A. Baranausko klėtelė, statyta 1826 m.

Vienoje iš Antano Baranausko atminties vietų – jo tėvų klėtelėje Baranauskų sodybvietėje Anykščiuose – apima neįprastas pojūtis. Senovinis valstiečių ūkinis pastatas iš rąstų, dengtas šiaudais, belangis, jaukiai kvepiantis sausu medžiu, lyg slepiantis ją vien kirviu pastačiusių rankų meistrystę. Pasakojama, kad šioje klėtelėje, 1858 ir 1859 metais vasarodamas pas tėvus Anykščiuose, A. Baranauskas sukūręs žymiausią XIX a. lietuvių literatūros kūrinį – poemą „Anykščių šilelis“. Dabar čia šalia žemdirbiškų rakandų, tikros kaimiškos lovos puikuojasi miestiškas stalelis ir prašmatnūs odiniai foteliai. Tai Seinų vyskupui A. Baranauskui priklausę baldai, tik tame būste atsidūrę gerokai po vyskupo mirties, kai 1927 m. jo giminaitis rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis klėtelę pavertė muziejumi. Aukštuomenės salonui tinkantys daiktai valstietiškoje klėtyje kartu ir trikdo tarsi interjero kuriozas, ir įstringa kaip raiškus A. Baranausko gyvenimo trajektorijos simbolis.

Antanas Baranauskas gimė pačioje 1835 metų pradžioje Anykščiuose, panašiai kaip klėtelė statytoje troboje, o buvo palaidotas Seinų katedros kriptoje su lenkiška ir lotyniška epitafija marmuro lentoje. Jis priklausė XIX a. vidurio kartai, kuri pirmoji tiesiogiai išgyveno sparčią tikrovės kaitą į mūsų dienas įsibėgėjančioje istorijoje. Jos pašėlusį ritmą mums tik blankiai primena keli abejingi faktai: technologinės krašto modernizacijos pradžia (tiesiamas geležinkelis), didžiuliai Lietuvos visuomenės lūkesčiai ir viltys, susiję su paskutinio feodalinės santvarkos Europoje užutėkio – baudžiavos – panaikinimu, bet drauge visuomenės modernėjimo energiją stabdanti Rusijos imperinė politika krašte (uždarytas Vilniaus universitetas, iš Vilniaus į Sankt Peterburgą iškelta dvasinė akademija, galiausiai spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas po 1863 m. sukilimo). A. Baranauskas atsidūrė tarsi tektoniniame laiko lūžyje, kuriame matė išnyrant modernaus pasaulio veidą, ir kaip niekas kitas iš tuometės lietuvių šviesuomenės sugebėjo perprasti jo išraiškas. „O gyvename audringais laikais, kai dangiškieji pamatai žmogaus širdyje pairę; tai kaipgi šiaudelis atsilaikys toje ugnyje, kurioje uolos lydosi?“ – savo metą apibūdino A. Baranauskas, tuomet Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinės akademijos studentas, 1862 m. rašytame laiške bičiuliui ir kraštiečiui anykštėnui Klemensui Kairiui. Ir kaip tik dėl to, kad A. Baranauskas tame laiko lūžyje siekė išlaikyti jungtis tarp senojo ir naujojo pasaulių, tarp senosios ir jaunosios Lietuvos, kad buvo vienas iš tų, kurie suvokė ne tik naujojo laiko atnešamas galimybes, bet ir grėsmes, kad vienas pirmųjų savo didžiuliu talentu ir gabumais bandė su jomis susigrumti, – jis tapo pirmąja prieštaringa lietuvių kultūros asmenybe, ties kuria telkėsi tautinės bendrijos ginčai. Tokia asmenybe, kokia XX amžiuje teko būti Salomėjai Nėriai ar dabartiniu laiku – Justinui Marcinkevičiui.

Šiuo metu A. Baranauską kadaise lydėjusios kontroversijos – pirmiausia dėl jo tautinės savivokos (lietuvių tautininkas ar lenkomanas?), dėl jo poetinės kūrybos ir dvasininko pašaukimo bei pareigų santykio (kunigas užslopino poetą?) – jau atrodo nutolusios, iš dalies išspręstos, iš dalies nuramintos įsisenėjusių vertinimų ir požiūrių. Jau galime sutikti, kad A. Baranausko tautinių giesmių – „Dainu dainelę“, „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“ – patriotinė aistra kyla iš kitų šaltinių, nei lietuvių tautinio sąjūdžio pakilimo metais XIX–XX a. sandūroje. Juose galime atpažinti tą pačią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės civilizacijos idėją, kurią ėmėsi rekonstruoti XIX a. vidurio Lietuvos intelektualinis elitas, susibūręs į svarbiausias to meto mokslines institucijas – 1855 m. įkurtą Vilniaus laikinąją archeologijos komisiją ir Vilniaus senienų muziejų. Tikriausiai neatsitiktinai A. Baranausko ir jo bičiulės poetės Karolinos Praniauskaitės pristatymu, debiutu Varšuvos ir Vilniaus spaudoje 1856–1857 metais rūpinosi kaip tik šios aplinkos žmonės, visų pirma – komisijos vicepirmininkas istorikas Mykolas Balinskis. Tais pačiais 1857 metais, kai Vilniuje neoficialiame periodiniame komisijos žurnale „Vilniaus aplankas“(lenk. Teka Wileńska) buvo išspausdintas K. Praniauskaitės ir A. Baranausko poetinio dialogo fragmentas lenkų kalba, A. Baranauskas lietuviškai sukūrė „Dainu dainelę“, jau patekęs į Žemaičių diecezinės dvasinės seminarijos Varniuose atmosferą, persmelktą lietuviškos kultūros plėtojimo entuziazmo. Jo giesmė poetiškai apibendrina Lietuvos istorijos viziją, sukurtą Simono Daukanto lietuvių kultūros istorijoje „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845) ir Žemaičių vyskupo, Vilniaus laikinosios archeologinės komisijos nario Motiejaus Valančiaus veikale „Žemaičių vyskupystė“(1848).

Poetas, vyskupas Antanas Baranauskas (1835–1902). P. Kotsovskio nuotr. 1897 m.

Varnių seminarijos laikotarpiu A. Baranauskas iškilo kaip LDK civilizacijos idėjos lietuviškos interpretacijos skleidėjas ir populiarintojas. Jo giesmėje „Dainu dainelę“ užbrėžiamas Lietuvos centrą, namus, Anykščius gaubiantis savos erdvės kontūras gerokai prasilenkia su moderniu „Lietuvos krašto“ vaizdiniu:

„Tol už Dauguvos kraštas Lietuvos
Smolensko žemę apriečia,
Už Dunojėlio, kur be šašėlio
Saulelė žmogų apšviečia.“1

Tautosakinis frazės atspalvis – „už Dunojėlio“ – atskleidžia lietuvių kalbos perimtą, nuo jos intonacijos neatplyšusį buvusios valstybės teritorijos suvokimą ir įvardijimą. Lietuvos daugiatautės imperijos istorinė atmintis, dar gyva Abiejų Tautų Respublikos kaip „krikščionybės priešmūrio“ idėja maitina aistringą poemos „Kelionė Petaburkan“ patriotizmą: „Kad tu, gude, nesulauktum! Ne teip, kaip tu nori, / Bus, kaip Dievas duos, ne tavo priesakiai nedori! [...] / Neintveiksi sūnau šiauros: mūsų širdys tvirtos, – / Seniai buvo išmėgintos, seniai keptos, virtos!“ Iš tų pačių šaltinių kyla ir poemos istoriosofinė mintis, kurios aitriausias geluonis – civilizacinė kova tarp Lietuvos ir Maskvos, tarp Vakarų ir Rytų krikščionybės arealų, kurioje istorinis žmonių egzistencijos matmuo neatsiejamas nuo eschatologinio, nuo gėrio ir blogio jėgų susidūrimo – panašiai kaip Varniuose A. Baranausko perskaitytoje Adomo Mickevičiaus poetinėje dramoje „Vėlinės“.

LDK civilizacijos idėja formuoja „Kelionės Petaburkan“ pasakotojo akiratį, kuris šalia „tikrų Lietuvos vaikų bėdų“ apima ir buvusios ATR unitų – ukrainiečių ir baltarusių – likimą Rusijos imperijoje, kai po 1830–1831 m. sukilimo unitai buvo verčiami į stačiatikybę:

„Ė Maskva, būdama Dievui už botagą,
 Beda šonan žmonių savo aštrų ragą
Ir pradūrus Gudus išskrodė jų vierą
Ir inpylė širdin savo blūdų mierą. [...]
Ė svietelį gudų gvoltu ant saũ spaudė, –
Apsodino popais cerkves unijotų
Ir maskolių vieron vertė visu plotu.“

Tokia A. Baranausko istorinė perspektyva lėmė, kad Lietuvos istorijos simboline figūra „Kelionėje Petaburkan“ tapo ne kunigaikštis Vytautas, XIX a. pabaigoje iškeltas kaip Lietuvos politinio savarankiškumo idėjos reprezentantas, o Algirdas, suvokiamas kaip Lietuvos civilizacinės misijos rytuose pradininkas, skleidęs, tiesa, dar ne katalikiškas religines vertybes, o joms kelią grindusią laisvės idėją: „Visi gudai valdžion Lietuvos tekėjo, / Mūsų laisvę visi draug su mum laimėjo.“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo nubrėžta ir įtvirtinta rytinė Europos siena, iškylanti A. Baranausko poemoje, dar kartą šiomis dienomis tapo kovų frontu, tarsi atsinaujinus senam, „Kelionėje Petaburkan“pavaizduotam, šio regiono civilizaciniam konfliktui.

A. Baranausko kūryboje istorinio Lietuvos likimo apmąstymai ypatingi tuo, kad tasai likimas ir ryžtingai, drąsiai nukreiptas į ateitį, naują „auštančią dieną“, modernybės epochą, ir drauge tvirtai remiasi Lietuvos tradicija – etnine, krikščioniškąja ir politine. Būtent dėl to A. Baranauskas lietuvių kultūroje iškyla ne kaip praeities garbintojas moralistas, o savarankiškos mąstysenos modernybės kritikas, poleminiame eilėraštyje „Pasikalbėjimas giesminyko su Lietuva“ įžvelgęs būsimas epochos ligas – perdėtą pozityvistinio mokslo, ekonominio intereso sureikšminimą, užsisklendžiantį tradicionalizmą. Iš laiko perspektyvos, ir palaikančios, ir sendinančios stereotipus, išnyra netikėta A. Baranausko sąmoningumo dermė: atsivėrimas ateičiai išlaikant atsparumą progreso idėjos apžavams, – dermė, nemaža dalimi subrandinta krikščioniškosios Lietuvos kultūros. A. Baranausko mąstysenoje dominuojanti pasaulio suvokimo kategorija – ne laikas, optimistiškai vedantis į naują šaunų pasaulį, t. y. ne tapsmas, survival of the fittest, bet erdvinis egzistavimo šalia ir hierarchinės sąveikos principas, t. y. ekologija. Šis principas „Anykščių šilelyje“ įvardytas ir kaip „patogumas“, sujungiantis pragmatines, moralines ir estetines egzistencijos vertes – tai patogus, deramas buvimas greta, naudingumas, dorumas, grožis. Šį erdvinį-ekologinį pasaulio suvokimo būdą galima atpažinti ir „Anykščių šilelio“ vaizduosenoje (tame pačiame miške išsitenka „šungrybiai vardais nežymėti“, „už visus viršesnis baravykas“, „pušelės nesurokuotos“), ir lingvistiniuose darbuose (rašytinė bendrinė kalba ne įveikia, o palaiko ir apglėbia sakytinės kalbos variantų įvairovę). Galiausiai – ir matematinėje A. Baranausko aistroje, aritmetinių veiksmų pakopomis vedančioje protą prie suvokimo ribų, ir Seinų vyskupo tautinėje politikoje dėl lietuvių ir lenkų kalbų vartojimo bažnyčiose. Tokį pasaulio suvokimą galime laikyti savitu „lietuviško galvojimo“ dėmeniu, kuris leidžia sutikti su gyvybingu pasaulio negrynumu, matyti jame ne chaosą, o savitą tvarką, tikėti joje veikiančiomis fizikos ir metafizikos jungtimis. Šis galvojimas poezijoje leidžia kasdieniškais, realistiniais vaizdiniais, sodria kūniška kalba perteikti tokius bekūnius dalykus kaip idėjos, nuojautos, vizijos. Kaip antai patriotinės ištikimybės vertybė, nusakyta „keptos širdies“ metafora, ar miško kvapų grožio patyrimas, leidžiantis save įsivaizduoti miško, kaip didžiulio alsuojančio žvėries, viduje.

A. Baranauskas (pirmoje eilėje ketvirtas iš kairės) su Kauno kunigų seminarijos dėstytojais ir auklėtiniais. Pirmas iš dešinės sėdi Jonas Mačiulis (Maironis). Apie 1894 m.

Apgailestavimą dėl pernelyg trumpo A. Baranausko poetinės kūrybos proveržio, staigaus „nutilimo“, atsidavimo neproduktyviems kalbos, matematikos tyrinėjimams kėlė XX a. pradžios „kultūros kapitalizacija“ – požiūris į meninę kūrybą kaip nacionalinį turtą, tautos vertę ir galią įrodantį simbolinį kapitalą; o juk turto pageidautina turėti kuo daugiau. Genijus švaistūnas tuomet atrodė tarsi dar viena tautą ištikusi neganda. Jai buvo surastas paaiškinimas – konfesinės ir kūrybinės sąmonės nesuderinama įtampa; tik jis į XIX a. vidurį perkelia modernios pasaulietinės kultūros prieštaras ir prasilenkia su A. Baranausko asmenybės, jo poetinių tekstų tiesa. Varnių seminarijos klierikas savo bičiuliui K. Kairiui 1856 m. rašytame proginiame eilėraštyje bendrus kūrybinius siekius nusakė formule: „Dvasininkas – Poetas – Menininkas“ (lenk. Kapłan – Poeta – Artysta). Frazėje įrašyti brūkšniai A. Baranauskui išreiškė veikiau dvasinio gyvenimo formų gyvą daugiasluoksniškumą, ir tik vėliau kitų skaitytojų akyse tapo įtampos ir prieštarų kupinomis perskyromis.

Galimas dalykas, kad A. Baranauskas „užmetė“ poetinę kūrybą – šalia susiklosčiusių daugialypių aplinkybių ir motyvų – ir dėl to, jog pernelyg gerai suvokė ryškėjant naują poezijos vietą ir vaidmenį moderniajame pasaulyje, ir kažin, ar toks vaidmuo jo autorinei sąmonei neatrodė tuščias jėgų švaistymas. Poemoje „Anykščių šilelis“ A. Baranauskas, galima sakyti, patikrino paradigminę Romantizmo epochos meną ir mokslą telkusią idėją – rekonstrukcijos idėją, akinusią iš dabarties kalbų nustatyti išnykusią prokalbę, iš archeologinių radinių atkurti dingusias kultūras ir civilizacijas, iš sakytinės kūrybos fragmentų – užmirštus senovės poezijos kūrinius. Panašiai ir „Anykščių šilelyje“ poetine kalba rekonstruojamas miško kraštovaizdis, iš kurio dabarty „kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko“. Tad poemos pasakojimą plėtoja valia susigrąžinti prarastą tikrovę, įveikti naikinantį laiko poveikį – tai atminties galia „užvaisyti“ nuskurdusį kraštovaizdį, vaizduote atkurti jo architektoniką ir daromą įspūdį, atgauti kūrybinį veiklumą („sielos trąšumą“), įgyti galios tiesiogiai keisti savo pasaulį. Poemoje žodinė kūryba – giesmės, balso menas – imasi iš pasaulio grožio ir gyvybingumo pertekliaus, žmogaus sieloje „tvinstančio tamsiom vilniom“, tačiau jos neužsidaro kalboje, tampa žodžiu-veiksmu, sutarties veikti žodžiu, garbės žodžiu: „Tai mat, mūsų tėveliai miškų neberadę / Ir terp savę kaip broliai visi susižadę – / Ažleist dirvas šileliui.“ Poetinis žodis kyla iš daiktų ir pereina į veiksmą, taip praeitis įterpiama į dabartį ir kuria ateitį. Tačiau šį kalbos ir pasaulio sutarimą ardo „galybė“, pasaulyje po nuopuolio veikianti blogio galia (kitur įvardijama ir raiškia metafora „pragaro pagairės“), ji nulaužia giesmę. Rekonstrukcijos grandinė pertraukiama, žodis pasirodo esąs silpnas tikrovės sąjungininkas. Dėl to poetą-giesminyką perspėja ir minėto poleminio eilėraščio veikėja, personifikuota Lietuva, poeto kūrybos lėmėja ir adresatė: „Tavo žodžiai, tavo giesmės pranyks kaip nebūta, / Pražvangės be skardo kaip žvaguliai pievoj, / Kaip viesulai prabėgs greitai, greit užges kaip žaibas.“ Dramatišką „Anykščių šilelio“ finalą galima suvokti kaip genialaus poeto akistatą su modernios poezijos situacija – nutrūkstančiu ryšiu tarp žodžio ir daikto, tarp poeto ir „didžiosios žmonijos šeimos“, kaip rašė Česlovas Milošas „Poezijos liudijime“. Tuomet poetas tampa „svetimasis, asocialus, geriausiu atveju – subkultūros dalyvis“, o poezija – į save nukreiptas žodžių dėliojimas, „signifikantų žaismas“, „jau nebeatliepiantis pasaulio, o egzistuojantis vietoj jo“.

Baigiamąsias „Anykščių šilelio“ eilutes A. Baranauskas užrašė 1859 m., grįžęs po pirmųjų studijų metų iš Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinės akademijos, pamatęs imperijos sostinę, patyręs jos galios atmosferą. Grįžęs jau neberado savo bičiulės, sielos sesers, jo kūrybos skatintojos poetės Karolinos Praniauskaitės, mirusios tų metų gegužę. Dar po penkerių metų, po 1863 m. sukilimo sumaišties neliko ir jo artimiausio draugo, dvasios antrininko Klemenso Kairio. A. Baranauskas negalėjo kurti „įsivaizduojamai bendruomenei“; gyvas atsakas, gyvas jo žodžių aidas, choro palaikymas jam buvo neatskiriama poezijos – veikiau balso, nei rašto meno – dalis. Tad A. Baranauskas savo kūrybine biografija paliudija individualumo tipą, suformuotą etninės, sakytinės lietuvių kultūros, kurio pėdsakų galime aptikti poemoje „Anykščių šilelis“. Tiesa, antrojoje poemos dalyje vaizduojamas kolektyvinis veikėjas – lietuvių anykštėnų bendruomenė, tačiau pirmosios dalies miško kraštovaizdžio, kuris formuoja tos bendruomenės mentalitetą, apraše išryškėja savita individo ir bend­ruomenės organika. Miško vaizduosena leidžia spręsti, jog natūrali – gamtos suformuota – bendruomenė (grybų, medžių, paukščių) ne besąlygiškai užslopina ar visumai pajungia jos dalyvių individualumą, tačiau jį palaikydama organiškame ryšių tinkle iškelia išskirtinius, „už visus viršesnius“ individus: „Ė iš visų viršesnis auga baravykas, / Valig dainuškos žodžių – grybų pulkaunykas‘“; „Ė pušelės! Pušelės tos nesurokuotos!“; „Ė už visus viršesnis lakštingalės balsas“. Tokia bendruomenės ir individo ekologija nenumato teorinės visų lygiavos, tačiau kiekvienam skiria savą unikalią nišą ir įtvirtina jų gyvybės vertę. Pastarąją liudija tai, kad poemoje estezė – grožio išgyvenimas – siejamas ir su tais „už visus viršesniais“ individais, ir su smulkiausiais miško, kaip meno kūrinio, elementais: „Vidūnaktyj teip tyku, kad girdi, kaip jaunas / Lapas arbo žiedelis ant šakelių kraunas.“ Pažeidus šį organišką individo ir bendruomenės ryšį, išsenka jų gyvybinė energija. A. Baranausko biografiniame kontekste – kūrybinė energija. Taip A. Baranauskas tarp savo bičiulių, kaip ir jis kūrusių eiles, neabejotinai buvo „už visus viršesnis“. Tačiau tik svarbaus Kito akivaizdoje, tiesioginiame dialoge ima pulsuoti tai, kas pranoksta atskirą individą ir yra svarbiau už kieno nors pavienę viršenybę: „Sena dvasia, sena šviesa per Tave / Tik nauju gyvenimu sužydės“ (lenk. Stary duch, stare światło, przez Ciebie, / Lecz nowém życiem zakwitnie) – jaunystėje rašė A. Baranauskas K. Kairiui.

Ta „sena dvasia“ tvinkčioja paties A. Baranausko tekstuose, jų daiktiškoje poetikoje, unikaliai derančioje su tekstų istoriosofiniu, metafiziniu prasmės matmeniu; dar pridurtina – griežtoje proto disciplinoje, moralinio tvirtumo nuostatose, išsakytose dienoraštyje, 1858 m. eilėraštyje „Laimėtini daiktai“:

„Tegul stovi, nors kojos raišta,
Mažas, didis, senas ar jaunas,
Valandėlės dykai negaišta.
Iš valandų ir amžiai kraunas.“

A. Baranausko tekstų ir jo gyvenimo pakako tai dvasiai – senovinei tvermės ir junglumo, „patogumo“ energijai – pasirodyti ties pačiu takaus, protėjiško modernaus laiko slenksčiu. Senai dvasiai, galėjusiai sujungti klėtelę ir katedrą.

Redakcija dėkoja A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejui už publikacijai pateiktas nuotraukas.


 

1Lietuviški A. Baranausko tekstai cituojami iš leid.: Baranauskas, A. Rinktinė / sudarė ir parengė R. Šepetytė, Vilnius: Baltos lankos, 2001; lenkiški – Baranauskas, A., Raštai. T. 1, parengė R. Mikšytė, M. Daškus, Vilnius: Baltos lankos, 1995