Giovanni Battista Tiepolo. Pranašas Izaijas (1726–1729 m.)

„Vargas man, nes esu žuvęs...“, – dejavo Izaijas, šventykloje patyręs Dievo didybę ir savo menkumą (Iz 6,5a). „Ak, Viešpatie Dieve!“ – vaitojo Jeremijas, išgirdęs, kad Dievas išsirinko jį būti pranašu (Jer 1,6a). Dieviškas apreiškimas juos abu ištiko tam nepasirengusius, – Biblijoje visada taip, – ir jo nenusipelniusius.

Jei manote kitaip, vadinasi, neatidžiai skaitote Bibliją ir nepažįstate Dievo. Galbūt ir kyla pagunda manyti Izaiją buvus vertą Dievo malonės, – šiaip ar taip juk šventykloje, o ne bet kur šis vyras buvo, – bet jo atsakas į apreiškimą bylojo bent jau tai, kad jis pats tikrai nelaikė savęs vertu. Užuot nudžiugęs, kad regi tai, kas ne bet kam yra leista, Izaijas išpažįsta savo nevertumą: „Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Valdovą, Galybių Viešpatį“ (Iz 6,5b). Šiuo atveju nebūtina pasižymėti puikiu teksto suvokimu, kad suprastum, jog Izaijas, kalbėdamas apie suteptas lūpas, mintyje turi tikrai ne gėrimus ir ne gardžius valgius.

Jeremijas, nors ir kilęs iš kunigų giminės (žr. pačią Jeremijo knygos pradžią), išgirdęs, kad Viešpats jį jau seniausiai, dar prieš gimstant, paskyręs pranašu tautoms, nepuola į džiaugsmo ekstazę, o sutrinka: „Aš juk nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“ (Jer 1,6b). Apie pasididžiavimą ir šiuolaikinėje psichologijoje akcentuojamą aukštą savivertę nėra nė minties. Jeremijas buvo realistas, supratęs, kad tokia misija – būti „pranašu tautoms“ – yra per sunki žmogui. Abu, Izaijas ir Jeremijas, patyrė tikro, gyvojo, Dievo artumą, prieš kurį galima tik netekti žado ir apstulbti. Stabai – kas kita, nes jie tik paties žmogaus rankų ar vaizduotės padarinys.

Kas vyksta toliau? Per daug neišsiplečiant į detales, nors jos dažniausiai pasako labai daug, – Izaijo atveju į ritualinį jo apvalymą (nuodėmių „išdeginimą“), – verta atkreipti dėmesį į tai, kad Dievas savo plano neatsisako: jeigu jau buvo numatęs ką įvykdyti, taip ir įvyks. Izaijas, išpažinęs savo, o kartu ir visos tautos, kuriai atstovauja, nuodėmingumą, išgirsta, kad jo nuodėmė nuvalyta, kaltė panaikinta. Jeremijui Viešpats pažada savo pagalbą ir primena, kad reikia matyti ne tik save, bet ir Jį, kuris suteikia ir iškalbą, ir visa kita, kas žmogui reikalinga.

Jeremijas, jaunas vaikinas, nemokantis, anot jo paties, nė kalbėti, vadinasi, ne juokais pabūgęs to, kas jo laukia, išgirsta: „Nebijok nieko, nes aš su tavimi ir tave apsaugosiu“ (Jer 1,8). Suvokusį savo silpnumą, ribotumą žmogų būtina padrąsinti, priešingu atveju jis nuleis rankas nieko nė nepradėjęs. Yra žmonių, kurie perdėtai drąsūs, įsivaizduoja galį viską, nes pernelyg pasitiki savimi. Anksčiau ar vėliau susidūrę su tuo, kas viršija jų jėgas, jie rizikuoja palūžti, išsigandę, jog nesą visagaliai. O tokie kaip Jeremijas gali nieko nesiimti, bijodami, kad jie per silpni. Pasitikėjimas Dievu perkeičia trapų žmogų, suteikdamas jam jėgų, kurių jis iš savęs neturėjo. Jeremijas patiki ir eina ten, kur yra siunčiamas, nepaisant visko, kas jam vėliau nutinka, nes jo stiprybė yra Viešpats.

Izaijas dar išgirsta Dievą klausiant: „Ką man siųsti? Kas bus mūsų pasiuntinys?“ (Iz 6,8a). Dievas tarytum provokuoja: „Nagi, Izaijau, ką dabar manai? Vis dar dejuosi?“

Tačiau šis jau irgi tarytum kitas žmogus. Ką tik aimanavęs ir apie savo žūtį mąstęs vyras pasiryžta: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6,8b).

Nuodėmės (Izaijo ir visos tautos „suteptos lūpos) ir trūkumai (Jeremijo „nemokėjimas kalbėti“) – dar ne viskas, nes Dievas išsirenka ką tik nori, net ir tai, „kas pasauliui kvaila... kas pasauliui silpna... net tai, ko nėra“ (1Kor 1, 27-28).

2016 Nr.1-2

„Lietuvos evangelikų kelias“