Vėlų vasario 19-osios vakarą žiniasklaidoje numirgėjo žinutės, kad pasaulis neteko garsaus italų rašytojo, filosofo, literatūros kritiko Umberto Eco. Rašytojo mirties priežasties šeima neatskleidė. Pasakyta buvo tik tai, kad U. Eco su pasauliu atsisveikino savo namų aplinkoje. Taip pat tarsi prabėgomis buvo paminėta pora garsiausių jo romanų – „Rožės vardas“, „Fuko švytuoklė“ bei paskutinioji knyga „Nr. 0“.  

Grandų mirtys visada būna netikėtos, visada būname nepasiruošę, suvokiame, kiek mažai apie juos žinome. Prisimindami Umberto Eco, publikuojame vieną jo paskutiniųjų interviu Chrisui Wallecui. 

Redaktorius, kabalistas, tamplierių mokslininkas įeina į barą, rašo komentare prie savo interviu su Umberto Eco redaktorius Chrisas Wallecas. Tarsi scena iš „Fuko švytuoklės“. Tarsi iš nuobodulio, nevilties ar egzistencinio nuovargio šie suklaidinti ar klystantys intelektualai pradeda liūdnai cinišką įvairių konspiracijos teorijų, miestietiškų legendų bei tūkstantmečius žmonijai žinomų antgamtiškų istorijų tyrimą. Galbūt svarbiausias veiksnys yra smagumas, bet aš miniu ciniškumą, nes nė vienas iš šių tyrėjų savo asmeniniame gyvenime netiki antgamtiniais veiksniais. Kai jie galų gale sukonstruoja savo satyrinę schemą, nors ir saustą į vieną audinį su tamplierių mitais, Bavarijos iliuminatais ar kokiu kitu istoriniu vaizdiniu, ironiška, tačiau pasauliui tai yra ne kas kita kaip dar viena istorijos paslaptis. 

Šis stiprus istorijos nuoviras, idėjos, intriga ir svaiginama keistybė yra gryniausias Eco. Jo pasaulyje baisios ambicijos dažnai eina kartu su personažų karjeros nesėkmėmis, o racionalizmas nejučiomis atsiduria neskoningo misticizmo lindynėje. Viršus tampa apačia, o tai, kas juoda, virsta į balta. Visa tai yra tarsi pasakojimas ant baro kėdės, vis perrašomas pagal momento nuotaiką. Šios įtampos ir išnabždamas istorijos ataudas, Eco teigimu, buvo jaučiamas netgi per jo vaikystę Piedmonte ketvirtajame XX a. dešimtmetyje, kai nuo fašistų vadovaujamų vietos mokyklų atsitraukdavo į džiaugsmus skaitant savo mėgstamas komiksų knygas ir fantastiką. Eco Turino universitete studijavo viduramžių filosofiją ir daugelį metų buvo legendinis bei visų mylimas semiotikos profesorius Bolonijos universitete. Pusę amžiaus jis buvo tarptautinio garso eseistas, rašęs apie medijų kultūrą ir literatūrą. Pavyzdžiui, Apple kompiuterių lyginimas su katalikais arba moralinio bei etinio džinsų dėvėjimo poveikio analizė. 

Eco pirmasis ir populiariausias romanas „Rožės vardas“, nužudymo paslaptis ir subtilus postmodernizmo prieskonis viduramžių benediktinų vienuolyne, buvo išleistas Italijoje, kai rašytojui buvo 48-eri. „Rožės vardas“ yra nepaprastai brandus ir ypatingas vienas geriausių XX a. kūrinys, į kurio ekranizaciją įsitraukė Seanas Connery ir Christianas Slateris. 1989-aisiais Eco išleido „Fuko švytuoklę“ – vieną stipriausių sąmokslo teorijos knygų. 

Vėliausia Eco knyga „Nr. 0“ yra tarsi pažintis su gandais apie slaptąją visuomenę, kuri tarsi apibrėžia italų vieno ar kito laikmečio politiką. U. Eco paskambinau birželį. Jis gyvena ir dirba ir apsuptas 50 000 knygų. Norėjau pasikalbėti su juo, ką jam visa tai reiškia. 

Kai praeitą mėnesį buvau Milane, visur tarsi „Fuko švytuoklės“ herojai blaškiausi, norėdamas rasti leidyklą... (abu juokiasi)

Leidykla neegzistuoja. Aš išgalvojau visą gatvę.

„Nr. 0“ yra linija: „kuo daugiau žmogus žino, tuo labiau jam nesiseka“. Pagrindiniam romano veikėjui Kolonai tai kelia nerimą, ir jis laiko save nevykėliu. Tokia mintis ryškiausiai išreikšta romane „Karalienės Loanos liepsna“, tačiau sutinkama visuose jūsų kūriniuose: gyvenant intelektualinį, knyginį gyvenimą nukenčia tikrasis.

Be abejo. Iš Kolonos bandžiau sukurti veikėją, kurio gyvenimas yra visiška nesėkmė, ir jis verčiau renkasi literatūrines fantazijas, o ne tikrovę. Juk ir „Fuko švytuoklės“ veikėjai buvo intelektualai, pasiklydę fantazijose bei nebepajėgią susidoroti su realybe.

Aš pats su jais mielai tapatinuosi.

Tai nėra mano problema. Net jei aš rašau apie sąmokslus ir paranojikus, nors iš tiesų esu visiškas skeptikas. Ne visada tiesa tai, ką sakė G. Flaubert‘as: „Madam Bovari – tai aš“. Mano personažai nebūtinai atitinka mane.

Tačiau daugelis jūsų kūriniuose bando įžvelgti biografiją. Romane „Nr.0“ vaizduojate laikraščius ir žiniasklaidą. Vienas šio romano veikėjų klausia: „Laikraščiai skelbia naujienas ar kuria?“ Iš atsakymo paaiškėja, kad laikraščiai formuoja mūsų mintis apie įvykius.

Žiniasklaidos kritika yra sena mano tema. Nusprendžiau ją perkelti į romaną. Viena mano keliamų problemų – nenoras atskirti faktus nuo komentavimo. Laikraščiai komentuoja kiekviena faktą. Neįmanoma pateikti gryno fakto be požiūrio. Ta prasme akivaizdu, kad laikraščiai formuoja skaitytojų nuomonę.

Laikraščiai gali ir tenkinti skaitytojų manijas, troškimus. Tarkime, vakariniai Anglijos laikraščiai, skelbdami gandus apie karališkąją šeimą, pataikauja skaitytojų norams. Tačiau ir pats rimčiausias, pats objektyviausias laikraštis brėžia kryptis, kaip skaitytojas galėtų ar turėtų galvoti. Tai neišvengiama.

Romano „Nr.0“ ašis, pagrindinė tema – mąstymo, istorijos suvokties formavimas. Daugelyje savo kūrinių atskleidžiate, kaip žmonės nuolat perrašo istoriją, tikrina faktus, ją griauna, panašiai kaip Bragadočis romane perrašo Mussolinio istoriją. Mes linkę nuolat keisti istoriją, ją atnaujinti, rašyti paraštėse. Taip pat elgiamės ir su savo asmenine istorija. Keičiame atsiminimus, naujai juos interpretuojame.

Mane visada žavėjo paranojikai, įsivaizduojantys sąmokslus. Žaviuosi jais kritiškai. „Fuko švytuoklė“ buvo groteskiškas tokio žmonių tipo pavyzdys, o Dano Browno „Da Vinčio kodas“ pažvelgė į juos rimtai. Esu sakęs, kad Danas Brownas yra vienas mano „Fuko švytuoklės“ veikėjų. Asmeniškai aš visada pasisakiau prieš tokią kultūrinę paranoją. Teisingai pastebėjote, kad mes nuolat perrašome istoriją. Mūsų atmintis atkuria praeitį ją interpretuodama. Tačiau romane istoriją perrašė jo veikėjai, aš bandžiau ją parašyti teisingai.

Kodėl mus žavi sąmokslo teorijos? Mūsų laikų nerimas tarsi daro jas ypač patrauklias.

Internete rastumėte daug patvirtinimų. Tai yra panašu į visuomenės negalią. Prieš daugmaž septyniasdešimt metų Karlas Popperis parašė esė apie sąmokslo teorijas teigdamas, kad jos dažnai yra būdas išvengti atsakomybės. Tai labai rimta visuomeninė negalia, kuria siekiame išsisukti nuo tikrovės ir išvengti atsakomybės. 

Pateiksiu tokį kvailą, elementarų pavyzdį: šeštadienio popietę išvažiuoju į greitkelį, o ten baisus kamštis. Galvoju, kas dėl to kaltas? Žinoma, kaltas aš ir kiti tokie pat kvailiai, kurie šeštadienio popietę išvažiavo į greitkelį. Tačiau noriu išsisukti nuo atsakomybės ir bandau primesti kaltę kam nors kitam. 

Sąmokslai ir sąmokslų teorijos yra ir pramanų sąrašo dalis. Savo kūriniuose aš kuriu pramanus. Mano retų knygų kolekcijoje yra tik knygos, kuriose neparašyta tiesa. Jos yra pramanai. Tarkime, neturiu Galilėjaus, nes jis kalbėjo tiesą. Tačiau turiu Ptolemėjų, nes jis klydo. Pramanai mane visada traukė todėl, kad, kaip filosofas, domiuosi tiesa. Tačiau labai sunku nustatyti, kas yra tiesa. Dažnai lengviau nustatyti, kas yra netiesa. Ir per tai, kas yra netiesa, galime kai ką sužinoti ir apie tiesą – tai filosofinis teiginys, priimkite jį tokį, koks jis yra. 

Atsimenu, panašiai apibūdinote grožį: lengviau nusakyti tai, kas bjauru, nei nusakyti grožį. 

Bjaurumas yra kūrybingenis už grožį. Grožis visada paklūsta tam tikriems standartams. Man bjaurastis kartais yra smagesnė už grožį.

Žaviuosi jūsų romanuose vaizduojamomis slaptosiomis draugijomis, sąmokslais. Manau, todėl, kad visi mes norėtume priklausyti išrinktųjų grupei, kuri žino kažkokią gyvenimo paslaptį. Tačiau tikrame gyvenime nenorėčiau turėti su jomis nieko bendro.

Slaptosios draugijos ir sąmokslai egzistuoja realybėje. Sąmokslininkai nužudė Julijų Cezarį. XIX amžiuje taip pat buvo daug slaptųjų draugijų. Sąmokslas gali būti ir sėkmingas, ir nesėkmingas.

Tas pat ir su slaptosiomis draugijomis. Žinome, kad Italijoje buvo tokia slaptoji draugija, kuriai vadovavo ponas Ličijus Dželis ir kuri darė didelę įtaką Italijos politiniam gyvenimui. 

Tačiau didžiausia problema – įsivaizduoti neegzistuojančias slaptąsias draugijas. Tarkime, internete daug rašoma apie Bilderbergo – Šiaurės Amerikos ir Europos politinių, finansinių ir kultūrinių lyderių – grupę ir jų kasmetinius susitikimus, kurie visai nėra slapti. Žmonės juose susitinka. Kalbasi. JAV prezidentui nebūtina važiuoti į Davosą, kad slapta susitartų su, tarkim, Prancūzijos prezidentu. Jie tai daro telefonu.

Žmonės įsivaizduoja, kad tos grupės rengia sąmokslus dėl pasaulio likimo. Tačiau įsivaizduoti slaptąsias draugijas ir sąmokslus reiškia nereaguoti į visuomeninį ir politinį gyvenimą. Sakote: „Mes nežinome, kas jie. Negalime reaguoti neracionaliai.“ Tai būdas atitraukti žmones nuo politinio gyvenimo. 

Didžiausia išdaiga, kokią gali iškrėsti slaptoji draugija, – įtikinti žmones, kad ji egzistuoja, kad žmonės toliau jaustųsi bejėgiai ir abejingi. 

Anksčiau žmonių atmintis buvo geresnė nei dabar mūsų. Iš tiesų tam tikrais istorijos tarpsniais būdavo žmonių, kurių galvose sutilpdavo viskas, ką iki to laiko buvo sužinojusi žmonija. Kokia yra jūsų atmintis? 

Mano atmintis gera, tačiau domėčiausi atmintimi net jeigu mano atmintis būtų prasta, nes tikiu, kad atmintis – mūsų siela. Praradę atmintį prarandame sielą. Būtent tai šiandien mane pritrenkia – tas visuotinis, globalus reiškinys, atminties praradimas, ypač jaunosios kartos. 

Noriu pasakyti, kad mano karta puikiai žinojo viską, kas nutiko bent penkiasdešimt metų iki mums gimstant. Dabar seku įvairias viktorinas, nes jos yra akivaizdžiausias jaunosios kartos atminties laiko tarpsnio pavyzdys: jie atsimena tai, kas įvyko per jų gyvenimą, bet ne prieš tai. O kartais neprisimena nė to, kas įvyko per jų gyvenimą. 

Tai tarsi prakeiksmas gyventi amžinoje dabartyje. Gal internetas čia atliko savo vaidmenį, nes jis rodo amžiną dabartį. Teisybė, jei moki naudotis internetu, gali atkurti istoriją, tačiau turi būti nusiteikęs tai padaryti. O amžinoje dabartyje žmonės, regis, linkę prarasti atmintį. 

Esu rašęs: jeigu Bushas būtų perskaitęs visus dokumentus apie rusus ir anglus Afganistane XIX amžiuje, jis nebūtų padaręs to, ką padarė XXI amžiuje. Būtų supratęs, kaip sunku kontroliuoti tą teritoriją. Bet jis jų, ko gero, neskaitė.

Tokį atminties praradimą galime aptikti politikoje. Net ir Hitleris, jei būtų įdėmiai apsvarstęs tai, kas įsiveržus į Rusiją nutiko Napoleonui, nebūtų tikėjęsis taip lengvai ją užimti. Vadinasi, tai tas pats atminties praradimas. 

Man jis atrodo pagrindinė mūsų laikų negalia ir tai mane neramina. Atmintis mane domina ir dėl kitos priežasties. Savo retų knygų kolekcijoje turiu ir senų vadinamųjų mnemotechnikos vadovų, kurie naudoti renesanso, baroko epochose ir panašiai. 

Žmonės internetinėje erdvėje vietoje savęs pristato savo simbolį, paverčia save ženklu.

Lenkų sociologas Zygmuntas Baumanas sukūrė labai įtikinamą takios visuomenės teoriją. Gyvename visuomenėje, kuri daugelyje vietų prarado valstybės, tautos idėją. Didžiosios Italijos partijos – krikščionys demokratai, komunistai – sunyko. Nebėra bendruomenės centro. 

Todėl vienintelis sprendimas individams, kurie neteko buvusio atsparos taško – pasirodyti per televiziją. Jie pasiryžę pasirodyti net ir tam, kad pasakytų, jog yra raguoti. Dalykai, kuriuos kadaise slėpėme kaip gėdingus, dabar demonstruojami viešai. Yra tinklaraščiai, feisbukas, tviteris, kuriuos kuria žmonės, siekiantys pristatyti savo asmeninius reikalus, net ir prasimanydami siekia pasirodyti tokie, kokie nėra, sukurti kitokią savo tapatybę, o tai iš tiesų yra tapatybės praradimas. 

Jūs naudojatės įvairiais socialiniais tinklais? Ar ribojate sau žiniasklaidą? 

Negaliu atsisakyti laikraščių skaitymo kiekvieną rytą. Per televizorių žiūriu žinias, viktorinas, filmus. Nesinaudoju nei feisbuku, nei tviteriu, nes mano gyvenimo tikslas yra vengti žinučių. Gaunu per daug žinučių iš viso pasaulio, mėginu jų vengti. 

Žinoma, prireikus naudojuosi internetu, elektroniniu paštu. Kartais pasižiūriu, ką žmonės išgalvojo tviteryje, tinklaraščiuose ir panašiai. 

Neseniai per spaudos konferenciją manęs pasiteiravo apie internetą. Pasaulyje gyvena septyni milijardai žmonių, tarp jų yra nemažai puspročių ir idiotų. Anksčiau tie žmonės galėdavo reikštis tik draugų kompanijoje arba bare, apsvaigę po poros stiklų, kalbėti kvailystes ir visus juokinti. Dabar jie turi galimybę pasireikšti internete. Tad greta įdomių ir svarbių žmonių parašytų žinučių – net popiežius rašo tviteryje – turime gausybę idiotiškų rašinių. 

Didžioji interneto problema – kaip atsirinkti informaciją, kaip atmesti tai, kas nesvarbu ar kvaila, ir pasilikti tik svarbią informaciją. Nė neįsivaizduojate, kaip prieš tokias mano mintis sukilo Italijos dienraščiai. 

Vienas jūsų kūrinių bruožų yra įtampa, to, kas racionalu, logiška ir simbolių, savotiškos magijos pusiausvyra. Jūsų veikėjai ieško savo tapatybės, ieško tų dviejų pasaulių prasmės, bando išlaikyti jų pusiausvyrą. Ar tai persikėlė iš jūsų asmeninio gyvenimo? Kaip ieškote prasmės? 

Į šį klausimą labai sunku atsakyti, nes aš tai darau kasdien – skaitydamas laikraščius ir knygas, stebėdamas mane supančius žmones... Rolandas Barthes‘as yra pasakęs, kad semiotikas ar „semiologas“, kaip juos anuomet vadino, yra asmuo, kuris eina gatve ir ten, kur kiti žmonės mato daiktus, mato prasmes. Tai yra tikrasis požiūris – visur įžvelgti prasmę.

Parengta pagal interviewmagazine.com medžiagą