Valéri Trierveiler. Dėkoju už tas akimirkas: Prancūzijos prezidento Fransua Olando ir Valeri Trierveiler meilės istorija. Iš prancūzų kalbos vertė Aušra Turčinskaitė Balčiūnienė. – Vilnius: Gelmės, 2016.

Knygoje „Dėkoju už tas akimirkas“ pasakojama Prancūzijos prezidento Fransua Olando ir politikos žurnalistės Valeri Trierveiler meilės ir išsiskyrimo istorija. Jiedu susitiko 1988 metais, kai jis dar gyveno su savo partnere Segolena Ruajal. Jų draugystė prasidėjo 2007-aisiais ir paviešinta 2010-aisiais, kai pasibaigė Valeri skyrybų procesas.

Valeri karštai pamilo Fransua, tuo metu nesuvokdama, kad jie kilę iš skirtingos aplinkos, kad ji yra moteris, trokštanti būti mylima, o jis – vyras, negalintis gyventi be politikos. O ir dauguma prancūzų tikrąja pora laikė Fransua Olandą ir Segoleną Ruajal, keturių jo vaikų motiną. Valeri buvo vadinama manipuliatore, isterike. Jos vaidmuo neapibrėžtas, neturintis oficialaus statuso. Liūdniausia, kad niekas jos negynė, net ir pats Fransua. Jų meilės istorija buvo labai banguota. Valeri jautė, kad aistringai prasidėję jausmai pamažu gęsta, kad Fransua tolsta nuo jos dėl savo politinės sėkmės, nepaisant kartais jo siunčiamų emocingų žinučių. Galutinį tašką padeda 2014 metais pasigirdę gandai apie Olando romaną su aktore Žiuli Gajė.

Nepaisydama išgyvento skausmo, Valeri pripažįsta, kad Eliziejuje patyrė ir gražių akimirkų, sutiko nuostabių žmonių, kad yra dėkinga ir už tą beprotišką meilę, ir už tą bedugnę, į kurią buvo įstumta.

*

Likau viena, sugniuždyta, skausmo palaužta. Man pasidarė aišku, kad vienintelis būdas suimti savo gyvenimą į rankas – papasakoti apie jį. Aš kentėjau dėl to, kad buvau nesuprasta ir per daug sutepta. Taigi nusprendžiau sugriauti savo pačios pastatytas užtvankas ir su plunksna rankoje papasakoti savo istoriją – tikrąją. Nors tebekovojau, siekdama apsaugoti asmeninį gyvenimą, dalį jo man reikėjo atskleisti, pateikti tam tikrus faktus, be kurių neįmanoma nieko suprasti.

*

Taip, Eliziejuje patyriau gražių akimirkų. Taip, būdama pirmąja dama, sutikau nuostabių žmonių. Tik nė vieno, susijusio su politika. Po to, kai buvau išvaryta, viešai padėkojau Eliziejaus personalui. Pradedant virėjais, baigiant floristais, nepamirštant gydytojų ir daugelio kitų. Ši knyga yra butelis jūroje, jame uždaroma mano praeitis. Aš klydau, kartkartėmis pasiklydau, galėjau įskaudinti, tačiau niekada neapsimetinėjau, visada buvau nuoširdi.