Prancūzų semiotikos asociacijos ir, žinoma, savo paties vardu norėčiau pasidalinti su mūsų draugais italais išsiskyrimo skausmu tuo metu, kai ką tik kartu su Jacques’u Fontanille pakvieteme Umberto Eco atvykti perskaityti įvadinį pranešimą Algirdo Juliaus Greimo šimto metų jubiliejui skirtoje konferencijoje, rengiamoje 2017 metais UNESCO rūmuose, Paryžiuje. Norėčiau keliais žodžiais pasisakyti apie mus abipus Alpių jungiantį tokį stiprų ryšį, ir apie abipusį sutarimą tarp vis dėlto skirtingų semiotikų.

Užbaigdamas straipsnių rinktinę, parengtą 1996 m. jo garbei skirtos Serizi la Salio konferencijos pagrindu, Umberto Eco rašė: Manau, kad tarp žmogiškų būtybių vienas pačių stipriausių troškimų yra troškimas dalyvauti savo paties laidotuvėse.Ir dar pridūrė: „Žinoma, tam, kuris dalyvauja savo paties laidotuvėse, turėtų būti labai skaudu visiems laikams nutilus1. Nepaisant humoristinio tono, šiandien ši papasakota situacija atrodo pranašinga. Joje išreikšti toli gražu ne visi Umberto Eco kūrybos aspektai, kurių sąrašas būtų labai ilgas, tačiau aprėpta didelė jų dalis, ir dar justi temperamentas, kuris tai kūrybai yra būdingas.

Visų pirma pastebime sąmojų, kurio dėka ryšys tarp žmonių iškeliamas anapus mirties, nepaisant atsivėrusios prarajos ir ribotos prasmės, paskui – norą žinoti, tą neatstojantį geismą anapus netobulų ženklų įžvelgti paslėptas reikšmes, o šiuo atveju tai, kas matoma iš už nugaros, slapta, vogčiomis atsigręžus, pagaliau pastebime prieštaringą požiūrį į kalbą: ir kaip į tiesos sakymą ar pinkles, ir kaip į atsivėrimą, iliuzijas ar veidmainystę. Jis pats tai pasako, kai pamėgina apčiuopti, kas sieja jo tokią nepaprastai įvairią kūrybą, kas jai suteikia rišlumo ir išryškina jos pačius pagrindus: Mano semiotiniai tyrimai radosi iš noro išsiaiškinti, kaip mūsų ženklai įprasmina tai, kas yra, arba kaip jie mums sukuria tai, ko nėra2.

O antra šio trumpo fantastinio pasakojimo dalis (labai skaudu visiems laikams nutilus) yra tokia pat neįtikėtina kaip ir pirmoji, tačiau dėl kitų dalykų. Kadangi Umberto šneka nenutrūksta, prasitęsia ir skaitant nuolatos atgyja, ji turi būti ir bus suprantama kaip tas nemirtingumas atvirkščiai, kaip jis sakydavo. Jis tokiu būdu prisijungia prie labai didelės draugijos, kurią sudaro tie penki tūkstančiai gyvenimų, kuriuos gali patirti geras skaitytojas, o būtent toks pavyzdinis skaitytojas jis pats ir buvo. Beje, kai jį skaitome, mes jį imame girdėti.

Visi komentatoriai stebisi, kaip vienas žmogus rašydamas galėjo atlikti tiek daug teminių vaidmenų: istoriko, filosofo, semiotiko, romanisto, metraštininko, žurnalisto. Mums, be abejo, iš jų svarbiausias yra semiotiko. Tačiau viena jam būdinga ypatybė daro šį vaidmenį išskirtinį: tai sąjunga tarp spekuliatyvios paties kritiškiausios minties ir tarp labiausiai artimos pasauliui figūratyvios minties, dėl kurios jo tekste pasklinda tiek daug anekdotų, visiškų prasimanymų ir labai ryškių vaizdinių. Ta sąjunga atsirado ne tik dėl skirtingų rašymo žanrų, kuriuos jis išbandė (pavyzdžiui, teorinį esė ir romaną). Ji nepasireiškia kaip retorinė sąsaja tarp argumento ir pavyzdžio. Anaiptol. Ta sąjunga yra kiekviename jo išbandytame žanre, kiekviename jo tekste, stipri kiekvieną akimirką, todėl galime girdėti ypatingą jo sakymui būdingą melodiją. Jo sąvokinė kalba yra išraiškinga, o teorinės abstrakcijos įsiterpia į patį vaizdingiausią pasakojimą. Jo veikaluose du prasmės režimai yra neatskiriamai susiję.

Būtent dėl tos įstabios sampynos jis mus žavi. Kartu su juo mes leidžiamės į kelionę po visus mūsų laikmečiui būdingus diskursus: mokslinius ar buitinius, filosofinių svarstymų ar žurnalistinius, nuo visiškai nesuprantamų iki tariamai aiškių, o tai mums primena Rabelais „Trečią knygą. Todėl galima laikyti Umberto Eco Renesanso žmogumi. Vis dėlto mūsų srityje laikui bėgant mes pamatėme, kaip smarkiai skiriasi interpretacinė Pierce’o kilmės semiotika, kurią Eco atstovavo, nuo struktūralistinės ir diskursyvinės semiotikos, kilusios iš Hjelsmlevo, įkūnytos Greimo darbuose bei jo pasekėjų dėka šiandien atsivėrusios naujoms tyrimų sritims. Abiejų semiotikos krypčių specialistai mato, kokią naudą jiems teikia vis dar nesiliaujančios diskusijos dėl referencijos ir kodo, ženklo ir inferencijos, buvimo, pažinimo ir percepcijos problematikos (žinoma, patys karščiausi debatai vyko Italijoje). Tačiau jos niekada nebuvo nutrūkusios. Kartu su Eco polemika neišėjo iš savitarpio supratimui būtinų ribų. Tai iš esmės susiję su svarbiausia jo kūrybos ir gyvenimo aistra, kuri, be to, ir yra dorybė, – su kilnumu.

Paskelbta: http://afsemio.fr/

Vertė Dainius Vaitiekūnas


 

1 U. Eco, „Quelques observations en guise de conclusion“, in J. Petitot, P. Fabbri, Au nom du sens. Autour de l’œuvre d’Umberto Eco, Colloque de Cerisy, Paris, Grasset, 2000, p. 581.

2 Ten pat, p. 582.