Kiekvienas miestas turi savo praeitį, dabartį ir ateitį. Ciurichas, kuriame jau pragyvenau ketvirtį šimtmečio, turi ypatingą istorinio didmiesčio trauką, kuri teikia savotišką malonę, kai pajauti meno, kultūros, vakarietiškos pažangos, gamtos ir laimingų vietinių gyventojų taikų išskirtinumą.

Dar prieš Naujuosius metus prie miesto pastatų, tramvajų stotelių, muziejų ir konferencijų fasadų pasirodė plakatai, pranešdami, kad 2016-aisiais miestas pažymės DADOS šimtmetį. Retas keistos dadaizmo istorijos jutimas, tuojau tapo naujai patrauklia senojo Vakarų Europos miesto kultūros dalimi.

Raseinių vidurinėje mokykloje šeštame/septintame 20 amž. dešimtmetyje turėjome puikų meno istorijos mokytoją Pranciškų Porutį, kuris 15 metų praleidęs Altajaus tremtyje, nuo 1956-jų grįžęs į Lietuvą iki savo mirties (2009) surengė per 40 nuostabių akvarelės parodų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Mokytojo Poručio perduodamas meno istorijos žinias gerte gėrėme, nes jis sugebėjo vaizdingai, patraukliai ir pačiais prieinamiausiais būdais sužadinti mumyse susidomėjimą pasauline meno mokslo istorijos raida. „Dada ne menas, o anti–menas“ - pamačiusi mieste plakatus, atrodo, lyg vakar, vėl iš naujo išgirdau savo buvusio Mokytojo balsą.

Lygiai prieš šimtą metų (1916-ųjų vasaryje) Ciuricho miesto centre, beveik pačiame Švento Petro bažnyčios kieme įsiterpusiame klasikinių pastatų vainike įkurtame Voltero kabarete į savo pirmąjį susirinkimą susirinkę miesto menininkai nutarė pradėti naują judėjimą. Pasiėmę prancūzų-vokiečių kalbų žodyną, aklai sviedė į jį lenktinį šveicarišką peiliuką, ir šiam įsmigus į prancūzišką žodį: DADA, kas reiškė žaislą: lazdą su arkliuko galva – nutarė savo judėjimą pakrikštyti tokiu vardu. Mat, prancūziškas posakis: c`est mon dada (tai mano hobis ) jiems pasirodė kaip tik į taktą jų veiklos pradžiai: atsitiktinumas jiems lėmė pagrindinį jų kūrybos principą – sąmoningai laužyti tradicinius to meto meno stilius, neigti visas estetines ir socialines vertybes, naudojant iki šiol nesuvokiamus metodus, tikslu išmušti iš kelio mases, visus šokiruoti ir stebinti.

Nors tai buvo juodasis humoras, tačiau dadaistų tikslas buvo nešti nevaržomą gėrį žmonijai. Pergyvenęs begales dadaistinių skandalų, to laiko žmogus buvo priverstas žiūrėti į meną kitokiomis akimis, svarbiausia, aktyviai įjungdamas ir savo vaizduotę. Bėgant metams, pastebėta, kad dada judėjimo būta nestabilaus: nuo 1924 metų jis virto siurrealizmu.

II Pasaulinio karo aušroje dauguma Europos dadaistų emigravo į Ameriką, net Rusiją, nes jų ypač nemėgo Hitleris.

Voltero kabaretas 2002 metais buvo pagrindinai suremontuotas, ir jame įsikūrė menininkų grupė save pasivadinusi neo-dadaistais, kurių veikla susilaukė didelio miesto gyventojų ir svečių - visuomenės dėmesio.

Ciurichas tapo ir liko muziejumi, dedikuotu DADA istorijai.

Kartkartėmis, atsižvelgdami į esamo meto aktualijas, dadaistai miesto gyventojus vis išjudina savo keistais renginiais. Pavyzdžiui, 2008 metais slegiant kraštą apėmusiai ekonominei krizei, tačiau pas Ciuricho turčius dar vis matydami krūvas pinigų, teisuoliai dadaistai suskato pamokyti per daug pralobusius jei ne kuo kitu, tai bent protestu: pinigų deginimo organizavimu Voltero kabarete. Tai reiškė visuotiną turtuolių pasmerkimą: tegu susigėsta!

Miesto laikraščiuose pasirodė skelbimai, skelbiantys, jog pinigų deginimas vyks 17 val. Voltero kabarete, o norintys dalyvauti turi atsinešti nesvarbu kokio dydžio banknotų, banko atstovas prietaisu patikrins, ar banknotas tikras. Sudeginti turės pats banknoto savininkas, o ne kitas akcijos dalyvis. Spalvotoje miesto laikraščio nuotraukoje dadaistų prezidentas ponas Philipas Mayeris prieš liepsnojantį židinį išdidžiai laikė atkišęs 50-ies frankų banknotą.

Viena sutikta emigrantė sako:

– Tiesiog rankos tiesiais, kaip norisi sudeginti 100–tą frankų, kaip užsienietei, padaryti gėdą pačiam dadaistų prezidentui šveicarui.

Nors nutarėme paagituoti kelis turtingus šveicarus, tačiau pamatėme, kad dorai uždirbtą monetą taip pigiai šveicarui iš nagų neišmuši…

Miglotų miesto dienų sūkury lyg įvairių kultūros reikšmių daugiaprasmė santalka, daugiakultūrinis įvairių laikų ir meno srovių audinys ir toliau skatins miesto gyventojus panirti į skirtingų meno srovių supratimo lygmenį, įvairiatonių pasaulio kalbų įsiklausymą tarp kurių dar, atrodo, ilgai nenumirs ir Ciuricho neo-dadaistų išmonė: juk dadaistai visais laikais padėjo būtent geriau suvokti modernųjį meną.