Ištrauka iš neseniai išleistos garsaus žydų rabino Abrahamo Joshua Heschelio (1907– 1972) knygos „Šabas: jo reikšmė šiuolaikiniam žmogui“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2016). Iš anglų kalbos vertė Asta Leskauskaitė. 

Laiko rūmai

Tas, kuris nori pajusti dienos šventumą, pirmiausia turi atsižadėti triukšmingo turgaus ir nusimesti sunkaus darbo jungą. Jis turi atsiriboti nuo nedarnių dienų klegesio, nervingumo ir nepasotinamumo šėlsmo bei piktnaudžiavimo eikvojant savo gyvenimą. Jis turi atsisveikinti su rankų darbu ir mokytis suprasti, kad pasaulis jau yra sukurtas ir išliks be žmogaus pagalbos. Šešias savaitės dienas grumiamės su pasauliu, stengdamiesi išgauti naudą iš žemės, atėjus šabui ypač rūpinamės sieloje pasėta amžinybės sėkla. Pasauliui priklauso mūsų rankos, bet siela – kai kam Kitam. Šešias savaitės dienas siekiame viešpatauti pasaulyje, septintąją stengiamės viešpatauti patys sau.

Kai romėnai susidūrė su žydais ir pastebėjo, kaip griežtai jie laikosi įstatymo atsisakydami per šabą dirbti, ėmė juos niekinti. Juvenalis, Seneka ir kiti teigė, jog šabas rodo žydų tingumą.

Gindamas šabą, Filonas Aleksandrietis, graikiškai kalbančių Aleksandrijos žydų atstovas, sakė: „Tądien mums liepta nedirbti jokio darbo – ne todėl, kad įstatymas norėtų paversti mus ištižėliais . Jo tikslas – kad žmogus pailsėtų nuo nuolatinio ir nesibaigiančio darbo ir kartkartėmis jį nutraukdamas sustiprintų kūną, kad atsinaujinęs galėtų grįžti prie buvusios veiklos. Atokvėpio valandėlė ne tik paprastiems žmonėms, bet ir sportininkams padeda sutelkti jėgas, kad dar smarkiau, energingiau ir su didesne kantrybe imtųsi jiems iškeltų uždavinių.“

Čia apie šabą kalbama vadovaujantis ne Biblijos, bet Aristotelio dvasia. Pasak Stagiriečio, „žmogus negali visą laiką išvien dirbti, jam reikia atsikvėpti. Tad poilsis nėra tikslas, jis reikalingas dėl veiklos“, kad pajėgtume imtis naujų darbų.Tačiau Biblija teigia, kad darbas yra priemonė, padedanti siekti tikslo, o šabas, kaip poilsio, nedarbo diena, skirtas ne tam, kad atgautume prarastas jėgas ir pajėgtume toliau darbuotis. Šabas skirtas gyventi. Žmogus – ne nešulinis gyvulys, tad šabas skirtas ne tam, kad padidintų jo darbo našumą. Šabas, „paskutinis sukurtas, pirmas sumanytas“, yra „dangaus ir žemės sukūrimo tikslas“.

Šabas yra ne dėl šiokiadienių – jie yra dėl šabo. Tai – ne gyvenimo pertrauka, bet jo viršūnė.

Septintąją dieną apibrėžė trys Dievo veiksmai: Jis ilsėjosi, laimino ir pašventino septintąją dieną (Pr 2, 2–3). Taigi, draudimą dirbti papildė džiaugsmo palaiminimas ir šventumo akcentas. Dieną švenčia ne tik žmogaus rankos – jo liežuvis ir siela taip pat laikosi šabo. Tądien kalbama kitaip nei savaitgaliais. Turi būti vengiama net mąstyti apie verslą ar darbą.

Darbas – tai gebėjimas, o tobulas poilsis – menas. Tuomet pasireiškia kūno, minčių ir vaizduotės suderinamumas. Kad taptume puikūs menininkai, turime laikytis drausmės ir netingėti. Septintoji diena yra mūsų kuriami laiko rūmai. Jie pastatyti iš sielos, džiaugsmo ir santūrumo. Tokioje atmosferoje drausmingumas – tai priminimas apie amžinybės kaimynystę. Iš tikrųjų, tos dienos grožis išreiškiamas susilaikymo terminais, panašiai kaip Dievo slėpinys tiksliau perteikiamas via negationis, kategorijomis negatyviosios teologijos, kuri teigia, kad mes niekuomet negalime pasakyti, kas Jis yra, – galime tik pasakyti, kas Jis nėra. Dažnai jaučiame, koks apgailėtinas būtų mūsų pastatas, jei statytume jį pasikliaudami vien savo ritualais ir darbais, kurie yra tokie negrabūs ir dažnai visai nereikalingi. Kaip kitaip galima pašlovinti amžinybę, jei ne tylint ir susilaikant nuo triukšmingos veiklos? Šie apribojimai suskamba tiems, kurie žino, kaip būti rūmuose su karaliene.

Šis žodis tariamas retai, juo vadinamas jausmas, kuris yra per daug gilus, kad būtų išreikštas, – tai šabo meilė. Jį retai rasime mūsų raštuose, tačiau daugiau nei du tūkstančius metų juo nusakomas jausmas buvo atpažįstamas mūsų dainose ir nuotaikose. Buvo taip, tarsi visi žmonės mylėtų septintąją dieną. Jos dvasią gana gerai perteikia visiškai atsiduodančios meilės pavyzdys. Kaip ir viduramžių riterių poezijoje, „svarbiausia, kad meilė būtų absoliuti, ir kiekviena mylimojo mintis ir veiksmas bet kokiomis aplinkybėmis išreikštų giliausius įmanomus jo jausmus, nuotaikas ir kaprizus, galimus mylimiesiems.

Trubadūrų ir jų damų meilė buvo džiaugsmo šaltinis. Jos reikalavimai ir poreikiai pavertė ją aukščiausiu gyvenimo įsakymu. Meilė buvo riterio tarnystė, kuri reiškėsi ištikimybe ir atsidavimu; tai buvo kilniausia, kuo kitą gali apdovanoti žmogus. Meilė skatino pasižymėti, įkvėpė didingiems žygiams.“ Riterių kultūra sukūrė romantišką adoravimo ir meilės koncepciją, kuri iki šiol mito ir aistros pavidalais klesti Vakarų literatūroje ir vakariečio prote. Ją žydai papildė šabo meilės samprata, apibrėžiančia meilę dienai, dvasiai, kuri pasireiškia laiko pavidalu.

Dėl ko ši diena tokia nuostabi? Kuo ji tokia vertinga, kad patraukia širdis? Septintoji diena yra kasykla, kurioje kasamas brangus dvasios metalas, naudojamas laiko rūmų statybai, dimensija, kurioje tai, kas žmogiška, priartėja prie to, kas dieviška.

Kur daugiau galima rasti panašumą į Dievą? Erdvė nepasižymi niekuo, kas sietų ją su Dievo esme. Kalno viršūnėje pristingame laisvės, jūros tyloje – šlovės. Tačiau savo ir Dievo panašumą galime atrasti laike, kuriame slypi amžinybė.

Menas švęsti septintąją dieną – tai menas tapyti laiko drobėje iškiliausios kūrimo akimirkos slėpiningą didingumą: kadangi Jis pašventino septintąją dieną, mes turime padaryti tą patį. Meilė šabui yra žmogaus meilė tam, kas sieja jį su Dievu. Kitaip tariant, švęsdami šabą, atkartojame Jo septintosios dienos pašventinimą.

Koks pasaulis būtų be šabo? Tuomet jam rūpėtų tik jis pats, o Dievas būtų nužemintas iki daikto arba visiškai nesuvokiamas dėl jį ir pasaulį skiriančios bedugnės; tai būtų pasaulis be lango į amžinybę, kuri atsiveria laike.

Kad ir kiek idealizuotume šabą, neverta bijoti, kad jis pavirs pasaka. Kiek bekeltume jį į romantines aukštumas, šabas lieka konkretus faktas, teisėta institucija ir visuomeninio gyvenimo potvarkis. Nėra pavojaus, kad jis taps nieko nereiškiančia dvasine švente, nes šabo dvasia visada sietina su konkrečiais poelgiais, veiksmais ir susilaikymu. Tarsi gyvo žmogaus kūnas ir siela, realybė ir dvasia tampa viena. Įstatymo užduotis – rodyti kelią, sielos – pajusti dvasią.

Senųjų laikų išminčiai suprato, kad šabas nusipelno daugiausia žmogaus dėmesio, jam pridera tam tikros apeigos ir nuoširdi absoliuti meilė. Tokios sampratos logika skatino juos nuolat pildyti šabo laikymuisi privalomų įstatymų ir taisyklių sąrašą. Jie siekė sukilninti žmogaus prigimtį, kad ji būtų verta išgyventi karališkąją dieną.

Tačiau įstatymai ir meilė, drausmė ir džiaugsmas ne visada papildo vienas kitą. Bijodami, kad dienos dvasia neprarastų savo sakralumo, senųjų laikų išminčiai sukūrė tiek daug reikalavimų, kad juos išpildyti galėjo tik egzaltuotos sielos, o paprastam žmogui dažnai tai būdavo neįmanoma.

Dienos išaukštinimas, reikalavimai griežtai laikytis taisyklių visgi netapo išminčiams paskata sudievinti įstatymus. „Šabas yra dėl jūsų, ne jūs – dėl šabo.“ Senovės išminčiai žinojo, kad perdėtas pamaldumas gali tapti grėsme pildant tai, kas sudaro įstatymo esmę. „Tora moko, kad nėra nieko svarbiau, nei išsaugoti žmogaus gyvybę. Jei yra net mažiausia rizika pakenkti žmogaus gyvybei, galima nepaisyti bet kokių įstatymo draudimų.“ Verčiau micv5 paaukoti dėl žmogaus nei žmogų – „dėl micvos“. Toros tikslas – „suteikti Izraeliui gyvybę šiame pasaulyje ir būsimajame.“

Nuolatinis griežtumas gali smarkiai nuslopinti dienos dvasią, o lengvabūdiškumas – ją sunaikinti. Brangus filigranas nemodeliuojamas žeberklu, lygiai kaip smegenys neoperuojamos noragu. Visada dera atminti, kad šabas – ne proga linksmintis ar lengvabūdiškai pramogauti, jis skirtas ne fejerverkams šaudyti ar verstis kūliais; tai proga pataisyti mūsų išdraskytą gyvenimą, surinkti, o ne barstyti laiką. Darbas be orumo yra kančios priežastis, o poilsis be dvasios – ydingumo šaltinis. Iš tikrųjų, draudimai pasitarnavo tuo, kad neleido supaprastinti dienos didingumo.

Kažkada romiečiai geidė dviejų dalykų: duonos ir žaidimų.Tačiau žmogus gyvas ne vien duona ir žaidimais. Kas jį pamokys nerimastingai trokšti šventos dienos dvasios?

Šabas – tai brangiausia dovana, kurią žmonija yra gavusi iš Dievo lobyno. Visą savaitę mąstome: dvasia yra pernelyg toli ir pasiduodame dvasiniam absenteizmui arba geriausiu atveju meldžiame: „Atsiųsk šiek tiek Savosios dvasios.“ Šabo dieną dvasia pakyla ir prašo: „Priimkite iš manęs visa, kas geriausia...“

Tačiau tai, ką dvasia siūlo, dažnai lėkštiems mūsų protams atrodo pernelyg sunku. Mes džiaugiamės dienos ramybe ir atokvėpiu, tačiau nesuvokiame dienos įkvėpimų – kodėl ši diena švenčiama ir ką ji reiškia. Štai kodėl meldžiame supratimo: Tesuvokia Tavo vaikai ir tesupranta, kad jų poilsis iš Tavęs eina ir kad ilsėdamiesi pašventina Tavo vardą.

* * *

Abrahamas Joshua Heschelis (1907– 1972) – garsus žydų teologas ir mąstytojas, rabinas. Gimė Lenkijoje, keletą metų jaunystėje gyveno Vilniuje. 1927 metais baigė Vilniaus Matematikos ir gamtos mokslų gimnaziją. Tuo laiku priklausė žydų literatų ir menininkų grupei Jung Vilne (Jaunasis Vilnius). Vėliau studijavo universitete Berlyne, dirbo Vokietijoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje. 1940 metais persikėlė gyventi į JAV. Šabas – viena gražiausių autoriaus knygų. Gilūs filosofiniai apmąstymai apie šabo šventimo reikšmę judaizme yra svarbūs visiems žmonėms, kurie ieško savo gyvenime šventumo. 
 
Šabo iliustracijų autorius Ilya Schoras (1904–1961) gimė Vakarų Ukrainoje, Zoločive. Mokėsi metalo liejybos ir graviravimo meno, vėliau Varšuvos dailės akademijoje studijavo tapybą. 1937 metais laimėjo stipendiją mokytis Paryžiuje. 1941-aisiais kartu su žmona Resia Schor emigravo į JAV. Įsikūrė Niujorke. I. Schoro darbai saugomi Metropoliteno meno muziejuje, Žydų muziejuje Niujorke, kituose muziejuose ir privačiose kolekcijose.