Vyskupas P. Alseniškis – knygos iliustracija

Vilniaus tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus knyga „100 istorinių Vilniaus reliktų“ kviečia atrasti gyvąją miesto istoriją, kurią pasakoja fundacinės lentelės, statinių likučiai, užrašai, monogramos, herbai, paminklai, dekoro elementai. Jų atskleista senojo Vilniaus istorija skiriasi nuo perdėm romantizuotos, mitologizuotos ir lituanizuotos versijos, dažnai sutinkamos istorinėse apybraižose ir turistinėse brošiūrose.

Istorinį detektyvą primenancios reliktų paieškos smarkiai išplečia turistinę miesto topografiją, paprastai apsiribojančia 10–15 lankytinų vietų, ir ragina pasidairyti toliau nuo centrinių gatvių. Tą padaryti padeda leidinyje patalpinti 59 žemėlapiai, 72 dokumentų atvaizdai, 122 piešiniai, 195 brėžiniai, 272 fotografijos, 941 naudotos literatūros ir archyvinių dokumentų šaltinis. Pagal knygos gale pridėtą didelį žemėlapį skaitytojai gali patys susidaryti unikalius kelionių maršrutus.

„Knyga gimė iš meilės miestui ir įsiūčio, kurį kelia skylėta ir baltų dėmių pilna Vilniaus istorija. Teko pačiam tapti istoriku ir po kruopelytę susirankioti informaciją iš įvairių archyvinių bylų, senų leidinių ir neseniai išleistų knygų. Tyrinėdamas pirminius šaltinius susidariau kur kas autentiškesnį senojo miesto vaizdą ir kitaip pažvelgiau į Vilniaus istoriją“, – sako D. Pocevičius.

Vienas iš knygos skyrių pasakoja legendomis apipintą Vilniaus pranciškonų kankinių istoriją.

Seniausia Vilniuje fundacinė lentelė

Iki mūsų dienų išlikusi pati seniausia Vilniuje fundacinė lentelė slepiasi vidiniame bonifratrų vienuolyno kieme (S. Daukanto a. 1). Ištrupėjusį 450 metų senumo užrašą sienoje rasite dukart pasukę dešinėn ir patekę į U formos užkaborį. Priešais esančioj sienoje išlikę į ją įmūryto kryžiaus formos antkapinio paminklo kontūrai. Lentelės įrašas lotynų kalba byloja: „Povilas, Vilniaus vyskupas, Alšėnų kunigaikštis, nuo pamatų pastatė šią koplyčią 1543 Viešpaties metais“.

Fundacinė Šv. Kryžiaus koplyčios lentelė

Mūrinė Šv. Kryžiaus koplyčia buvo pastatyta legendomis apipintų ir iki šiol nekanonizuotų kankinių – pagonių žiauriai nužudytų 14 [7?] pranciškonų vienuolių, – palaidojimo vietoje Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio rūmų sodelyje. Koplyčios statybos, kurią lydėjo bandymai kanonizuoti nužudytuosius pranciškonus, istorinis kontekstas susieja šias pastangas su kova prieš pirmąją protestantizmo bangą Vilniuje, sukeltą Abraomo Kulviečio veiklos.

Nė vieno tuometės koplyčios atvaizdo, deja, neišliko. 1635 m. čia įrengus bažnyčią ir bonifratrų vienuolyną, ji virto vienuolyno cele. Fundacinė lentelė, anksčiau buvusi koplyčios, o vėliau celės viduje, XIX a. antroje pusėje buvo perkelta į išorę ir įmūryta į pietinę sieną.

Bonifratrų bažnyčia yra vienas kukliausių baroko stiliaus religinio kulto pastatų Vilniuje. O lentelė prie jos prisišliejusio vienuolyno sienoje – dar kuklesnis priminimas apie pirmųjų krikščionybės kankinių auką, vėliau panaudotą religinių doktrinų grumtynėse. Kur kas akivaizdžiau nužudytus pranciškonus vienuolius primena Trijų kryžių paminklas, bet ir jis, prarasdamas pirmykštę paskirtį, pamažu tampa vien estetinį pasigėrėjimą keliančiu turistiniu objektu.

Kiek iš tikrųjų nukankinta pranciškonų?

Nuo XVI a. Vilniuje sklando legenda apie 14 pranciškonų vienuolių, kuriuos prieš kelis šimtus metų žiauriai nužudė pagonys. Tarp istorikų ją paskleidė T. Narbutas, išpopuliarinęs Bychovco kronikos pasakojimą apie pirmąjį krikščionybės platintoją Vilniuje Petrą Goštautą ir 1368 m. nužudytus pranciškonus. Šį pasakojimą atkartojo visi XIX a. ir beveik visi XX a. pradžios istorikai. Nuo XX a. 4 dešimtmečio jis istorikų buvo laikomas išgalvotu ir tik pastaraisiais dešimtmečiais nustatyta, kad šios legendos, nuolat sutinkamos įvairiuose religiniuose ir populiariuose leidiniuose, pagrindas gali būti tikras.

Mitais aplipusią pranciškonų kankinių hagiografiją atspindi 1864 m. datuojama memorialinė lentelė, įmūryta Vilniaus katedros Kęsgailų koplyčios pietinėje sienoje. Joje tezių forma surašyta kankinystės chronologija:

„Pirma, 1323 Viešpaties metais tėvai pranciškonai pirmieji atvyko į Vilnių skelbti katalikų tikėjimo. 14 brolių mirė šiame mieste. Vieni buvo prikalti prie kryžiaus, kitiems – nukirstos galvos. Antra, 1341 Viešpaties metais 36 tėvai pranciškonai dėl to paties katalikų tikėjimo mirė Vilniuje kankinių mirtimi nuo įsiveržusių totorių. Trečia, 1406 Viešpaties metais 5 tėvai pranciškonai Vilniuje buvo itin žiauriai nužudyti. Panaikinti [pranciškonai] buvo 1864-ųjų rugpjūčio 12-ąją. Šį paminklą iškalė ir padovanojo garbingasis tėvas Mykolas Orlovskis, pranciškonas.“

Pastarieji du kankinystės faktai yra itin komplikuoti, todėl dėl vietos stokos panagrinėsime tik pirmąjį. Pirmasis istorikas, padaręs išvadą, kad legenda apie P. Goštautą ir 14 pranciškonų visiškai nepatikima, buvo Kazimierzas Chodynickis, 1927 m. sulyginęs ją su Algirdo žygių į Maskvą aprašymu. Kartu jis spėjo, kad pretekstą atsirasti legendai suteikė realus faktas – į Vilnių iš Čekijos atvykusių pranciškonų Ulricho ir Martyno nužudymas 1341-aisiais, aprašytas pranciškonų kronikoje.

Šis K. Chodynickio požiūris ilgam įsitvirtino istoriografijoje, ir tik XX a. pabaigoje buvo atrasti dar 5 kankiniai, paminėti Bartholomeus’aus iš Pizos veikale. Nors šiuose pranciškonų raštuose Gediminas vadinamas livoniečių kunigaikščiu, o Vilnius – Voerbia, tačiau manoma, kad tai pakankami faktografiniai įrodymai, pagrindžiantys istorinį pranciškonų kankinių egzistavimą.

Kiek sunkiau istorikams sekasi pagrįsti kankinių aritmetiką. Atradę septynis (2+5) „kronikinius“ kankinius, jie gudragalviškiai stengiasi šį skaičių pritempti iki keturiolikos. Tačiau visai gali būti, kad kankinių ir buvo tik septyni, o skaičius padvigubėjo, kai stengtasi juos įamžinti dviejose skirtingose vietose: vyskupų rūmų sode ir Plikojo kalno viršūnėje, kur dabar stovi Trys kryžiai.

Pranciškonų kankinių kulto iniciatorius

Kunigaikštis Povilas Alšėniškis, 1536–1555 m. buvęs Vilniaus vyskupu, suremontavo po 1530 m. gaisro nukentėjusią Vilniaus katedrą, pastatė Dunilovičių (dabar Baltarusija) Švč. Trejybės bažnyčią, tačiau labiausiai pasižymėjo kaip pranciškonų kankinių kulto pradininkas. Nužudytų pranciškonų kultas galėjo tapti vienu svarbiausių ginklų kovoje prieš tuo metu sparčiai plitusį protestantizmą, tačiau vėliau jį pakeitė jėzuitų inicijuotas šv. Kazimiero kultas.

1542 m. gegužės 19 d. Žygimantas Senasis Vilniaus vyskupui suteikė privilegiją kovai su eretikais, pagal kurią jis įgijo pasaulietinę valdžią ir galėjo tardyti, bausti protestantizmo pradininką Vilniuje Abraomą Kulvietį ir visus eretikus, taip pat atimti jų turtą. Tai pirmasis Lietuvos kultūros istorijai žinomas organizuotas valstybinės ir bažnytinės galios panaudojimas, kompensavęs inkvizicijos mechanizmą, kurio taip ir nepavyko sukurti.

Tuoj po privilegijos paskelbimo vyskupas uždarė 1541 m. A. Kulviečio įsteigtą pirmą Lietuvoje pasaulietinę viduriniojo tipo mokyklą. Pats A. Kulvietis paspruko į Prūsiją. Nesučiupęs jo, vyskupas suėmė ir įkalino Kulviečio motiną bei keletą draugų ir atėmė jų turtą.

Norėdamas sustiprinti katalikų tikėjimą ir grąžinti į tiesų kelią paklydėlius, vyskupas 1543 m. spalio 1 dienos privilegija fundavo Šv. Kryžiaus koplyčią pranciškonų kankinių palaidojimo vietoje. Nors privilegijoje ir rašoma, kad ten jau anksčiau stovėjo kapą žyminti kolona su Nukryžiuotojo atvaizdu, tačiau tai buvo pirmas dokumentas, nurodęs konkrečią šių kankinių palaidojimo vietą.

Paklydai, karaliau!

Drąsų Vilniaus vyskupo būdą ir nepalankumą eretikams liudija graži hagiografinė legenda, XIX a. įgijusi istorinio naratyvo pavidalą, nes ją atpasakojo beveik visi to šimtmečio istorikai. J. I. Kraszewskis rašo:

Kartą Mikalojus Radvila, dėl juodos barzdos vadintas Juoduoju, pasikvietė pas save į Lukiškes karalių Žygimantą Augustą, matyt, norėjo jį patraukti į reformacijos pusę. Karalius priėmė kvietimą ir su puošnia palyda išsirengė kelionei iš Pilies į Lukiškes.

Tačiau vyskupas Povilas nusprendė drąsiu bei ryžtingu žingsniu sugėdinti karalių ir atitraukti nuo naujatikių. Kai tik palyda išjudėjo per Pilies vartus, jis už kamanų sulaikė karaliaus žirgą ir sušuko:

Karaliau, tai ne tas kelias, kuriuo tavo protėviai buvo įpratę eiti į Dievo namus, o šitas! Ir parodė karaliui į Pilies bažnyčią.

Paklydai, karaliau, – pridūrė, – meti motiną, kuri tave pagimdė ir į sostą pasodino, ir skubi pas pamotę.

Augustas nenoromis turėjo nusileisti iškilmingam dvasininko rūstumui, tad nusėdęs nuo žirgo su vyskupu patraukė į Pilies bažnyčią.

Desperatiškos pranciškonų pastangos

P. Alšėniškio rūpesčiu pastatytoje Šv. Kryžiaus koplyčioje pamokslus sakydavo katedros pamokslininkas, čia rinkdavosi žmonės, tačiau kulto vieta ji netapo. Vyskupo įpėdinio Valerijono Protasevičiaus pakviesti jėzuitai pasirinko kitokią strategiją ir pranciškonai buvo primiršti. Vėliau prie koplyčios buvo pastatyta špitolė, kurioje slaugyti senyvo amžiaus kunigai, o 1635 m. pranciškonus ne itin mėgęs vyskupas Abraomas Vaina koplyčią perdavė bonifratrams. Šalia jos stovėjęs mūrinis namas buvo išplėstas ir paverstas bažnyčia, o senoji koplyčia įjungta į čia pastatyto vienuolyno mūrus.

XVII a. viduryje bandyta ne tik atnaujinti pranciškonų kankinių bylą, bet ir juos kanonizuoti. O būtina kanonizavimo sąlyga – aiški kankinystės vieta. 1650 m. spalio 11 d. vyskupas Jurgis Tiškevičius sudarė komisiją kankinių palaikams ieškoti, o 1651 m. pavasarį prie Šv. Kryžiaus bažnyčios pasirodė kastuvais nešinų pranciškonų būrys. Nesėkmingos paieškos baigėsi... byla, kurią bonifratrai iškėlė pranciškonams, kad šie drumsčia jų ramybę.

Desperatiškais gestais galime laikyti mėginimus kankinių palaikams priskirti 1707–1708 m. statytos Suzinų koplyčios pamatų duobėje rastus kaulus ir 1767 m. surengtą dar vieną, šįkart slaptą žygį į bonifratrų teritoriją, kurioje pranciškonai pastatė kryžių, bet vėliau buvo priversti jį nugriauti.

1740 m. rugsėjo 11 d. pranciškonų iniciatyva surengta procesija, kurios dalyviai atstatė Tris kryžius, rodo, kad kankinystės geografija jau pasikeitė – persikėlė ant Plikojo kalno.

Šiandien vienuolynas suremontuotas, jo sienoje išryškintas senosios koplyčios fasadas. Psichikos ligonius prižiūrėjusių bonifratrų darbą tęsia labdara garsėjančios Vargdienių seserų kongregacijos vienuolės. Rūsyje, kaip ir prieš kelis šimtus metų, sruvena šaltinėlis, kurio vanduo, ištryškęs kankinių pranciškonų palaidojimo vietoje, sakoma, turi gydomųjų galių. Jis ir vidiniame kieme sunkiai randama senosios koplyčios lentelė primena, kad ši vieta galėjo tapti kultinė.

Darius Pocevičius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. K.: Kitos knygos, 2016.