Eugène Delacroix buvo vienas pagrindinių prancūziškojo romantizmo menininkų. Jo tapyba ir raštai įkvėpė Renoirą, Manet, Gauguiną, Cezanną ir daugelį kitų. Wiliamas Cookas, Londono Nacionalinėje galerijoje aplankęs šio dailininko parodą, paveikslų galerijoje klausia, ar be šio menininko būtų gimęs modernusis menas. Menotyrininko teigimu, šių dinamiškų drobių akivaizdoje peršasi atsakymas, kad greičiausiai ne.

Delacroix buvo ankstyvojo prancūzų XIX a. meno enfant terrible (nutrūktgalvis). Jis vengė nusistovėjusių konservatyvių prancūziškojo akademinio meno nuostatų. Šis maištas buvo prasmingas, nes jis įkvėpė visą didžių menininkų kartą. Impresionizmas ir postimpresionizmas be jo būtų neįsivaizduojami. „Mes visi tapome Delacroix kalba, – sakė Cezannas. – Mus visus įkvėpė Delacroix mąstysena.“

Eugène Delacroix gimė šalia Paryžiaus 1798-aisiais. Būdamas beveik savamokslis, jis neigė savo gyvenamame amžiuje nusistovėjusius meno standartus. Anot menotyrininko Patricko Noono, jis jautė, kad neįmanoma ko nors pamokyti genijų. Jis visą laiką konfliktavo su akademija.

Jo nedomino menas, kurį galima prilyginti tvarkingai, schematiškai braižybai. Klasicizmo persmelktoje eroje Delacroix išraiška gali būti prilyginta avangardui. Tokie paveikslai kaip „Sardanapalo mirtis“ sukėlė pasipiktinimą. Šiandien tai yra suvokiama kaip šokiruojanti žmogžudystės ir išprievartavimo grafinė išraiška. Tačiau anuomet tai buvo suvokiama kaip padrika terlionė teptuku ir chaotiška kompozicija.

Tačiau šis menininkas neturėjo jokių abejonių. „Kai mes žvelgiame į natūrą, mūsų vaizduotė sukonstruoja paveikslą“, – deklaravo dailininkas. Jo paveikslais kuriamas intensyvus menininko ir žiūrovo ryšys. Tačiau niekada nebuvo tikimasi, kad tai kada nors taps rafinuoto meno objektais.

Su šia problema susiduria kiekvienas, kuris nori rengti šio menininko parodas. Dauguma jo svarbiausių darbų yra pernelyg trapūs ir silpni, kad juos būtų įmanoma kur nors vežti. Tad bet kokiai galerijai, esančiai toliau Paryžiaus, yra sudėtinga surengti išsamią Delacroix retrospektyvą. Todėl netgi šiuo metu Anglijoje veikiančioje parodoje dėl negalimų atvežti darbų atsiradusios tuštumos yra užpildomos darbais tų menininkų, kuriuos Delacroix įkvėpė. Rengėjų teigimu, šioje vietoje silpnybė tapo tarsi tam tikra stiprybe.

Žinoma, gal ir nuviliantis momentas, kad negalima matyti kai kurių didžiausių Delacroix šedevrų, tačiau vietoje jų išdėlioti Manet, Van Gogho bei Gauguino darbai yra kur kas daugiau nei tiesiog užpildas tuštumoms.

„Kiekvienas menininkas turi skirtingą santykį su Delacroix darbais, – sako Noonas. –
Visi šie menininkai siekė meno modernumo, kame glūdėjo poreikis autentiškai reikšti savo patirtį, o ne piešti tai, ko mokoma.“

Visi šie jauni menininkai buvo įkvėpti tiek Delacroix asmenybės, tiek jo darbų. Dėl šio menininko veržlumo ir neklusnumo galime jį vadinti pirmąją dailės roko žvaigžde. Jis niekada nevedė, neturėjo vaikų. Net ir tai, kas buvo jo tikrasis tėvas, išliko paslaptis.

Jo sudėtingas charakteris yra nuostabiai perteiktas Luvro muziejuje esančiame portrete. Galima suvokti, kodėl Baudelairas jį vadino „meistriškai už gėlių puokštelės paslėptu vulkanu“. Tarsi šiuolaikinė roko žvaižgdė Delacroix savo mirtimi tik dar labiau įtvirtino mistiškos asmenybės statusą. Po Delacroix mirties 1863-iaisiais Cezannas nutapė paveikslą, kaip jo Delacroix kyla į dangų, apsuptas savo mokinių: Renoiro, Monet, Pissarro ir netgi paties Cezanno.

Žinoma, Cezannas čia paprasčiausiai pajuokavo, jis tikrai nemanė, kad Delacroix buvo Jėzus Kristus, tačiau šis žaismingas paveikslas nušviečia labai svarbią tiesą. Nors Cezannas ir suprato, kad šis liaupsinimas buvo šiek tiek per didelis, bet jis neturėjo jokios abejonės, kad Delacroix buvo modernaus meno tėvas.

„Niekas po šia saule neturi daugiau į viena sujungto šarmo ir patoso bei spalvų vibracijos“, – sakė jis. Delacroix šiems ieškanties dailininkams parodė, kad menas neturi jokių taisyklių ar ribų. Jis davė jiems pasitikėjimą ir tikėjimą savimi. (Jaunas menininke, ar norite subjekto? Viskas yra subjektas. Subjektas esate jūs pats.)

Menotyrininko Christopherio Riopello teigimu, kiekvienas individualus menininkas gali rasti kažką, kuo jis galėtų naudotis. Tokie menininkai kaip Paulis Signacas buvo sužavėti tuo, kaip jis naudoja spalvą, taip pat jo velniškai pašėlusiu požiūriu, kas ir buvo didžiausias įkvėpimas.

Geras to pavyzdys yra jo ekspedicija į Maroką. Būdamas vietoje jis padarė tūkstančius eskizų, bet dauguma jo nuostabiųjų darbų buvo nutapyti nesiekiant tikslumo, praėjus keleriems metams, tiesiog iš atminties. Kaip Delacroix teigė, svarbu pamiršti smulkias detales, kad iškiltų ryškiausi ir poetiškiausi kiekvienos scenos aspektai.

Dar naujesnei kartai – Matissui, Kandinskiui, Delacroix buvo pristatytas pomirtinėje publikacijoje žurnaluose. Per šiuos menininkus jo įtaka išsiplėtė į XX a. Paskutiniame jo parašytame sakinyje tiesiog tobulai įvardyta Delacroix ir jo pasekėjų meno esmė: „Didžiausias tapybos nuopelnas, kad ji būtų šventė akims.“

Pagal užsienio spaudą parengė Vaiva Lanskoronskytė