Iš tiesų – šįkart, kaip reta, visoms naujoms knygoms, galiu pritaikyti kodą KELIONĖS. Jos labai skirtingos, į skirtingas pasaulių puses. Gal net visa vaikų literatūra galėtų būti vertinama per kelionės metaforą: juk beveik kiekviena vaikų knyga yra mažų mažiausiai kelionė į vaikystę.

Pristatau jums naujas knygas, pasirodžiusias 2015-2016 metų sandūroje. Jų, jei patiks, galėsit pasižvalgyti ir už kelių dienų prasidėsiančioje Vilniaus knygų mugėje. Beje, ten leidėjai žada dar daugiau naujienų ir įdomybių.

KELIONĖ Į (LAUKINĮ) GAMTOS PASAULĮ

100 dalykų, kuriuos reikia žinoti nuotykių ieškotojams/ vertė J. Baltušienė. – Kaunas: Vaiga, 2015. 224 p.

Tai knyga-žinynas, su šimtu įvairiausių patarimų, kaip elgtis ir/ar išsigelbėti vienam atsidūrus gamtoje, pavojuje, ar jei nuotykis baigėsi ne visai taip, kaip tikėtasi. Kartu tai ir vadovas po gamtos pasaulį: jos gyvūniją, augaliją, dėsnius. Šiek tiek primena vadovėlį skautams, bet tiesą sakant, šiais laikais, kada vis mažiau ir suaugusiųjų sugeba be GPS‘o nustatyti pasaulio kryptis ar įkurti laužą be degtukų, tai nuostabi knyga atpažinti gamtos ženklus bei gebėti jais pasinaudoti.

Mane labiausiai ir įtraukė pasakojimai apie tai, kaip išgyventi, jei... jei pasiklydai, jei baigėsi vanduo, jei įsmukai į vandenį, jei prasidėjo gaisras... Be viso to, čia rasite ir patarimų, ką veikti gamtoje, kaip pasirengti paprastoms išvykoms ar ilgesnėms kelionėms, ką pasiimti į savo kuprinę (įkvepiantis ir motyvuotas būtiniausių daiktų sąrašas).

Konkretūs patarimai ir įdomiai išdėliota informacija skatina pažinti artimiausią aplinką ir atrasti realų pasaulį. Galbūt ši knyga taps pagalbininku, padėsiančiu jūsų vaiką atitraukti nuo virtualaus ekranų pasaulio.

P.S. Žinoma, prieš tai su vaiku derėtų pasikalbėti apie saugumą ir apie tai, kad vienam nei iš šio nei iš to į tokius žygius vykti nederėtų.

MEILĖS KELIONĖ

B. Mar. Gėlininkė. – Vilnius: Švieskime vaikus, 2014. 96 p.

Labai keista pristatyti knygą, kurios negalima nusipirkti. Nors išleista 13 000 egz. tiražu, ji tėra dovanojama ir ją atrasti galėsite (greičiausiai) tik savo mokyklos ar miestelio bibliotekoje. Kita vertus, ši knyga šiemet pretenduoja tapti geriausia knyga vaikams. Tad praverkime ją.

Pradėsiu nuo to, jog tai labai romantiška knyga. Tiesą sakant, ją perskaičiusi, net vaistų receptą skaičiau pakylėtai ir romantiškai. Šios knygos skleidžiama gerumo, pasaulio grožio ir vilties nuotaika labai pagavi, užkrečianti, sukurianti debesėlių miglą tavo mintyse. Tik įdomumas tas, kad tas miglos debesėlis nėra per saldus ir jis tikrai ne rožinės spalvos. Jau greičiau žalias ar žydras.

Pagrindinė pasakos (taip, greičiausiai, tiksliausiai galima apibūdinti šios knygos žanrą) veikėja yra gėlininkė Lėja, kuri gyvena keistokame miestuke ir... kalbasi su gėlėmis, mat tik šios supranta jos jautrią ir atvirą širdį. Visi kiti pernelyg sulindę į savo reikalus ir didelius darbus. Tačiau įprastą, kiek vienišą jos gyvenimą lyg gaivus pavasario vėjas iš įprasto rimto išverčia „lyg koks burtininkas iš pasakos“ į miestuką atsibeldęs Amadėjus. Ar jo kiek įžūlokas bendravimas privers pačią Lėją, o gal net ir kitus miestelio gyventojus pakelti akis vieniems į kitus ir vėl patikėti gyvenimo spalvotumu? Ir ar pati Lėja išdrįs tikėtis, viltis ir laukti?

Kaip ir minėjau anksčiau, tai romantiška pasaka apie meilę ir stebuklus, kurie vyksta šalia mūsų kiekvieną akimirką. Jei tik sugebame būti jiems atviri.

KELIONĖ PO LIETUVĄ

L. Jakimavičius. Vytuko Lietuva. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014. 256 p.

Tai kiek ankstėliau išleista knyga, tačiau aktuali ir, manau, reikalinga bei galinti būti įdomi ūgtelėjusiems vaikams. Kiek teko kalbėti su leidėjais, kol kas ji labiausiai graibstoma užsienio lietuvių – tai, matyt, natūralu: pasakojimas sukasi apie išeivijoje gyvenančią lietuvių Šarkų šeima, kurioje augantis sūnus nešioja skambų Vytauto vardą, tačiau apie Lietuvą nežino beveik nieko, nes nuo mažumės auga užsienyje, o tėvams pasakoti apie Lietuvą kažkaip vis neatsiranda laiko. Gal jie lietuviškumą laiko ir savaime suprantamu dalyku? Tačiau jaunajam Vytukui taip neatrodo, mat kai jam patinkanti mergaitė paprašo daugiau papasakoti apie savo šalį, jis supranta nelabai galintis ką pasakyti – kodėl esame ne kunigaikštystė, nors garsiausiais valdovais laikome kunigaikščius, kuo Lietuva gali didžiuotis ir kodėl esame tokie, kokie esame.

Įkvėpti sūnaus klausimų, tėvai imasi rimtų studijų: kaip sūnui papasakoti, kad jis didžiuotųsi savo šaknimis, ir kad norėtų likti lietuviu, o ne prapultų daugiakultūriniame pasaulyje.

Taigi, ši knyga sudaryti tarsi iš dviejų atskirų pasakojimų: rutuliojantis Šarkų kasdieniams gyvenimo įvykiams, įaudžiamas stiprus pasakojimas apie mūsų istoriją, politiką, kultūrą, sovietizaciją ir gyvenimą šiomis dienomis. Pasakojimą vainikuoja Vytuko bičiulės Monikos šeimos kelionė į Lietuva – o maršrutą, ką ten būtų galima aplankyti ir pamatyti, sudėlioti turės pats Vytukas.

Tai sumaniai ir žaismingai paprašyta knyga apie Lietuvą. Tokią, kurią pamiršome, ar gal ne visi iki galo žinome. Glaustai išdėstyti svarbiausiai faktai, iliustruota piešiniais, nuotraukomis. Gal taip ir reikia kalbėti vaikams (ne tik užsienyje gyvenantiems, bet ir mūsiškiams) apie Lietuvą – per kasdienį gyvenimą, per darymą (t.y. kartu visiems važiuoti, stebėti, pamatyti), o ne tik per nuobodžius istorijos vadovėlius (pripažinkim, vaikai nesupranta, kodėl ir kam buvo svarbi ta Liublino unija ar sąjunga su Lenkija, jei nesuaktualinsim, jei neparodysim, kuo tai svarbu šiandien) ir migdančias politikų kalbas.

KELIONĖ Į FANTAZIJŲ PASAULĮ

P. van Lonn. Vilkolakiukas Dolfas. Vilkolakių miškas/ vertė R. Dirsytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 152 p.

Kiek skeptiškai žiūriu į tokio tipo knygas – apie vilkolakius, vikingus, vaiduoklius ir pan. Bet vaikams kelionė į nepažįstamą, fantastinį pasaulį dažniausiai būna labai įdomi ir įtraukianti.

Taigi, tai jau ketvirtoji Nyderlandų rašytojo Polo van Loon‘o knyga vaikams apie tokį pat kaip jie vaiką Dolfą, kuris kartą sužino, kad nėra toks, kaip visi – jis vilkolakiukas, tačiau gyvenantis žmonių pasaulyje. Jo paslaptį žino tik artimiausieji, o pats Dolfas priverstas gyventi dviejuose pasauliuose – žmonių ir vilkolakių.

Taip nutinka ir šįkart, kai Dolfui svečiuojantis pas senelį, pradedamas kirsti Vilkų miškas, kuris yra visų buvusių ir būsimų vilkolakių išlikimo garantas. Jei miškas bus iškirstas, vilkolakiai pradings amžiams. Tačiau Dolfas turi kažką daryti, kad tai pakeistų, juo labiau, kad ir keistas sapnas jį persekioja, raginantis kažko ieškoti.

Smagiai suaustas pasakojimas atskleidžia skirtingų pasaulių bendrystę, kalba apie išbandymus, pasitikėjimą, draugystę. Tai knyga, kuri patiks fantastikos ir nuotykių mėgėjams.

L. Carroll. Alisa veidrodžių karalystėje/ vertė V. Vitkūnienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 192 p.

Tikriausiai nėra vaiko, kuris nežinotų pasakos apie Alisą stebuklų šalyje. Na, bent jau mūsų laikais tokių nebuvo. Šiais laikais, tiesą sakant, bent iš filmukų mažieji turėtų būti nors kažką girdėję.

Pasakojimas apie veidrodžių karalystę yra pirmosios knygos – „Alisos nuotykiai stebuklų šalyje“ – tęsinys, kurį autorius parašė įkvėptas pirmosios knygos sėkmės ir populiarumo. Antrasis pasakojimas puikiai papildo pirmąjį, yra toks pat kerintis, bet kartu ir nonsensiškas (absurdiškas, bet juokingas).

Šios knygos veiksmas prasideda vieną žiemos popietę, Alisai bežaidžiant su mylimais žaisliukais, tačiau krintant snaigėms už lango, Alisa pasijunta labai mieguista. Tačiau visai netrukus, per veidrodį ji įžengia į stebuklingą pasaulį, kuriame viskas yra... atvirkščiai. Išdrįskite keliauti į stebuklingą vaikystės ir, atrodytų, visiškų niekų pasaulį, tačiau – stebinantį, džiuginantį, įkvepiantį, padedantį išlikti vaiku.

Knyga iliustruota nuostabiomis Roberto Ingpeno iliustracijomis.

KELIONĖ Į DŽIUNGLES

Baisieji Alano dantys/ vertė L. Gineitienė. – Vilnius: Burokėlis, 2016. 32 p.

O tai – patiems mažiausiems skirta labai spalvota, labai didelė, šiek tiek gąsdinanti, bet labai linksma knygelė apie tai, kad kartais ne viskas gali būti taip, kaip atrodo iš pirmo karto. Kad net ir gąsdinantys ar baisūs dalykai gali taip juokingi ir pastūmėti prie gerų darbų.

Baisusis džiunglių krokodilas Alanas didžiuojasi, kad visi jo bijo ir vos tik atsikėlęs skuba gąsdinti kitų. Labiausiai visi Alano bijo dėl jo didelių dantų, kurie... pasirodo, yra netikri. Ir jiems kartą prapuolus, dingsta visa Alano baisybė. Kaip jam dabar gyventi – juk tai buvo vienintelis dalykas, ką krokodilas moka. Tačiau ar tikrai? Kokią sutartį pasiūlys džiunglių gyventojai mainais už prapuolusius Alano dantis?

Trumpai tariant – linksma, sąmojinga ir žaismingai papasakota istorija, išraiškingos ir akį traukiančios iliustracijos turėtų labai patikti mažiesiems vartytojams-klausytojams.

KELIONĖ PO PASAULĮ

Pasaulio atlasas vaikams. – Kaunas: Vaiga, 2016. 44 p.

Ne vieną kartą esu rašiusi apie tai, kad vaikai visai kitaip suvokia pasaulį nei mes, suaugusieji. Vaikams nėra savaime suprantama, kokio dydžio ta Lietuva, kas yra Europa ar Australija ir kodėl negalima panorėjus ten greit pakliūti. Suvokimas apie tai, kokio dydžio yra mūsų planeta, kaip joje išsidėsčiusios šalys, kuo jo skiriasi, kuo esame ypatingi mes patys, ateina labai pamažu. Gal todėl vaikams dažniausiai labai patinka sklaidyti atlasus ir juos ieškoti atpažįstamų ženklų.

Šis vaikams skirtas atlasas kviečia pažinti atskiras šalių grupes. Apie kiekvieną jų parašyti svarbiausiai istoriniai ar kt. faktai, o mums pateikiamas žaismingai iliustruotas kiekvienos šalies vaizdas. Iš viso knygoje – virš 15 spalvotų žemėlapių, smulkiai iliustruotų, išryškinančių svarbiausius to krašto geografinius bei kitus bruožus. Kiekviename atvarte taip pat pateikiamos ir nacionalinės jame aprašomų valstybių vėliavos, žymių to krašto žmonių, pastatų iliustracijos.

Taip keliauti po pasaulį galim ir nė neiškišus nosies iš namų.

KELIONĖ Į SUAUGUSIŲJŲ PASAULĮ

P. Johnson. Kaip auklėti savo tėvus/ vertė V. Bėkštienė. – Vilnius: Alma littera, 2015. 208 p.

Šmaikščiu dienoraščio stiliumi parašyta knyga skirta paaugliams. Pagrindinis jos veikėjas Luisas kartu su tėvais persikrausto. Naujoje mokykloje Luisui iškart pradeda visai ne kaip sektis, bet Luisas per daug dėl to nepergyvena, jis puikiai žino, jog ne visi vaikai sukurti mokslui. Pvz., jis tai tikrai ne. Jo ateitis – didi komiko karjera. Tačiau ir jo juokai čia mažai kam rūpi. Situacija dar labiau pablogėja, kai tėvai nusprendžia, jog tai jie yra atsakingi už netikusiu sūnaus pažymius ir, paėmę pavyzdį iš kitų tėvų, pradeda persekioti Luisą su nuolatiniu mokymusi, atima televizorių, nuolatos skatina jį mokytis, net, o siaube, savaitgaliais ir vakarais. Viskam vos netapus katastrofa, Luisas pačiu laiku susipažįsta su Made. Va jos tėvai tai visai kitokie: jie daug gražiau elgiasi nei Luiso tėvai ir palieka Madę ramybėje. Labai labai tyliai Madė išduoda paslaptį: anksčiau tėvai tokie nebuvo, ji juos išauklėjo. Ir tomis auklėjimo taisyklėmis pasidalija su naujuoju draugu. Štai jums keletas jų:

Visada elkis taip, lyg tėvų nebūtų šalia.

Niekada nieko tėvams nesakyk.

Niekada nesiginčyk su tėvais...

Viskas pasisuka netikėta linkme, kai šių taisyklių ima Laikytis ir Luisas ir taip „auklėti“ savo tėvus... Ar tikrai tėvai reikalingi tik tam, kad maitintų, rengtų ir pavargusį paguldytų į lovą? Luisas atranda labai didelį tėvų auklėjimo trūkumą... Kokį? Paskaitykit.