Jie nebeturi balso. Nors jie, kaip sako mano tėvas, nepaliaujamai kalba su mumis. Iš duobių pamiškėse. Žymėtų ir nežymėtų. Kiek aptvarkytų ir prišiukšlintų. Jie kalbina mus ir mūsų sąžinę. Atsiliepia saujelė ją turinčių – kas pagarbiu tylėjimu, kas, kaip Šeduvos miškuose ar dar vienoje kitoje vietoje – tyliai nunešdamas ir uždegdamas žvakę toje liūdnoje vietoje, kas, tardamas kokį nors nelabai populiarų žodį apie mūsų atminties, virtusia užmarštimi, būklę.

Atsiliepia ir tie, kuriems tas nuolatinis duobėsna suguldytų dviejų šimtų tūkstančių gyvybių priminimas sukelia pasipiktinimą – kiek gi galima apeliuoti į mūsų sąžinę, kiek galima mums priekaištauti dėl to, kad esame abejingi tam, kas įvyko, kiek galima mums priminti, kad jūs tebegulite ir amžinai gulėsite ten, kur mėtosi mūsų atminties šiukšlės. Atsiras ir tų, kurie savo pasipiktinimą išreikš inteligentišku cinizmu – primins mums žydų policiją, J. Gensą, apeliuos į tai, kad jūsų žuvo tiek daug todėl, kad nesugebėjote pabėgti (taip yra ir tokių). Tie žmonės, vadinantys save žurnalistais ar kokio nors mokslo daktarais ir net advokatais, ciniškai kalbės apie aukų atsakomybę dėl to, kad jos tapo aukomis. Patys kalti. Girdite, jūs, po sluoksnių šiukšlių ir sąmanų gulintys – jūs patys kalti.

Jei norite įrodyti, kad ne jūs – kreipkitės į Genocido Centrą arba prokuratūrą. Ko tylite? Ar pavargote mus kalbinti? Ar neturite balso? Neturite. Nužudytieji nebalsuoja. Jūs, nužudytieji nebalsavote ir nebalsuojate nei už paminklines lentas noreikoms, nei už paminklus krištaponiams, nei už istorines pažymas “patriotams” škirpoms. Jūs neturite balso teisės. Tą teisę turime mes.  Jūs gulite ten, giliai, po mūsų nesąžinės ir po mūsų ciniškos atminties sąmanų ir žemių sluoksniu.  Jis balsuoja ne už jus. Jis balsuoja prieš jus. Ilsėkitės ramybėje. Ją laiduoja gyvųjų, balso teisę turinčiųjų elgesys ir pasirinkimai – jūsų amžiną atilsį mes klusniai puošiame melu. Mes taip balsuojame.

Mes turime tą privilegiją – esame gyvi. Jums, nužudytiems – po minėjimą, po du. Po kokią nors kalbelę. Na, geriausiu atveju – konferencija ar parodėle. Negana? Pakaks. Dar Jūsų gelbėtojams kokį nors paminklą. Džiaugiatės? Be reikalo. Kad nebūtų perdaug mes link to paminko eisime jūsų žudikų vardais pavadintomis gatvėmis ir alejomis, vaikus leisime į jų vardais pavadintas mokyklas.  Šitaip balsuojame mes, gyvieji. Kažkada jums atėmė tik gyvastį.  Dabar mes jums atėmėm ir balso teisę. Jūs nedalyvaujate mūsų (pasi)rinkimuose. Iki kito minėjimo. Sudie.