ką mačiau, bet perteikti savaip.

Kartais savo feisbuko paskyroje pasidalini J. Marcinkevičiaus eilėraščiais. Kuo tau artimas šis poetas ir ar jis daro įtaką tavo kūrybai?

Taip, labai stipriai. Tai vienas mėgstamiausių poetų. Jo poezija yra viena stipriausiai mane veikiančių. Atrodo, kartais net širdis stipriau pradeda plakti nuo perskaityto eilėraščio. Jis ir įkvepia, nes yra eilėraščių apie paukščius, augalus, apie žmogaus trapią gyvybę. Jis visokiomis formomis perteikia, todėl man labai patinka.

Kas tau labiau patinka: piešimas ar siuvimas?

Man labiau patinka piešimas. Aprangos kūrimas kitoks dalykas. Kiekvienas žmogus pasirenka, ką rengtis pagal savo asmenybę. Jis save realizuoja per aprangą ir taip asmenybę gali šiek tiek nuspėti. Apranga man nėra svarbiausia, man maloniau piešiniai. Dabar atlieku užsakymus siūti ir piešti, tai ne visada esu linkusi siūti. Pavyzdžiui, kai žinau, kad mergina pati siuva, bet ji man pasikuklindama rašo, kad norėtų užsisakyti suknelę, aš klausiu: „Kodėl tu man neduodi savo suknelės dekoruoti? Kam tau mano siuvimas, jeigu tu pati mėgaujiesi siuvimu?“ Tai stengiuosi padėti žmogui, kad jis suprastų, jog ir pats gali kažką sukurti. Kai man parašo laišką, leidžiu rinktis, kurioje vietoje nori piešinio ir kokio ilgio bei modelio drabužio. Siuvimą stengiuosi palikti ir save realizuoti per piešimą.

Įsitrauki į įvairias veiklas (piešimas ant nėščiųjų pilvo, stiklo dekoravimo pamoka su Amalija, piešimas ant rūbų su Amalija), taip daliniesi savo talentu su kitais. Ką tau duoda tokie užsiėmimai?

„Pėdučių namai“ sugalvojo pasikviesti mane į užsiėmimus, kaip kad piešimas ant nėščiųjų pilvų. Aišku, man iš pradžių buvo baisu, nes nežinau, kodėl, bet labai bijau nėščių moterų. Atrodo, tik prisiliesiu ir mažyliui bus kas nors negerai. Buvo labai sunku psichologiškai pasiruošti. Bet po pirmo piešinio, kada pirmai mamai padariau, nusiraminau ir įsivaizdavau kaip paprastą paviršių, stengiausi negalvoti, kad ten yra vaikelis. Tai buvo labai maloni idėja, ji pasiteisino, moterys buvo labai laimingos. Buvo dar keletas užsiėmimų mokytojams. Idėja tokia, kad nebūtina iš manęs paslaugą priimti, bet galima ir patiems kurti, na, pavyzdžiui, vaikams gali kiekviena mama kažką užrašyti, nupiešti širdelę ar pan., ir drabužis taps artimesnis. Tai užsiėmimas ir vyko, kad kitus pamokyčiau piešti. Mane labai traukia pedagogika, dar savęs neatradau, atrodo, ir siuvu, ir piešiu, bet dar kažkas ne taip. Gal dėl to, kad pati turėjau gerus mokytojus tiek vaikystėje, tiek vidurinėje mokykloje, kurie mane įkvėpė, todėl man dabar norisi save kitiems atiduoti. Man labiausiai patiko per užsiėmimus, kai moterys, išdekoravusios palaidinę, prisidėjo prie savęs ir tokios laimingos buvo, tada galvojau: va, ir aš taip atrodžiau, kai pirmą kartą apsirengiau savo drabužį.  Labai gera matyti tą žmogaus emociją, kuri atsirado mano dėka.

Ar ateityje planuoji įsitraukti į daugiau tokių veiklų? Kokie tavo ateities planai?

Mano planuose yra pačiai atidaryti menų kambarį. Norėčiau turėti tokią erdvę, kur galėtų ateiti žmonės, kurie žavisi mano darbais, ir kartu praleisti laiką. Mano svajonė yra įrengti tokią pasakų erdvę. Joje būtų galima daug ką daryti: paveikslus tapyti, drabužį išmokti pasisiūti, jį dekoruoti, tiek ir vaikams būtų visokių ugdomųjų užsiėmimų.

Žiūrėdama iš savo perspektyvos, ką patartum, palinkėtum jaunam kuriančiam žmogui?

Gal pasitikėti. Aš irgi buvau iš tų, kuri savimi nepasitikėjo, kai artimieji sakydavo, kad tai labai gražu, ne visada tikėdavau jų žodžiais, nes artimiesiems visada yra gražu. Geriausias žodis yra iš aplinkos. Aišku, nereikia pataikauti, nes visiems neįtiksi, kiekvienas turi savo būrį žmonių, ir jeigu jų dar neatradai, vadinasi, dar ne laikas. Aš nežinau, iš kur toks pasisekimas, nežinau, kodėl kitiems taip patinka. Bet kai sako: nesustok ir kurk toliau, atrodo, tai yra ženklas, kad žmonėms patinka ir to reikia. Nors aš dar jaučiuosi neatradusi savo būrio. Žmonės, kurie žavisi mano darbais, yra labai įvairiapusiški. Norėtųsi tą savo kūrinį, tą kūdikėlį, išleisti būtent tam žmogui, kuris man atrodo tinkamiausias. Tam jaunam kuriančiam žmogui palinkėčiau daryti savaip ir laukti, taip pat nebūti barbei devyndarbei ir apsistoti ties viena riba, o jeigu ji netenkina, ieškoti kito kelio.

Kaip vertini dabartinę savo sėkmę?

Sėkmė mane stipriai lydi, bet kas keisčiausia, aš jos vengiu. Noriu kažko kito. Kiti man sako: „Amalija, nesustok, tu būsi garsi.“ O man šlovė nelabai patinka. Artimųjų palaikymas yra toks: „Tu jau save atradai.“Aš sakau: ne, aš noriu pedagogikos. Todėl reikia stengtis pasitikėti savo mintimis ir eiti, kur nori eiti. Žinoma, aš galėčiau vadovautis komentarais iš aplinkos, kad „ tai gražu“, bet dabar pradedu galvoti: tai nebūtų visiems gražu. Tai man nepatinka. Labiausiai bijau pramonės. Kiti man sako: „Amalija, kodėl tu viską pieši ant drabužių rankomis? Taigi printuok, paimk kompiuterį, nupiešk piešinį ir tegu spausdina ant medžiagos.“ O aš sakau: ne, čia ne man. Kažkaip visi žiūri iš tos pramoninės pusės, kad tu gali daugiau užsidirbti, o aš sakau – ne, man yra svarbu, kas mano rankomis padaryta. Dėl to ir kitus norisi viso to įkvėpti, kad nesiblaškytų, o paieškotų kažko giliau, kažko prasmingesnio. Būna, kai moterys užsisako drabužį, gauna jį paštu ir rašo man: „Jaučiuosi, kad turiu dalelę Jūsų, kiek meilės įdėta.“ Man gera, kai žmogus tai pajaučia.

Daugiau sužinoti apie Amalijos kūrybą galima čia .