Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, (K. Donelaičio g. 16, Kaunas)vasario 25 d., ketvirtadienį, 18 val. įvyks Eimučio Markūno parodos „Didžiojo chaoso mažoji versija“ atidarymas.

Yra sakoma, kad, pasigavęs vieną idėją, menininkas jos nepaleidžia tol, kol iki galo jos neišpildo. Šioji E. Markūno paroda yra jo sukurtos ir šešerius metus gvildentos grafito technika atliktų darbų reziumė. Šiuos kūrinius menininkas atlieka vienu atsikvėpimu, tačiau tai nereiškia, kad darbai sukuriami greitai ir be vargo.

Didelio formato drobės yra patiesiamos ant grindų, ir E. Markūnas, kaip koks Jacksonas Pollockas, be jokių eskizų kuria tiesiog čia ir dabar. Baigtas kūrinys paliekamas džiūti. Būtent džiūvimo metu pilki tonai tamsėja – ir taip stebuklingai tapyba simboliškai tampa panaši į fotografiją. Ir, kaip sako pats menininkas: „Niekada negali nuspėti galutinio rezultato.“ Tapyba grafitu apima du aspektus: gestinės abstrakčios tapybos raišką ir fotografiją, o tiksliau – jos optinių savybių imitaciją.

Parodos pavadinime „Didžiojo chaoso mažoji versija“ E. Markūnas tarsi stengiasi sutalpinti visų savo eksponuojamų kūrinių pavadinimus. Tai, kad autorius jau kelintoje parodoje neįvardina savo kūrinių, – nestebina. Gesto, veiksmo tapyba atlikti kūriniai išreiškia dabartinį menininko kūrybinį laikotarpį ir laikotarpį, kuriame yra gyvenama.

Iš pilkai rusvos, ryškiai mėlynos plokštumos išnyrantys vaizdiniai erzina žiūrovo akį, tačiau erzina maloniai ir kviečia žvilgsnį pasiklysti, panirti į didžiojo chaoso mažąją versiją. Kadangi kūriniuose yra keletas dažų sluoksnių vienas ant kito, plokštuma įgauna trimatį vaizdą, tapyba pereina į fotografiją. Balansavimas, tarpinė būsena tarp vieno ir kito yra kitas dažnai pasitaikantis E. Markūno kūrybos bruožas – balansavimas tarp preciziškos estetikos ir kartais net brutalių potėpių pasireiškia ir šioje „Didžiojo chaoso mažosios versijos“ parodoje. Žiūrovas yra panardinamas į dvi būsenas: racionalumą (kūrinių tematiką, struktūras) ir intuiciją (technologinio darbo procesą, kai nežinai, kaip viskas baigsis, ir optiką, kerais apžavinčią žvilgsnį). Būtent šios dvi būsenos ir sudaro esminę šios parodos darbų strategiją.

„Grafitas (kaip medžiaga) turi unikalias savybes: jis gali tapti deimantu, nors pats atsiradęs iš  mirties proceso – degimo, anglėjimo. Būtent šios pastarosios savybės ir medžiagos skleidžiama informacija suteikia darbams reikalingą kontekstualumą ir jungtį“, – teigia menininkas.

Kas seks po šio grafito technika atliekamų kūrinių periodo? Atsakymą pateikia pats E. Markūnas: „Kažkas turi prasidėti.“