Andrejus Kurajevas

Ortodoksų teologas, Maskvos dvasinės akademijos profesorius bei protodiakonas Andrejus Kurajevas atsakė į komersant.ru žurnalistės Anos Kazakovos klausimus apie istorinį vasario 11-osios popiežiaus Pranciškaus ir Maskvos patriarcho Kirilo susitikimą Havanoje.

Kaip vertinate šį susitikimą? Kiek jis svarbus krikščionių Bažnyčioms?

Manau, kad jis svarbus vien Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai, – pirmiausia, kad sumažėtų fobijų, baimių. Noriu pasakyti, kad vis dėlto tai nėra pirmas kartas istorijoje, kai Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovas susitinka su Romos popiežiumi. Toks susitikimas įvyko 1439 metais, kai metropolitas Izidoras Konstantinopolio patriarchato delegacijos sudėtyje dalyvavo Florencijos susirinkime. Tuomet buvo pasirašyta unija – susijungimas su Katalikų Bažnyčia. Rusijos Bažnyčia tuo metu nebuvo savarankiška, ji buvo viena iš metropolijų Konstantinopolio patriarchato erdvėje ir drauge su jais pasirašė unijos dokumentą.

Rusų vyskupai įvykį nutylėjo, tiek vieni, kurie buvo delegacijos sudėtyje, tiek ir kiti, – tie, kurie buvo likę Maskvoje. Tik rusų kunigaikščio protestai užaštrino situaciją, ir nuo to laiko Rusijos Bažnyčia be išankstinio susitarimo paskelbė nepriklausomybę nuo Konstantinopolio. Tokios buvo prieš beveik 600 metų pirmojo Rusijos Bažnyčios, Rusijos metropolijos vadovo susitikimo su Romos popiežiumi pasekmės.

Šįkart, viliuosi, nieko panašaus nebus, tačiau išsivadavimas iš tam tikrų baimių, kurios pastaraisiais dešimtmečiais susikaupė, ypač pastarisiais, – tai svarbu. Man buvo ypač skaudu matyti, kaip daugybė ortodoksų šaukė eidami iš paskos mūsų patriarchui, atskridusiam į šį susitikimą, kad esą ruošiama nauja unija, nauja išdavystė ir taip toliau.

Mes matome, kad susitikimas įvyko, o mes ir toliau esame nepriklausoma Bažnyčia, nepasirodė jokių naujų liturginių nurodymų, tikėjimo pakeitimų neįvyko: ir patriarchas, ir mūsų Bažnyčia toliau liko ortodoksiška.
Dėl to svarbiausias dalykas – įveikti baimes. Vienas tabu pašalintas: galima ramiai kalbėtis ir su rabinais, ir su mulomis, ir su Romos popiežiumi. Na ir gerai – gyvename dialogo civilizacijoje.

Taip išeina, kad priešiškumą rodė tik Rusijos Ortodoksų Bažnyčia? Sakėte, kad tik mums šis susitikimas ypač svarbus.

Visiškai teisingai, todėl, kad Romos popiežiai jau pusšimtį metų aktyviai susitikinėja su ortodoksų patriarchais.

Čia svarbu suprasti, kad penktadienio susitikime lygybės nebuvo. Romos popiežius yra Visuotinės Katalikų Bažnyčios vadovas, o patriarchas Kirilas – vienos iš 15 kanoninių Ortodoksų Bažnyčių, esančių mūsų planetoje. Be to, ne pirmas, o penktas šiame garbingame sąraše. Sąrašo viršuje pirmu numeriu įrašytas Konstantinopolio patriarchas, gyvenantis Stambule, o su juo nuo 7-ojo dešimtmečio reguliariai susitinka Romos popiežiai, ir gana draugiškoje atmosferoje. Svarbu ir tai turėti omenyje.

Maskvos patriarchas neturi jokių įgaliojimų ką nors keisti tikėjimo srityje. Jeigu tarp Katalikų Bažnyčios ir ortodoksų yra nesutarimų, ir jų tikrai yra, tai ne Maskvos ar Gruzijos ar Serbijos patriarchų asmeninėje galioje ką nors pakeisti mūsų tikėjime per tokius susitikimus ar kaip nors kitaip.

Patriarchas Kirilas ir Romos popiežius Pranciškus susitikę apsikabino ir tris kartus pasibučiavo. Tai, greičiau jau ortodoksiška tradicija nei katalikiška. Ką tai galėtų byloti?

Manau, kad tai mūsų protokolo tarnybos sėkmė. Paprastai aš pastebiu, kad vakariečiai sutrinka, kai pradedi tris kartus juos bučiuoti, nes jie pratę prie dvigubo bučinio į vieną ir kitą skruostą, tada matai, kaip žmogus suglumsta, nežino, kaip elgtis. Popiežius Pranciškus neatrodė nė kiek sutrikęs, vadinasi, tai buvo iš anksto sutarta.

Apskritai, kai buvo paskelbta apie susitikimą, popiežius pasakė, jog davė nurodymą savo bendradarbiams padaryti viską, kad tik susitikimas įvyktų, tai yra jo visai nedomino protokolas, iš Vatikano pusės nebuvo jokių sąlygų. Svarbu tai, kad iš mūsų pusės bet kokios teologinės–politinės kliūtys buvo patrauktos, – tos išankstinės sąlygos, kurias patriarchas Aleksiejus buvo iškėlęs, dabar atitrauktos į šalį.

Vadinasi, atsirado nauja aktualija, nauja būtinybė šiam susitikimui, dėl kurios mūsų pusė padarė rimtų nuolaidų susitikimo turinio prasme, o Vatikanas – protokolinių nuolaidų mūsų pusei. Dėl to susitikimo kambaryje stovėjo vien tik ortodoksiška bizantinė ikona, o ne katalikiška.

Kiek šis dviejų dvasinių vadovų susitikimas svarbus žvelgiant iš politinio taško?

Nežinau, nes mes nežinome, apie ką jiedu kalbėjosi. Paradoksas tas, kad paskelbtoji deklaracija, kaip pripažino abi pusės, buvo seniai suderinta ir išversta į daugybę kalbų dar iki susitikimo. Maža to, žurnalistams deklaracijos tekstas buvo įteiktas dar prieš prasidedant susitikimui. Savaime suprantama, jiedu dvi valandas kalbėjosi ne apie deklaraciją, ne apie tai, kas jau paskelbta, o apie kažką visiškai kitą. Apie ką – aš nežinau, tai pats įdomiausias klausimas.

Dar viena įdomi detalė – patriarchas buvo užsidėjęs panagia (pažodžiui – Visų švenčiausioji, gr.), kurią jis paveldėjo iš patriarcho Aleksijaus I Simanskio – jis yra Stalino laikų patriarchas. Panagija – tai vyskupo ženklas ant krūtinės, Dievo Motinos ikona, o Aleksijus Simanskis šią panagiją pasigamino iš ikonėlės, kurią šiam buvo padovanojusi jo motina. Jo mamai šią ikonėlę dovanojo metropolitas Filaretas Maskvietis, dar Puškino amžininkas. Šis Maskvos metropolitas dabar gerbiamas beveik kaip šventasis mūsų Bažnyčioje. Jis kaip tyčia užėmė labai ekumenišką poziciją Vakarų krikščionių atžvilgiu. Tai, kad galimai relikviją, priklausiusią pačiam ekumeniškiausiam mūsų Bažnyčios hierarchui, dėvėjo patriarchas šio susitikimo metu, man atrodo, yra reikšminga. Tokio lygio žmonių diplomatijoje kiekvienas gestas yra ženklas, kurį dera atidžiai perskaityti.

Pagal kommersant.ru