Mažai, kas šiais laikais sulaukia tokio gražaus jubiliejaus – šimto metų riba retai pasiekiama žmogui, valstybės ir sąjungos kartais neišgyvena ir pusės tiek. Mes, Lietuvos Makabi, išgyvenome. Neabejoju, kad tapome savotiškais ilgaamžiškumo čempionais – nesuklysiu pasakęs, kad esame seniausia sporto organizacija Lietuvos istorijoje. Galbūt negausiausia. Bet tikrai – ištvermingiausia ir gyvybingiausia.

Minime šį neįprastą ir stebuklingą jubiliejų, nors tie, kurių dėka čia šiandien esame, nespėjo atšvęsti net jų įkurto Makabi klubo ketvirčio amžiaus metinių –  beveik visi jie be išimties makabiečių kelią baigė ten, kur nutrūko ir dviejų Olimpinių žaidynių – Paryžiaus ir Amsterdamo dalyvio dviratininko makabiečio iš Šiaulių Isaako Anoliko gyvenimas – Kauno IX forte, Paneriuose ir dar keliuose šimtuose Lietuvos miškų ir pakelių duobėse.

Aš prašau visų čia esančiųjų tylos minute pagerbti nužudytų Makabi narių atminimą. Ačiū.

Ten, prie tų duobių, niekas nesitikėjo, kad mes ne tik sugrįšime, bet kad mes ir vėl norėsime bėgti, plaukti, šokti, irtis. Jie nesitikėjo, kad mes, nepaisydami nieko, atsitiesime ir vėl išdidžiai atstovausime Lietuvai. Ne tai, kuri atstūmė mūsų protėvius, o tai, kuri didžiuojasi mumis taip, kaip mes didžiuojamės ja. Prisiminkime Makabi šūkį – Hazak ve ematz! Būk stiprus ir drąsus! Prieš šimtą metų Vilniuje, kai buvo įsteigtas Makabi klubas, skambėjo šie Toros žodžiai, tapę Makabi šūkiu

חזק ואמץ, אל-תערוץ ואל-תיחת: כי עימך יהוה אלוהיך, בכול אשר תלך

– Būk stirpus ir drąsus, nebijok ir nesižemink, nes, kad ir kur eitum, Dievas tave lydės. Labai norėčiau tikėti, kad ir po šimto metų Vilniuje, nepriklausomos laisvos ir tiesos nebebijančios Lietuvos sostinėje dar bus kam ištarti – Nebijok ir nesižemink. Būk drąsus ir stirpus. Hazak ve ematz! Ačiū.