„Su visais ir visada ieškoti pozityvaus dialogo“, - toks buvo Viešpaties Jėzaus nepalaužiamas vidinis nusiteikimas, ir tokio pat kelio krypties laikosi popiežius Pranciškus. Daugelį žmonių žavi šio Petro įpėdinio gebėjimas paprastai bei nuoširdžiai bendrauti su vargšais ir garsenybėmis, su ligoniais ir įtakingais valstybių vadovais. Jei kas nors turi galimybę akis į akį pasikalbėti su popiežiumi Pranciškumi, ne tik jaučia iš jo sklindančią vidinę šilumą, bet kiekvienas atviros širdies žmogus negali nepastebėti ir Kristaus vietininko dorybių bei charakterio savybių, apie kurias bylojo apaštalas Paulius: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Kor 11, 1). Kai Šventasis Tėvas 2015 metais rugsėjo mėnesį lankėsi JAV, prezidentas Barackas Obama viešai bei nuoširdžiai pripažino: „Popiežius Pranciškus yra pats tikriausias žmogus.“   

Popiežiaus Pranciškaus ir visos Rusijos patriarcho Kirilo susitikimas, neseniai įvykęs Havanos oro uoste, liudijo: šio gyvenimo dienos - kaip laukinio paukščio skrydis dangaus žydrynėje, - čia jį trumpai matai ir tuoj vėl nebematysi. Todėl po ilgo pasirengimo šių dviejų Bažnyčių vadovų istoriniam ir betarpiškam dialogui, buvo stengiamasi padaryti viską, kad šis susitikimas taptų tuo dvasiniu laimėjimu, atveriančiu duris Šventosios Dvasios ne iš karto pastebimam, bet galingam Jos veikimui, kuris vienintelis pajėgia ne tik ištirpdyti  iki šiol buvusius pirmiausia iš Stačiatikių Bažnyčios hierarchų pusės nepasitikėjimo ledus ir pagaliau po ilgų šimtmečių suteikia naują impulsą drąsesniam ir atviresniam katalikų bei stačiatikių bendradarbiavimui ir vienijimuisi (plg. Jn 10, 16).

Beje, kunigo tarnystės pradžioje, sovietmečiu, sielovados tikslais teko lankytis Novosibirsko, Omsko (...) ir kaimiškų vietovių katalikiškose bendruomenėlėse. Buvo susitikimų ir su vietos tolerantiškai nusiteikusiais stačiatikiais, kurie apgailestaudami kalbėjo apie savosios Bažnyčios nemažą tikinčiųjų dalį, iš anksto ir be jokios pagrįstos priežasties priešiškai nusistačiusią popiežiaus ir Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Gan dažnai tą klaidingą eilinių stačiatikių požiūrį formavo, deja, kai kurie jų dvasininkai... Todėl tikėtina, kad ilgainiui Rusios katalikų ir stačiatikių bendrystė Kristuje turėtų patirti tam tikrą poslinkį pirmyn, nes ypač pravoslavams žalią šviesą uždegė iki šiol negirdėta žinia, skatinanti pradėti keisti savo mąstymą ir klausti: „Jei Havanoje broliškai apsikabino bei draugiškai kalbėjosi Popiežius ir mūsų Patriarchas, todėl iš tiesų, koks yra pretekstas mums į katalikus ir jiems į mus dėl kažko šnairuoti? Raskime ryžto vieni su kitais bendrauti kaip broliai su broliais...“

Kai kurie interneto tinklalapiai publikavo labai atsargų ar net skeptišką požiūrį minėto susitikimo atžvilgiu. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, tam tikrų prielaidų skepsiui išties yra, nes gerai žinome pernelyg didelį Rusijos Ortodoksų Bažnyčios lojalumą prezidentui V. Putinui ir priklausymą nuo kitų Kremliaus vadovų militaristinės politikos kurso, juolab, kai matome akiplėšiško melo dūmus, skleidžiamus ypač dėl „Islamo valstybės“ pajėgų puolimo Sirijoje. Iš tiesų Rusijos lėktuvai ten daugiausia naikina opoziciją, ir dėl barbariškų bombardavimų šiuo metu žūsta šimtai civilių, daug jų kenčia badą... Todėl susiklosčius šioms aplinkybėms galėjo atrodyti, kad iš šio dviejų Bažnyčios vadovų susitikimo daugiau naudos turės patriarchas Kirilas, gavęs visišką pritarimą vykti į Havaną iš didžiojo „taikdario“ V. Putino. Bet tai yra tik žmogiškas – vienašališkas - požiūris.   

Šventasis Raštas mus moko viską vertinti viltingoje tikėjimo šviesoje. Todėl dar kartą prisiminkime, kokius žodžius tarė popiežius Pranciškus po beveik dvi valandas trukusio uždaro pokalbio su patriarchu Kirilu. Jis sakė: (...)„ Esa­me vys­ku­pai. Kal­bė­jo­mės apie mū­sų Baž­ny­čias. Su­tin­ka­me, kad vie­ny­bė ku­ria­ma ke­liau­jant drau­ge. Kal­bė­jo­mės at­vi­rai, neieškomi tar­pi­nių žo­džių. Pri­si­pa­žįs­tu, kad šio dia­lo­go me­tu jau­čiau Šven­to­sios Dva­sios paguo­dą. Esu dė­kin­gas jo Šven­te­ny­bei Ki­ri­lui už jo bro­liš­ką nuo­lan­ku­mą ir už nuo­šir­dų vie­ny­bės troš­ki­mą. Su­ta­rė­me dėl ke­le­to ini­cia­ty­vų, ku­rias, ma­nau, bus ga­li­ma įgy­ven­din­ti. (...) Vi­sa tai te­bū­nie Tė­vo, Sū­naus ir Šven­to­sios Dva­sios gar­bei ir Šven­to­sios Die­vo Mo­ti­nos globoja­mos šven­tos Die­vo tau­tos ge­ro­vei“. Tai – santūraus diplomatinio etiketo normų rėmus laužantys ir tikėjimą bei viltį skelbiantys tiesos žodžiai, liudijantys Dievo Dvasios vedimą. Tai – susitikimas, pranokstantis aukščiausius politinio rango atstovus, nes kai aukštieji dvasininkai kalbasi kaip broliai, nereikia ieškoti tarpinių žodžių, nes leidžiama veikti dieviškajai išminčiai, kurios kalba yra kita. Kai dialogo metu jaučiamas Šventosios Dvasios buvimas, pražysta proto nuolankumas ir tikrosios vienybės šventa paieška, kyla iniciatyvos, kurių įgyvendinimas be Dvasios Globėjos esti neįmanomas. Jei numatomi darbai iš širdies skiriami Trejybės garbei ir visuotinės Bažnyčios gerovei, neabejokime, - Viešpats mums nori suteikti daugiau nei mes tikimės sulaukti...