Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Nesitikėkite atsikratyti knygų“ – taip vadinasi lietuvių kalba išleista dviejų intelektualų – italų filosofo, semiotiko ir rašytojo, profesoriaus Umberto Eco ir prancūzų rašytojo, dramaturgo ir scenaristo Jean Claude- Carrière pokalbių, kuriuos moderavo prancūzų eseistas ir žurnalistas Jean-Philippe de Tonnac, knyga apie...knygas.

Tai vienu metu intelektuali ir humoristinė, mokslinė ir subjektyvi, dialektinė ir anekdotinė, įdomi ir skoninga diskusija, per kurią apžvelgiama penkiatūkstantmetė knygos istoriją nuo papiruso iki kompiuterinio failo.

Siūlome ištrauką iš šios knygos, kurioje kalbamasis apie knygos ateitį, elektronines knygas bei skaitymo būtinybę.

Knyga nemirs

Jean-Claude Carrière (J.-C. C.): Per paskutinį Davoso forumą[1] 2008 metais vienas futurologas, paklaustas, kokie reiškiniai pakeis pasaulį per artimiausius penkiolika metų, patarė įsiminti keturis svarbiausius, kurie jam atrodė neabejotini. Pirmasis – tai, kad naftos barelis[2] kainuos 500 dolerių. Antrasis susijęs su vandeniu – pastarasis virs komercinių mainų produktu ir biržoje taps kotiruojamas lygiai taip, kaip nafta. Trečiojoje pranašystėje sakoma, kad per artimiausius kelis dešimtmečius Afrika taps ekonomine galybe – to jai ir linkime.

Anot šio profesionalaus pranašo, ketvirtasis reiškinys bus knygos išnykimas.

Taigi, kyla klausimas, ar galutinis knygos išnykimas, jei tik ji iš tikrųjų pradings, gali turėti tokių pat pasekmių žmonijai, kaip, pavyzdžiui, užprogramuotas vandens trūkumas arba neįkandama naftos kaina.

Umberto Eco (U. E.): Ar knyga išnyks dėl to, kad atsirado internetas? Apie tai jau rašiau kažkada, kai klausimas atrodė aktualus. Nuo to laiko, kai manęs prašo pasisakyti šia tema, negaliu padaryti nieko kita, kaip tik perrašyti tą patį tekstą. Niekas to nepastebi visų pirma todėl, kad mažiausiai žinoma, kas jau buvo paskelbta, o galiausiai todėl, kad viešoji nuomonė (bent žurnalistai) laikosi įsikibusi įkyrios idėjos: knygai lemta išnykti (o gal patys žurnalistai mano, kad jų skaitytojus užvaldė ši įkyri idėja), ir visi neišvengiamai kelia tą patį klausimą.

Tiesą sakant, šia tema maža ką galima pridurti. Internetas grąžino mus į raidyno erą. Jei kažkada patikėjome įžengę į vaizdo civilizaciją, kompiuteris mus sugrąžino į Gutenbergo galaktiką, ir visas pasaulis nuo šiol privalo skaityti. Skaitant reikia pagalbinių priemonių. Kompiuteris negali būti vienintelė pagalba. Praleiskite prie kompiuterio dvi valandas skaitydami romaną ir akys pasidarys kaip teniso kamuoliukai. Aš turiu Polaroïde akinius, kurie saugo mano akis be perstojo skaitant ekrane. Beje, kompiuteriui būtina elektra, todėl jame negalima skaityti vonioje ar net atsigulus ant šono lovoje. Taigi, pasirodo, knyga yra pati lanksčiausia priemonė.

Viena iš dviejų: arba knyga išliks kaip skaitymo priemonė, arba atsiras koks nors daiktas, panašus į tai, kas knyga buvo visada, net prieš spaudos išradimą. Knyga kaip objektas nei funkcijų, nei struktūros atžvilgiu nekito daugiau kaip penkis šimtus metų. Knyga – kaip šaukštas, kūjis, ratas arba káltas. Kartą išrasti, jie nebegali būti patobulinti. Negalima pagaminti šaukšto, kuris būtų geresnis už šaukštą. Dizaineriai stengiasi pagerinti, sakykim, kamščiatraukius – nelabai sėkmingai, ir, beje, daugelis jų neveikia. Filipas Starkas[3] bandė išoriškai pagerinti citrinų spaudyklę, bet jo pagamintas variantas (siekiant estetinio grakštumo) praleidžia sėkliukes. Knyga įrodė savo pranašumus, ir neaišku, kaip būtų įmanoma padaryti ką nors geresnio už ją, išlaikant tas pačias funkcijas. Galbūt keisis sudedamosios jos dalys, gal lapus gaminsime ne iš popieriaus. Bet ji liks tuo, kuo yra.

J.-C. C.: Atrodo, naujausios elektroninės knygos versijos ateityje galės varžytis su spausdintomis knygomis. Modelyje Reader[4] jau sukaupta 160 pavadinimų.

U. E.: Aišku, savivaldybė daug lengviau sutalpins 25 000 einamųjų reikalų bylų, jei jos bus surašytos elektroninėje knygoje. Daugeliu atvejų elektronine knyga bus gerokai patogiau naudotis. Visą laiką savęs klausinėju, ar net su labiausiai skaitymo reikalavimams pritaikyta technika tikrai bus patogu skaityti „Karą ir taiką“[5] kaip elektroninę knygą. Pamatysime. Bet kuriuo atveju daugiau nebegalėsime skaityti Tolstojaus ir visų kitų autorių knygų, spausdintų popieriaus masėje vien todėl, kad ji jau pradėjo irti mūsų bibliotekose. Dauguma šešto dešimtmečio „Gallimard“ ir „Vrin“ leidyklų knygų jau sunyko. Žilsono[6] knygos „Viduramžių filosofija“ (La Philosophie au Moyen Age), kuri man daug patarnavo rašant disertaciją, šiandien net nebegaliu paimti į rankas. Lapai trupa tiesiogine to žodžio prasme. Be abejo, galėčiau nusipirkti naują leidimą, bet esu labai prisirišęs prie senojo su visomis pastabomis, kurias dariau kelių spalvų pieštukais ir kurios atskleidžia įvairios medžiagos rinkimo istoriją.

Jean-Philippe de Tonnac (J.-Ph. de T.)Kaskart atsirandant naujų prietaisų, vis geriau pritaikytų skaitymo poreikiams visose srityse – ar tai būtų enciklopedija, ar ištisas romanas – gal galime, nepaisant visko, įsivaizduoti tolydų dėmesio knygai kaip daiktui tradiciniu pavidalu nykimą?

U. E.: Visaip gali atsitikti. Galbūt, rytoj knygos domins tik būrelį nepritapusiųjų, kurie savo senamadžio smalsumo eis tenkinti į muziejus ir bibliotekas.

J.-C. C.: Jei tos institucijos išliks.

U. E.: Lygiai taip pat galime įsivaizduoti, kad toks nuostabus išradimas kaip internetas savo ruožtu ateityje irgi išnyks. Kaip iš mūsų dangaus išnyko dirižabliai. Nuo tada, kai Hindenburg[7] užsidegė Niujorke prieš pat karą, dirižablių dienos buvo suskaičiuotos. Taip pat Concorde buvo lemtinga 2000-ųjų katastrofa Gonese[8]. Vis dėlto istorija ypatinga. Juk buvo sukonstruotas lėktuvas, kuris kerta Atlanto vandenyną per tris valandas vietoj aštuonių. Kas galėtų užginčyti tokią pažangą? Bet po Goneso katastrofos jo atsisakoma apskaičiavus, kad Concorde per brangiai kainuoja. Ar tai rimta priežastis? Atominė bomba kainuoja daug brangiau.

J.-Ph. de T.Pacituosiu Hermaną Hesę[9], kuris kalbėjo apie galimą teisingumo atkūrimą knygai, kuri, anot jo, turėtų paskatinti technikos pažangą. Gal dar šeštame dešimtmetyje jis sakė: „Kuo geriau laikui bėgant nauji išradimai galės tenkinti populiarius poreikius, tuo labiau knyga atgaus savo orumą ir autoritetą. Mes dar anaiptol nepasiekėme lygio, kai nauji konkuruojantys išradimai – radijas, kinas ir pan. – iš spausdintos knygos atima tas funkcijas, kurių ji gali atsisakyti be žalos sau.“

J.-C. C.: Šiuo požiūriu jis neklydo. Kinas ir radijas, net ir televizija iš knygos neatėmė nieko, ko ji galėjo atsisakyti „be žalos sau“.

U. E.: Kažkuriuo metu žmonės išrado rašymą. Galime tarti, kad rašymas pratęsia ranką ir šiuo atžvilgiu yra beveik biologinis veiksmas. Tai – komunikacijos technologija, tiesiogiai susieta su kūnu. Sykį ją išradę, nebegalime atsisakyti. Dar kartą sakau: tai panašu į rato išradimą. Šiuolaikiniai ratai yra tokie pat, kaip ir priešistoriniai, o modernieji išradimai – kinas, radijas, internetas – nėra biologiniai.

J.-C. C.: Jūs teisus pabrėždamas, kad dar niekada nebuvo kilusi tokia būtinybė skaityti ir rašyti kaip šiandien. Negalime naudotis kompiuteriu, jei nemokame rašyti ir skaityti. Ir net dar sudėtingesniais būdais negu anksčiau, nes įvedėme naujus ženklus, naujus klavišus. Abėcėlė išsiplėtė. Darosi vis sunkiau išmokti skaityti. Pripažinkime: grįžtume prie sakytinės tradicijos, jei kompiuteriai sugebėtų tiesiogiai perrašyti tai, ką sakome. Bet kyla kitas klausimas: ar žmogus gali sklandžiai kalbėti, jei nemoka nei skaityti, nei rašyti?

U. E.: Homeras, be abejonės, atsakytų – taip.

J.-C. C.: Tačiau Homeras – sakytinės tradicijos žmogus. Savo žinias jis įgijo iš šios tradicijos tais laikais, kai Graikijoje dar nieko nebuvo parašyta. Ar galime šiandien įsivaizduoti rašytoją, kuris diktuotų romaną netarpininkaujant raštui ir kuris nieko nežinotų apie visą prieš jį buvusią literatūrą? Galbūt jo kūrinys būtų žavingas naivumu, atradimais, nebūtais dalykais. Vis dėlto man atrodo, kad jam trūktų to, ką, nerasdami tinkamesnio žodžio, pavadintume kultūra. Rembo[10], nepaprastai talentingas jaunuolis, rašė neprilygstamus eilėraščius, bet jis nebuvo, kaip sakoma, savamokslis. Jau šešiolikos metų buvo nuodugniai išstudijavęs klasikinę kultūrą ir gebėjo rašyti eilėraščius lotynų kalba.

Jean-Claude Carrière, Umberto Eco. Nesitikėkite atsikratyti knygų. Iš prancūzų kalbos vertė Elena Macevičiūtė, Adas Macevičius. – Vilnius: Žara, 2011.


[1] Kasmetinis pasaulio politikos ir verslo įžymybių susitikimas Šveicarijos kurorte Davose, kuriame aptariami ekonomikos klausimai.

[2] 1 naftos barelis – 158,9873 l.

[3] Filipas Patrikas Starkas (Philippe Patrick Starck, g. 1949) – prancūzų gaminių dizaineris, geriausiai žinomas naujojo dizaino stiliaus atstovas.

[4] Elektroninio skaitymo įrenginys.

[5] Levo Tolstojaus (Лев Николaевич Толстoй) epinis romanas Война и мир.

[6] Etjenas Žilsonas (Étienne Gilson, 1884–1978) – prancūzų filosofas ir filosofijos istorikas. Jo 2 tomų „Viduramžių filosofija“ pirmą kartą buvo išleista 1922 m.

[7] 1937 m. gegužės 6 d. didžiausias pasaulyje pastatytas Vokietijos keleivinis dirižablis LZ 129 Hindenburg, perskridęs Atlantą, užsidegė švartuodamasis Leikherste netoli Niujorko.

[8] 2000 m. liepos 25 d. viršgarsinis keleivinis lėktuvas Concorde vos pakilęs rėžėsi į prie Paryžiaus esančio Goneso miestelio viešbutį.

[9] Hermanas Hesė (Hermann Hesse, 1877–1962) – vokiečių kilmės šveicarų poetas, romanistas, dailininkas, 1946 m. gavęs Nobelio literatūros premiją.

[10] Žanas Nikolas Arturas Rembo (Jean Nicolas Arthur Rimbaud, 1854–1891) – prancūzų poetas.