Eglė ir Tomas 2012. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Knygas iliustruojantys dailininkai ne tik piešia. Jie moka nuostabiai pasakoti istorijas ne tik vaizdu, bet ir tekstu – puikiai rašo. Grafikės Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės iliustracijos išsiskiria subtiliu humoru ir, atrodytų, eskizišku piešiniu, nors tokiam atsitiktinio greito piešinio efektui išgauti tenka sukurti daugybę variantų, iš kurių vos vienas pasirodo tinkamas. Dailininkės darbų stilistika tarp Lietuvos iliustruotojų nedažna. Viena linija tušu piešti darbai kartais spalvojami akvarele. Taip iliustruotos knygelės populiaresnės Skandinavijoje bei Didžiojoje Britanijoje, kur autorė ir gyvena. Savo tekstuose ji gražiai įžodina kūrybos džiaugsmą: smagumą piešti, įsivaizduoti atgyjančius personažus. Dailininkės pasakojimas kiekvieną įkvepia nors retkarčiais panirti į šį džiaugsmą.

Naujausias Eglės darbas – pačios parašyta ir iliustruota knyga „And my brother is called Tomas“ – sujungia dvi skirtingas patirtis – mamos ir menininkės. Knyga išleista angliškai ir platinama populiariame interneto pardavimų portale www.amazon.co.uk. Lietuviškas jos leidimas „...o mano brolio vardas – Tomas“ bus pristatomas Vilniaus knygų mugėje. Eglė augina autizmo spektro sutrikimų turintį sūnų Tomą. Asmeniškai išgyvenusi įvairiausias aplinkinių reakcijas ir jų žinių apie autizmą trūkumą, dailininkė sukūrė, kaip rašoma anotacijoje, „visai nenuobodžią knygą“, atsakančią į daugybę šia tema kylančių klausimų.

Su skaitytojais menininkė pasidalijo savo mintimis apie patirtą įtaką, įkvėpimą, kūrybą ir naujausią projektą – knygą.

Iliustracija iš knygeles „...o mano brolio vardas Tomas'“

Esi vaizdingai kalbėjusi apie įtraukiančią kūrybinio proceso akimirką, kai gimsta piešinys. Ar vaikystėje mėgai piešti? Kaip apsisprendei tapti dailininke? Kas darė tau įtaką ir tave palaikė?

Visada daug piešiau. Mama mus su broliu vasarą vesdavosi į pievą nulieti akvarelės, nes ji tai mėgo, mat dirbo piešimo mokytoja, buvo baigusi meno mokyklą, tad menas visada buvo aplink mus. Su ja eidavome ir į parodas. Ar norėjau būti dailininke? Nebūtinai. Tiesiog menas buvo gyvenimo dalis. Vaikystėje svajojau būti ir kokia kosmonaute ar aktore, nes spektaklis „Merė Popins“ Kauno dramos teatre su Rūta Staliliūnaite buvo mane užbūręs. Labai patiko ir knygutė „Merė Popins“ su nuostabiomis nespalvotomis Mary Shepard iliustracijomis. Dar turėjau tokią Herlufo Bidstrupo, prosovietiško, bet talentingo danų karikatūristo komiksų knygelę, kurią varčiau visą vaikystę, ir ji neabejotinai įsibrėžė kažkur į pasąmonę. Taip pat turėjome keletą vokiškų kieto įrišimo žaviai iliustruotų knygučių. Atvykusi į Angliją sužinojau, kad yra toks Quentinas Blakeʼas. Kažkas yra sakęs, kad mano piešinukai „visai kaip jo“. Tai labai malonus palyginimas, nors iki tol nebuvau susidūrus su jo darbais. Man jis labai patinka. Dabar Lietuvoje mačiau daug išverstų knygelių su jo iliustracijomis.

Mokykloje piešiau ant sugeriamojo popieriaus bei paraštėse ir svajodavau per pamokas, nebuvau labai dėmesinga mokinukė. Per pertraukas sėdėdavau ir piešdavau į storą sąsiuvinį – daugiausia žmogeliukus. Stori tie sąsiuviniai buvo. Todėl kai šeštoje klasėje įstojau į Kauno Juozo Naujalio meno mokyklą (dabar Kauno dailės gimnazija), man labai pasisekė – išgelbėjo nuo blogų chemijos pažymių. Turėjau nuostabių mokytojų, klasės draugų ir labai daug laisvės. Po pamokų keliaudavome piešti į Pažaislio vienuolyną, vasaromis – į kaimus Žemaitijoje. Kūrybingumas buvo pagrindinė vertybė. Be to, tada buvo ir labai stiprios visuomeninės energijos laikai – lūžio laikas. Lietuva kovojo už laisvę, tad ir mes buvome įsitraukę į ekologinius protesto žygius, Sąjūdį, folkloro grupes, aš pati žavėjausi senoviniais ritualais ir pasaulėjauta. Sausio 13-osios naktį su bendraklasiais išgyvenome stovėdami prie Kauno televizijos. Dabar visa ta patirtis ir piešiniai man padeda išgyventi užpuolus liūdnumui.

Baigusi mokyklą įstojau į Dailės akademiją Vilniuje, grafikos specialybę. Kitų minčių neturėjau. Vilnius traukė laisvesniu oru. Dabar visi keliauja, studijuoja, kur panorėję, tiesiog mato daugiau. Mūsų to meto galimybės buvo ribotesnės. Matėme tik tai, ką rasdavome bibliotekose, ką parodydavo, papasakodavo dėstytojai.

Papasakok apie studijas. Kaip ieškojai savo braižo? Ar yra grafikos technika, kurią be piešinių dar mėgsti? Kuo ji tau įdomi?

Studijuojant lūžio laikas atėjo ir į technologijų sritį. Pradėjo rastis kompiuterių. Jie seniesiems akademijos grafikams atrodė baisūs. Vienas a. a. profesorius katedroje atsiradusį kopijavimo aparatą vadindavo „velnio mašina“. Tai suprantama, nes, praleidus gyvenimą tobulinant grafikos tiražavimo meistrystę (pavyzdžiui, mums reikėjo kuo tiksliau iš piešinio ant litografinio akmens perpiešti elektros lemputę!), staiga per sekundės dalį būti nugalėtam kažkokio aparato turėtų būti baisu. Knygas akademijoje mokėmės surinkinėti iš mažyčių švininių raidelių. Koks akmens amžius tai atrodė! Kovojome prieš tas tipografijos pamokas, nes žavėjo akademijoje pūstelėję nauji vėjai – videomenas, tarpdiscipliniškumas. Baigiamąjį magistro darbą dariau su Fotografijos ir medijos meno katedros vėliava. Tada niekas Grafikos katedroje nemanė, kad krentantys kaligrafiniai žmogeliukai ir dar su garsu vaizdo projekcijoje yra grafika.

Nors ir domėjausi naujomis technologijomis, man labai patiko kaligrafijos pradmenis dėsčiusio profesoriaus Alberto Gursko kartojamas posakis: „Pirma reikia išrašyti kibirą tušo, kad kažkas įvyktų.“ Juk kai piešiu iliustracijas, tai šalia ant žemės kaip lapai krinta nepasisekę bandymai, iš dešimties vienas būna pavykęs, paskui jis įgauna solidesnę formą kompiuteryje. Mano paveikslėliai nėra labai realistiški ar tikslūs, bet jie gyvi, juose yra nuotaikos judesio, o tai man svarbu perteikti. Visa kita – antroje vietoje. Dabar kaip tik miela uostyti dažų kvapą – kompiuterio, video bei technologijų ir taip gyvenime daug. Mėgstu išsitraukti didelio formato lapų ir voliukų. Patinka monotipija – technika, artima piešimui, tačiau daugiasluoksnė, leidžianti naudoti spalvas. Ir linija dirbant monotipijos technika išsaugo savo gyvumą. Monotipija – kaip ta kiniška tapyba tušu: arba pavyksta, arba ne.

Iliustracija iš knygeles „...o mano brolio vardas Tomas'“

Kokie impulsai svarbūs tavo kūrybiniam procesui? Kokius darbus, iliustracijas, kuri šiuo metu?

Konkretūs užsakymai sutelkia laiko, įstato į vėžes ir terminus. Labai gera turėti tokių darbų, norėčiau jų niekada nepritrūkti. Esu iliustravusi nemažai knygelių jau skaitantiems vaikams. Viena linksmiausių – leidyklos „Pasviręs pasaulis“ istorijų serija „Tėtė, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis“. Joms sukūriau nespalvotas iliustracijas, ir vaikams patiko! Esu sukūrusi piešinukų vadovėliams, knygų viršelių, žurnalų iliustracijų. Net neturėdama užsakymo visada turiu pradėtų ir nepabaigtų projektų, nes kitaip kankina nerimas.

Dalyvauju parodose, projektuose. Kai susikaupia paveikslų, rengiu personalines parodas – reikia juos parodyti. Džiaugiuosi, kai jie patinka ir kitiems. Labai priklausau nuo nuotaikos ir vėjo krypties, buityje tas nepadeda, bet kitaip turbūt negalėčiau piešti. Niekada nesistengiu specialiai piešti to, kas žiūrovams patinka. Jaučiu, kad kai ant popieriaus pavyksta nutupdyti nuotaiką ar patirtį – tai net ne mano nuopelnas. Tiesiog kaip koks įrankis sėkmingai perkeliu tas vizijas ant popieriaus.

Mano įkvėpimo šaltinis – išgirstos istorijos ir kelionės. Keliaujame su vyru ir vaikais, kai tik laiko turime. Visada mėginu pamatyti ir sužinoti kuo daugiau. Anglijoje, kur šiuo metu gyvename, daug istorijos, kitokios nei lietuviška gamtos. Škotijos kalnai arba Šiaurės jūra su ruoniais – viskas nesunkiai pasiekiama. Savanoriauju senoviškame angliškame dvare, kuriame šiek tiek vaidenasi. Paskutinis dvaro savininkas, karalienės pusbrolis Patrickas Lichfieldas, buvo garsus mados ir gražių moterų fotografas. Jo prosenelis laivu keliavo aplink pasaulį. Dvarą supa nuostabus parkas. Ten daugybė paminklų iš Kinijos, Italijos, Graikijos. Sukūriau visą seriją monotipijų to dvaro temomis. Prižadėjau ir parodą – tai bus iliustracijos-monotipijos su vaiduokliais ir raganomis, per šimtmečius nepasikeitusiais peizažais.

Man Anglija – nuotykis. Patys šeimoje įvardijame, kad tai bonus patirtis, kurios Lietuvoje sėsliai gyvendami neturėtume. Lietuva – tik už poros valandų skrydžio. Kai ilgu pasidaro, piešiu Eglę žalčių karalienę ir pasakoju anglams, kaip Lietuvoje gražu. Visi dvariškiai žino, kokia graži Lietuva ir Vilnius. Svajoja jį aplankyti! Neoficialiai dirbu Lietuvos ambasadore.

Kaip atsirado naujausia tavo knyga?

Naujausias mano projektas – knygelė „And my brother is called Tomas“, kurios istoriją parašiau ir nupiešiau iš labai asmeninės patirties. Ji mokomoji, apie berniuką, kurio brolis yra „kitoks“ vaikas – autistas. Apie tai, kaip broliams sekasi bendrauti, apie autizmo sutrikimą turinčio vaiko ir jo šeimos šiek tiek kitokį pasaulį. Knygutė skirta susipažinti su „kitokiomis šeimomis“, nes jos egzistuoja, nors kol asmeniškai su tuo nesusiduri, tai ir nežinai. Istorija anglų kalba, tad pasiekia plačią auditoriją.

Kažkada apie pirmagimio metus rašiau kasmėnesinį Adomėlio dienoraštį „Mamos žurnale“. Atsimenu, kaip smagu būdavo papasakoti jo laimėjimus, nuotykius, savo nuotaikas.

Na, o mano antrasis sūnus Tomas pasirodė kitoks. Labai sunkiai nuraminamas, beveik nemiegantis, judrus kaip gyvsidabris ir, nors pradėjo kalbėti, kalbėjo gan keistai, neatsakinėdavo į klausimus, kartodavo frazes ir be galo rėkdavo. Vėliau ėmė visko bijoti – laiptų, čiuožyklos, žmonių, vonios, vandens. Kalba ėmė strigti. Dabar jis visai nebekalba. Gydytojai Anglijoje trejų metų jam diagnozavo autizmą. Tomo autizmas nelengvos formos, bet ir ne pačios sunkiausios – tas autizmo spektras platus. Sakyčiau, Tomas klasikinio autizmo atstovas. Nekalbantis, negebantis normaliai mokytis, reikalaujantis daug priežiūros. Knygelę parašiau, kai Tomukui buvo septyneri, vyresnėliui Adomui – kiek daugiau. Buvo toks laikas, kai pas mus į namus paspirtukais atriedėdavo daug Adomo draugų, kaimynų vaikų, naujų žmonių, su Tomu anksčiau nesusidūrusių. Vaikams žaidžiant kildavo klausimų, kurių nekildavo, kol visi buvo mažesni. Kai visi vaikai sėsdavo kartu vakarienės, Tomas valgydavo tik lakstydamas ir retkarčiais prisėsdamas ar stovėdamas ant kėdės. Na, neįprasta. Ir kodėl jo nebara mama? Kodėl staiga rėkia, klykia kaip mažylis? Supratau, kad kiekvienam reikia paaiškinti, kodėl Tomas kitoks, kodėl nekalba, ir vaikams pasidarydavo šiek tiek aiškiau.

Taip pat yra ir su suaugusiaisiais. Mes, kiek galime, Tomuką vedamės visur, kur jam įdomu, stengiamės nedrumsti tvarkos ar neatsidurti situacijose, kur pritrauktumėme daug dėmesio. Kita vertus, nors visuomenės požiūris į negalią ir keičiasi, pavyzdžiui, į žmogų, turintį Dauno sindromą, vis tiek jis yra atsargus. Tie žmonės mums neįprasti, kitokie, o tai, kas nesuprantama, visada kelia baimę. Autizmas išvis yra atskira planeta. Tai iš pirmo žvilgsnio nematoma negalia, todėl visiems kyla įvairiausių klausimų. Net artimiausiems draugams daug kas lieka ne iki galo aišku (žiūrėk, sako: „Bet juk jis išaugs iš to, ar ne?“), o paklausti tarsi nepatogu, tartum nedrąsu, nežinia, ar neįžeisi.

Taigi pamaniau, kad padėtų tokia aiškinamoji knygelė. Nemažai buvau ir Tomą, ir Adomą pripiešusi. Tiesiog Adomo vardu papasakojau apie tai, kaip mes gyvename. Trumpai, aiškiai ir paprastais žodžiais. Nors tam skirtų knygučių, net ir vaikiškų, yra prileista nemažai, bet man ėmė ir išėjo tokia iš mūsų varpinės, gana asmeniška. Rodžiau rankraštį „nelaimės“ draugams, turintiems panašių vaikų, – labai entuziastingai knygelė buvo įvertinta. Tada ėmiausi ieškoti, kas ją išleistų. Ir štai po poros metų knygutę jau galima įsigyti ir pavartyti. Tomukas dabar jau kiek kitoks nei knygelėje – nebeplėšo visko, kas po ranka, daugiau laikosi visuomenės normų, nebe taip stipriai ir dažnai puola į paniką – apskritai yra kiek lengviau, kol neprasidėjo paauglystė. Gyvename, tobulėjame pamažu. Platinti knygeles padeda vietinė autistų organizacija, kurios žaidimų grupėje ir kituose renginiuose dalyvaudami daug išmokome ir suvokėme apie autizmą. Radome panašios patirties draugų. Tokios grupės gyvybiškai būtinos autistų tėvams. Svarbu susitikti, pasidalyti aktualiomis žiniomis, naujienomis, smulkmenomis. Žinau, kad ir Lietuvoje kuriasi, veikia panašios grupės. Tėvams, broliukams, sesėms reikia dalytis patirtimi, saugiai bendrauti tarpusavyje su vaikais ir be nustebusių aplinkinių žvilgsnių.

Vilniaus knygų mugėje, pristatydama šią knygutę kartu su vaikais mėginsiu ant popieriaus lapo perkelti nuotaikas – ne tik linksmas, o labiau tokias, kurių nesinori rodyti kitiems. Bet papasakoti reikia!

Susitikti su dailininke Egle Gelažiūte-Petrauskiene kviečiame š. m. vasario 27 dieną, šeštadienį, 12 valandą, „Knygų šalies“ kūrybinėje studijoje, 4 salėje. Ateikite ir dalyvaukite jos dirbtuvėse „Nupiešk savo rūpestį“.

Knygų šalies žinios, 2016. Parengė Rima Povilionytė