Kalba, pasakyta Ateitininkų Valstybės atkūrimo dienos labdaringame pokylyje

Dabartinė Lietuvos Respublika nuo 1918 metų vasario 16 dieną atsiradusios respublikos stipriai skiriasi savo požiūriu į religiją. Tarpukario Lietuvos valstybę sukūrė į Dievą tikintys ir kelią į bažnyčią nesunkiai randantys žmonės. Šį faktą mėgsta pabrėžti dabartiniai ateistai, tačiau neturime mokslinių įrodymų, todėl galimos vien tik filosofinės spekuliacijos. Šiandien nekalbama apie religijos reikšmę nepriklausomai Lietuvos valstybei. Tačiau 1918 metų nepriklausoma Lietuvos valstybė yra vienas iš katalikų vyskupo Motiejaus Valančiaus veiklos padarinių. Valančius nekalbėjo apie nepriklausomą Lietuvos valstybę, todėl negali būti vadinamas moderniosios lietuvių tautos tėvu. Tam trukdo jo religinis luomas. Dabartinei Lietuvos valstybei sunku savo kūrėju pripažinti katalikų vyskupą. Tai svarbi lietuvių kultūrinės savivokos permaina. Didysis kaimo žmonių sielų ganytojas negali būti pripažintas politiniu tautos kūrėju, nes buvo religinis autoritetas. 1883–1918 metais veikusios dvi lietuvių inteligentų kartos sukūrė savo naujus autoritetus. Dar naujesnius autoritetus sukūrė pokomunistinė Lietuva. Valančius kartais vadinamas didžiuoju, bet tautos tėvu pripažįstamas niekada panašaus prilyginimo nesulaukęs Jonas Basanavičius. Tai dabar sakoma ne norint sukritikuoti Basanavičių. Tuščia vaikytis mūsų šiandienos menkystų samprotavimų apie didžiuosius. Norisi tik pasakyti, kad pirmoji Lietuvos Respublika buvo katalikų, o plačiau – į Dievą tikinčių žmonių kūrinys. Katalikų Bažnyčios savivalda, struktūros bei ryšiai su plačiąja visuomene, ypač žemiausiais jos sluoksniais, tapo lietuviškosios demokratijos kūrimo pagrindu. Lietuvos Katalikų Bažnyčia buvo vienintelė organizacija, pajėgusi organizuotai kurti demokratijai reikalingą žmonių bendrumą. Šie samprotavimai gali sukelti ateistų ir agnostikų pasipiktinimą, tačiau istorijos nereikėtų perrašyti pagal dabarties įsitikinimus – tarpukario Lietuvos valstybės nesukūrė ateistai. Tai įrodyti daug lengviau, negu priešingą dalyką. Pokomunistinė Lietuva yra perėjimo nuo mokslinio komunizmo ir mokslinio ateizmo prie demokratijos kūrinys. Šiuo atveju ateistų ir agnostikų nuopelnai yra daug didesni.          

Lietuviai lig šiol iki galo nesupranta moderniojo nacionalizmo ir demokratijos ryšio. Nemažai daliai liberalų ir socialistų atrodo, kad tai du visiškai nesuderinami dalykai. Feodalinių prietarų neatsikratęs Mykolas Römeris tarpukario Lietuvoje įtvirtino klaidingą tautinės valstybės sampratą. Jo nuomone, valstybė turi būti suvokiama kaip grynai teritorinis darinys, nesutampantis su tautos ribomis. Modernieji nacionalistai buvo kaltinami, kad šiam dariniui primetė kultūrinį turinį. Römeris negalėjo susitaikyti su tuo, kad valstybė tapo tautos kaip kultūrinio darinio organizavimosi ir politinio mąstymo principu. Kitais žodžiais tariant, jam nepatiko, kad valstybė sujungė tautos kultūrą ir politiką. Jo nuomone, modernusis nacionalizmas iškreipia valstybę, kuri turi būti aukščiau tautos. Tai klaidingas ir šiandien pakeliui į Europos Sąjungą dažnai kartojamas įsitikinimas, neatitinkantis Lietuvos istorijos faktų. Valančiaus Žemaičių vyskupija rodo, kad lietuviai negalėjo nacionalizuoti valstybės, kaip apie tai kalbėjo Römeris, nes jos tiesiog neturėjo. Tautinė valstybė privalėjo įgyvendinti vieną išankstinę sąlygą – liaudis turėjo tapti tauta. Pirma teritorija, kurią lietuviai nacionalizavo, buvo ne valstybė, o vyskupija. Net jeigu tai ir nepatinka daugeliui dabartinių lietuvių, būtina pripažinti, kad modernioji lietuvių tauta atsirado Žemaičių vyskupijos ribose. Nėra jokio pagrindo kalbėti apie Römerio minimą teritorinės valstybės nacionalizaciją. Pirmiau reikėjo sukurti tautą, ir Valančiaus nuopelnus šiame darbe sunku pervertinti. XIV a. Lietuva su Lenkijos pagalba įžengė į katalikiškų tautų šeimą. Valančiaus Žemaičių vyskupija tapo pagrindine tarpininke, padėjusia ištrūkti iš lenkų kultūros įtakos. Žemaičių vyskupija yra pirma politinio gyvenimo forma, kurią lietuvių tauta apčiuopė po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Gali būti, kad be Katalikų Bažnyčios atramos lietuvių tautinis sąjūdis niekada nebūtų peržengęs nepriklausomos valstybės slenksčio. Tai rimta alternatyvios istorijos hipotezė.    

Kita Römerio filosofinė klaida susijusi su požiūriu į nacionalizmo ir demokratijos santykį. Jo žodžiais, „iš tikrųjų su demokratija ir demokratiniu mokslu nacionalizmas yra nesuderinamas“. Römeris manė, kad nacionalizmas demokratiją pakeičia „nacional-demokratija“. Šis įsitikinimas taip pat prieštarauja Valančiaus vyskupijos patirčiai. Žemaičių vyskupas sąmoningai atsigręžė į tuos, kurie buvo tikrasis demos, t. y. liaudis. Neįmanoma kalbėti apie demokratiją pirmiau nesukūrus demos. Net ir tiesiogiai nekalbėdamas apie demokratiją, Valančius Lietuvos valstiečiams padėjo surasti savo kultūrinį bendrumą, kuriuo jie galėjo dalytis kaip žmonės, o vėliau ir kaip piliečiai. Liaudis tapo tauta. Römeris nesuprato, kad prieš pradedant kalbėti apie demokratiją pirmiau reikia rasti kultūrinį tapatumą turintį demos. Nacionalistai tai vadino „tautos dvasios“, „tautinės individualybės“ ar „tautinės kultūros“ paieškomis. Naujai besiformuojanti lietuvių tauta atliko demokratijos subjekto vaidmenį. Demokratinės Lietuvos iškilimas į muziejų atidavė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Senoji bajorų tauta iš esmės skiriasi nuo moderniosios lietuvių tautos. To nesugeba suprasti dabartiniai lietuviai, kurie lig šiol aiškiai neskiria Vasario 16-osios ir Liepos 6-osios minėjimų. Kilometrinės trispalvės ištiesimas karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną tai lyg prieš monarchiją nukreiptų dainų dainavimas per karalių nuopelnų valstybei minėjimo dieną.  

Lietuviai katalikai, dėl jų būtinai pripažįstamo Romos popiežiaus autoriteto, yra ne tik demokratai, bet ir slapti monarchistai. Keista, kaip to lig šiol nepastebėjo ir popiežiaus, ir monarchijos nemėgstantys liberalai. Valančius demokratinės visuomenės pagrindus formavo pats nebūdamas politinės demokratijos šalininkas. Naujosios lietuvių tautos kultūrinė ir politinė mobilizacija savo pradiniame etape vyko religijos pagrindu. Tapdami kovos už savo religinį tikėjimą dalyviais, Valančiaus valdytos vyskupijos gyventojai stiprino savo tautinę savivoką. Atsirado nauja politinės lygybės samprata, iš esmės besiskirianti nuo Abiejų Tautų Respublikos politinės lygybės supratimo. Valančiaus kova už katalikų tikėjimo laisvę peraugo į tautinio atgimimo sąjūdį. Römeris klysta sakydamas, kad nacionalizmas prisitaikė prie demokratijos. Viskas buvo atvirkščiai – demokratija prisitaikė prie nacionalizmo. Jeigu lietuviai nebūtų sukūrę naujos tautos, nebūtų atsiradusi ir nauja demokratija. Tauta yra būtinas moderniosios demokratijos elementas. Tik susiformavus lietuvių tautai, abstrakti demos sąvoka įgavo konkretų kultūrinį turinį. Paaiškėjo, kur galima brėžti save valdyti sugebančio politinio suvereno ribas. Buvo surastas naujas valstybę vienijantis pagrindas, prieštaraujantis tiek Abiejų Tautos Respublikos, tiek Rusijos imperijos politinio suvereniteto sampratai.

Net ir nekalbėdama apie demokratiją, ir net oficialiai būdama jos kritike, Lietuvos Katalikų Bažnyčia XIX a. buvo pagrindinė visuomenės demokratizaciją skatinusia jėga. Modernioji 1918 metų Lietuvos tautinė valstybė yra katalikiškos visuomenės kūrinys. Žvelgiant iš šalies, galima pamatyti, kad visiškai prieš savo egoistinius interesus Katalikų Bažnyčia atvėrė kelią savo didžiausiems oponentams. Niekas šiandien taip stipriai nemeta kultūrinio iššūkio religijai kaip liberaliosios demokratijos šalininkai. Revoliucija eilinį kartą ryja savo vaikus. Atitrūkdama nuo religijos, dabartinė lietuvių tauta atitrūksta nuo ją išauginusios kultūros. Pažvelgus į dabartį, moderniajai Vakarų demokratijai būdingas pasitikėjimo ir nepasitikėjimo religija mišinys. Galima kalbėti apie dvi skirtingas demokratijos ir religijos santykių formavimo tendencijas. Vienai būdingas pasitikėjimas, o kita grindžiama nepasitikėjimu. Dabartinės Vakarų visuomenės neįsivaizduojamos be įtampos tarp religijos ir demokratijos. Ateistai turi pagrindą nepasitikėti tikinčiųjų pareiškimais apie ištikimybę demokratijai, nes tai rodo jų ankstesnių laikų dokumentai, o tikintieji abejoja dėl kai kurių šios santvarkos aspektų. Net ir rodydami simpatijas demokratijai, jie kritikuoja ją lydinčius moralinius reiškinius. Tarp demokratijos ir religijos stovi nesutarimai, pasirodantys ginčuose apie šeimą, santuoką, abortus, homoseksualizmą, eutanaziją ar masinę kultūrą.

Liberalioji demokratija yra grindžiama tam tikromis metafizinėmis prielaidomis. Modernioji demokratinė tauta yra mąstoma pagal tą patį principą kaip moderniųjų deistų ir panteistų dievas. Nesunku pastebėti, kad tiek moderniojo mokslo tyrinėjama gamta, tiek demokratinė tauta yra suvokiamos kaip savaime susitvarkantys dalykai, be kokių nors nuorodų į transcendentinį Dievą. Šį įsitikinimą gerai iliustruoja garsusis demokratijai apibūdinti taikomas posakis vox populi, vox dei. Juo norima pasakyti, kad demokratinės visuomenės piliečiai gali veikti kaip sau pakankamas dievas. Vieninteliu nepajudinamu autoritetu moderniesiems demokratams yra tautos arba liaudies valia, struktūriškai panaši į panteistų su gamta tapatinamą dievą. Skirtingai negu monarchijai, demokratinei santvarkai nereikia religinės legitimacijos. Demokratinis panteizmas religiją siekia išstumti iš visuomenės gyvenimo. Demokratinės visuomenės piliečiai nori paklusti tik savo pačių išleistiems įstatymams ir Dievą suvokia kaip nepageidautiną moralinės autonomijos suvaržymą. Tikintieji į viską žvelgia kitaip. Jie savo ryšio su Dievu nesuvokia kaip moralinės autonomijos suvaržymo. Priešingai, Dievas aiškinamas kaip jų laisvės pagrindas. Demokratinis politinis režimas gina tikinčiųjų teises, bet bijo religiją prisileisti pernelyg arti, kad ji nepretenduotų į visuomenės dvasinio ugdytojo vaidmenį. Politinis religijos sureikšminimas prieštarauja liberaliosios demokratijos prigimčiai. Aukščiausiu demokratijos autoritetu yra ne Dievas, bet tautos valia. Demokratinės visuomenės piliečiai gali rinktis gyvenamąją vietą, profesiją, atstovus parlamente ir religiją, bet būtinai privalo paklūsti tautos valiai. Net tais atvejais, kai religija yra koks nors išskirtinis demos arba tautos tapatumo pagrindas, ji suvokiama kaip kažkas žemesnio, negu tautos valia. Demokratinės visuomenės piliečiai viską nori formuoti žmogaus valia, be nuorodų į Dievą.

Liberalioji demokratija pagrįsta prielaida, kad šiai santvarkai nereikia religijos, kaip ją papildančio ir palaikančio veiksnio. Liberalioji demokratija nėra nukreipta prieš religinius žmonių įsitikinimus, bet priešingai – dažnai gina jų išpažinimo laisvę. Kartu šios politinės santvarkos žmonės religijos nesuvokia kaip būtino elemento. Demokratija veikia remdamasi grynai politiniais principais, be nuorodų į Dievą. Religija suvokiama kaip piliečius skiriantis, o ne jungiantis veiksnys. Nuo Apšvietos laikų demokratai filosofiją suvokia kaip pranašesnę už teologiją. Jie mano, kad filosofai yra tikrieji demokratijos sąjungininkai, o teologija yra privatus kiekvieno piliečio reikalas. Veikalo Apie demokratiją Amerikoje autorius Alexis de Tocqueville‘is išgarsėjo samprotavimais apie religijos ir demokratijos sąjungos būtinybę. Jis siūlė į demokratiją žiūrėti kaip į neišvengiamą Vakarų visuomenių raidos etapą, Dievo valios apraišką ir krikščioniškos kilmės dalyką. Jo nuomone, demokratija negali išsilaikyti ant savo kojų: „kokiai nors religijai giliai suleidus šaknis į demokratiją, nevalia jos rauti; priešingai, reikia kruopščiai puoselėti kaip patį brangiausią aristokratijos paveldą“. Tai primena Ernsto Wolfgango Böckenförde‘o argumentą, kad demokratija negali išsilaikyti ant savo kojų, be nedemokratinių laikų moralinių įsitikinimų. Tarp neigiamų demokratijos aspektų Tocqueville‘is nurodo moralinių hierarchijų nykimą, materialinės gerovės pomėgį, egoizmą, abejingumą visuomenės reikalams ir istorinės savivokos nykimą. Jis siūlė paprastų žmonių tikėjimą į Dievą saugoti kaip svarbų ir nepakeičiamą aristokratijos laikų palikimą.

Net patyrę Tocqueville‘io kūrybos tyrinėtojai dažniausiai nepastebi vieno svarbaus veikalo Apie demokratiją Amerikoje skyriaus, pavadinto „Apie amerikiečių filosofinį metodą“. Šiame skyriuje Tocqueville‘is sako, kad amerikiečiai neskaito Descarteso veikalų, bet vadovaujasi jo filosofiniu metodu. Jis net ryžtasi apibendrinti, sakydamas, kad Descarteso filosofinis metodas yra „demokratinis metodas“. Tai reiškia, kad demokratinė visuomenė ir valstybė grindžiamos tam tikromis filosofinėmis prielaidomis. Arba, pažvelgus iš kitos pusės, galima sakyti, kad Descarteso metodologinės pažiūros suaugusios su tam tikra socialine ir politine tvarka. Net neskaitydami filosofinių veikalų, demokratinės visuomenės piliečiai mąsto kaip dekartininkai. Tocqueville‘is nesuvokė demokratijos ir religijos nesuderinamumo masto. Carlo Schmitto žodžiais, „demokratinis mąstymas sukasi apie imanencijos idėją. Bet koks nutolimas nuo imanencijos paneigia šio mąstymo tapatumą. [...] demokratinės valstybės valdžia turi būti išvesta iš tautos ir jos negali judinti nei asmuo, nei kažkas anapus arba virš tautos“. Šis Schmitto pastebėjimas verčia atmesti Tocqueville‘io pastangas religiją paversti demokratinę visuomenę formuojančiu veiksniu. Ši visuomenė vadovaujasi religijai svetimu ir ją pamažu išstumiančiu filosofiniu metodu. Skirtingų konfesijų atstovai negali susitaikyti su mintimi, kad demokratijos metodas yra Poncijaus Piloto reliatyvizmo metodas.

Šiandien jau galima matyti, kad tautinė valstybė švelnino krikščioniškosios tautos praradimo problemas. Nesunku pastebėti, kad tarp vis labiau matomo dabartinio tautos nykimo ir sekuliarizacijos yra ryšys. Tautinis sąjūdis reikalauja tikėjimo, bet jo filosofija yra pastatyta ant mokslo ir istorizmo pamatų. Tai sukuria didelį moderniojo nacionalizmo paradoksą – tautą norima padaryti metafiziniu principu, bet kartu viskas suvokiama pagal pagrindinio metafizikos oponento – mokslo – kanonus. Mokslininkais tapę modernieji nacionalistai negali paaiškinti, kodėl tauta yra viešpats. Jie tiki mokslu, bet nori kažko daugiau negu mokslas. Šį „daugiau“ galima apibūdinti kaip metafizikos ir teologijos ilgesį. Dabartinės tautinės valstybės problemos sugrąžina prie proto ir tikėjimo santykio klausimo. Atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad tauta reikalauja tikėjimo, o ne tik mokslinio mąstymo. Tautinio atgimimo sąjūdžiai nuo pat savo atsiradimo pamėgdžiojo religinius sąjūdžius, ir būtent tai juos padarė priklausomus nuo religinio tikėjimo permainų. Nacionalistai toliau bando pamėgdžioti religinio mąstymo tradicijas, bet tai žlugdo politinio gyvenimo sekuliarizacija. Praradę ryšį su religija, tautiniai sąjūdžiai neatlaiko dekartiško protestantizmo naštos. Mokslinis mąstymas ir istorizmas griauna tautinei valstybei būtiną metafizinį mąstymą. Religijai atsidūrus demokratinės visuomenės gyvenimo pakraštyje, tikėjimas tauta patiria rimtus iššūkius.

Mokslinis pasaulio supratimas išstūmė religiją ir teologiją, kartu pakeisdamas kitas tikėjimo formas, įskaitant tikėjimą tauta. Vadovaujantis mokslinio tyrimo metodais, niekada nebūtų kilusi mintis apie tautinę valstybę. Nacionalistai susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir teologai. Tiek vieni, tiek kiti yra priversti įrodinėti, kad kalba apie kažką realaus, o ne fikcijas. Mokslininkų įprotis į viską žiūrėti kiekybinių parametrų akimis skirtumus tarp tautų padarė panašius į skirtumus tarp Coffea arabica ir Coffea robusta. Tai sukuria tikėjimo tauta problemų. Nelieka moralinio autoriteto, kuriam rimtai būtų galima pareikšti ištikimybę. Praradusi religinį autoritetą, demokratinė visuomenė sugeba sukurti tik trumpalaikius moralinio autoriteto surogatus. Kiekvienas demokrato žodis yra toks pat vertingas, kaip ir jo neigimas. Teiginį teisingą padaro ne jo pagrindai, bet manipuliacijos žmonių valia. Demokratinės visuomenės pilietis šiandien jau nenori būti nei graikas, nei žydas, nei krikščionis. Dar mažiau jis nori būti lietuvis. Pradeda aiškėti, kad moderniosios demokratijos žmogus nori būti be tėvynės, valstybės ir tikėjimo. Tikras atvirumo viskam simbolis.   

Apie tai netinka kalbėti Vasario 16-ąją, tačiau tai būtina, nes kitaip šios prasmingos šventės gali nelikti. Demokratijai reikia teologijos. Pašalinus Dievą, sunkiai išsilaiko tikėjimo reikalaujanti tauta ir demokratija. Į klausimą, „ar Bažnyčia turi kištis į politiką?“, vietoj demokratams įprasto „ne“ reikia vis drąsiau bandyti sakyti „taip“. Tik būtina išsiaiškinti, kaip tai galima padaryti demokratiškai. Lietuviai be krikščionybės tampa barbarais. Jie yra buvę pagonys, tačiau jų pagonybė nebuvo graikiška ar romėniška. Atėnų, Jeruzalės ir Romos dvasia lietuvius pasiekė per krikščionybę. Pastarosios uždarymas privataus gyvenimo ribose, kaip tai dabar norima padaryti, lietuvius ir vėl sugrąžintų prie pagonybės. Tačiau dabar neįmanoma senoji pagonybė, apie kurią kalba kai kurie mūsų romantikai. Mokslas ir technika taip stipriai pakeitė gamtą, kad uždaryti visi keliai į rimtą tikėjimą ja. Atsisakius Atėnus, Jeruzalę ir Romą vienu kartu lietuviams davusios krikščionybės, lieka tik barbarybė. Smūgiuojant į krikščionybę, Lietuvoje smūgiuojama ne tik į ją, bet ir į Atėnus, Romą bei Jeruzalę. Tai žinojo Stalinas, tai žino ir dabartiniai politikai, tik nieko negali pakeisti.             

Pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjungoje teisės valdymas vis labiau tampa svarbesnis už jį sukūrusias tautas. Teisinės valstybės šalininkai mano, kad teisė turi pakeisti tautą kaip politinį suvereną. Tai prieštarauja Lietuvos ir kitų Vidurio ir Rytų Europos tautų patirčiai. Šio regiono tautos susiformavo ir išliko tik saugodamos savo kolektyvinį tapatumą. Vakariečiai bando įtikinti, kad tauta yra asmeninės, o ne politinės reikšmės dalykas. Tai prilygsta demokratijos atskyrimui nuo tautos ir perėjimui prie teise grindžiamos imperijos. Tarytum numatydamas dabartines diskusijas, pranašas Izaijas sakė:

Vargas tam, kurs bylinėjas su savo Kūrėju,

būdamas šukė tarp žemės šukių!

Argi molis sako puodžiui: „Ką tu iš manęs darai?“

IZAIJO knyga, 45:9

Vidurio ir Rytų Europos tautos šiandien kol kas negali patikėti, kad žmogus gali bylinėtis su savo Kūrėju, kad individas yra aukščiau už tautos suverenitetą. Mūsų kolegos iš Vakarų mąsto priešingai. Jie tikrų revoliucionierių dvasia ryžtasi ekstravagantiškai minčiai, kad molis gali mokyti puodžių. Jie eilinį kartą yra pažangūs ir bando sukurti naują pasaulį. Tačiau vis labiau iškyla klausimas: ar jie iš tikrųjų išmintingi? Ar nereikėtų įsiklausyti į Vidurio Europos tautų kovos už laisvę ir demokratiją patirtį? Mes esame Europos kultūros dalis, tačiau turime savo iškentėtą požiūrį į suverenitetą, laisvę ir demokratiją. Mūsų 1918 metų valstybės tėvai kūrėjai turi pagrindą mumis nusivilti. Pokomunistinės Lietuvos žmonės savo laimėjimus pirmiausiai sieja su politika (liberaliąja demokratija, Europos Sąjunga ir NATO). Tarpukario Lietuvos piliečiai mieliau kalbėtų apie kultūrą ir dvasią. Jeigu tartume, kad dabartinė Lietuva kai kuriais atžvilgiais yra kaip Jeronimo Boscho paveikslas „Žemiškųjų malonumų sodas“, turėtume pripažinti, kad mums reikia kažko daugiau negu politika. Tocqueville‘is sakytų, kad reikia religijos, tačiau tai dabar yra kaip garsusis suklupimo akmuo. Tai, kas pirmajai Lietuvos Respublikai buvo pirmaeilis dalykas, antroji nustūmė į pakraštį. Nepakeitus požiūrio į demokratijos ir religijos santykį, sunku tikėtis Lietuvos dvasinio gyvenimo atsinaujinimo.