Patikėsite ar ne, tačiau iš tiesų egzistuoja religinis judėjimas, vadinamas „krislamu“. Jo pradžia – 1982 m. Nigerijoje kaip pastanga skatinti taiką tarp musulmonų ir krikščionių, suplakant islamo ir krikščionybės elementus. Šio judėjimo šalininkai pabrėžia pastarųjų religijų panašumus ir tiek Koraną, tiek Bibliją laiko šventais tekstais.

Nors „krislamas“ išplito ir už Afrikos ribų, tačiau tai – gan menkas judėjimas. Tačiau yra kitas kur kas didesnis pasaulinis judėjimas, kuris tam tikra prasme gali būti laikomas „krislamo“ forma. Jo pasekėjai menkina skirtumus tarp islamo ir krikščionybės ir save vadina „knygos žmonėmis“ bei „abraomiško tikėjimo tradicijos“ nariais. Pagrindinis krislamitų ritualas yra dialogas – ceremonija, kuri, jų manymu, padės nutiesti tiltus tarp dviejų tikėjimų. Abejojantieji šių tiltų nutiesimu yra išvadinami „fanatikais“ ir „islamofobais“.

„Krislamizmu“ iti linkę žavėtis katalikai. Daugelis jų mano, kad susitaikymas tarp islamo ir katalikybės yra įmanomas. Jie mėgsta kartoti esą „mes garbiname tą patį Dievą“ ir nuolat cituoti Katalikų katekizmo pastraipą, kurioje rašoma, kad „jie (musulmonai) drauge su mumis garbina tą patį gailestingąjį Dievą“ (841). Katalikai taip pat nurodo ilgesnę Nostra Aetate ištrauką, kurioje kartojama tas pat ir priduriama, kad musulmonai gerbia Jėzų, garbina Mariją ir vertina moralų gyvenimą.

Nors iš tiesų musulmonai ir krikščionys gali drauge taikiai gyventi, tačiau vargu ar įmanoma nutiesti tiltą tarp šių dviejų religijų.

Vienas įdomiausių komentarų šia tema pasirodė 1956 m., beje, knygoje vaikams. C. S. Lewisas rašė apie galimybę ieškoti bendro pagrindo su islamu paskutinėje „Narnijos kronikų“ knygoje „Paskutinis mūšis“. Lewisas čia nevartoja „islamo“ ir „krikščionybės“ terminų, tačiau suaugusiam skaitytojui visiškai akivaizdu, kad narnijiečiai atstovauja krikščionims, o kalormenai – musulmonams. Tiems, kurie tuo abejoja – islamiškos prigimties kalormenų visuomenė visapusiškiau pavaizduota ankstesnėje Lewiso kngoje „Žirgas ir jo berniukas“.

Pagrindinė istorija rutuliojasi greitai. Atsidūrę nuosmukio ir nežinojimo būsenoje daugelis narnijiečių apsigauna tikėdami, kad jų Dievas Aslanas ir demoniškasis kalormanų dievas Tašas turi daug ką bendra. Jiems sakoma, kad „Tašas“ ir „Aslanas“ – tai tik du to paties Dievo vardai.

„Senoji idėja, kad me esame teisūs, o kalormenai klysta, yra kvaila. Dabar mes žinome geriau. Nors kalormenai vartoja kitokius žodžius, tačiau iš tiesų mes visi kalbame apie tą patį. Tašas ir Aslanas – tai tik du skirtingi vardai To, kurį mes turime omenyje. Todėl tarp jų negali būti jokio nesutarimo. Tašas yra Aslanas ir Aslanas yra Tašas.“

Po kurio laiko šis hibridinis Dievas paprasčiausiai tampa „Tašlanu“. Deja, kuo toliau tuo labiau Tašlano garbinimas savo intencijomis ir tikslais tampa Tašo garbinimu, ir narnijiečiai pavergiami kalormenų.

Lewiso pasakojimas suteikia taip reikalingą įžvalgą keliant klausimą, ar krikščionys ir musulmonai garbina tą patį Dievą. Krikščionys patiria keblumą, kad nors islamo Alachas yra daugeliu atžvilgių skirtingas nuo krikščioniškos Dievo sampratos, niekas nedrįstų paneigti, kad musulmonams visų tikinčiųjų šeimoje taip pat priklauso vieta. Galiausiai musulmonai išpažįsta besilaikantys Abraomo tikėjimo ir dauguma jų neabejotinai yra nuoširdūs trokšdami tarnauti Dievui. Pasakymas, kad jie negarbina to paties Dievo, skamba tarsi pasakymas, jog jų maldos yra tuščios. Dėl to daugybė dorų krikščionių sprendžia šį keblumą ignoruodami teologinius sunkumus ir vietoje to susitelkdami į musulmonų dorybingus veiksmus bei pamaldumą.

Tačiau Lewisui ši teologinė problema yra gan aiški, ir jam neatrodo, jog krislamas, arba rašytojo išgalvotasis „Tašlamas“ ją išspręs. Jis nemato susitaikymo galimybės tarp dviejų tikėjimų, kadangi Tašas ir Aslanas yra radikaliai „skirtingi“. Iš tiesų jie – „priešingybės“.

Tačiau tai nereiškia, kad kalormenai negali nuoširdžiai ieškoti Dievo. Vienas tokių – pasakojimo veikėjas Emetas – jaunas kalormenų karys, kuris visuomet stengėsi tarnauti Tašui, o jo didžiausias troškimas buvo „labiau jį pažinti“. Emeto taurumas toks akivaizdus, kad vienas iš narnijiečių tarsteli, jog jis „vertas geresnio Dievo nei Tašas“.

Kai galiausiai Emetas sutinka tikrąjį Dievą, Aslaną, jis susigėsta dėl savo ankstesnės tarnystės Tašiui. Štai ką jis pasakoja:

„Aš pasakiau: „Deja, Viešpatie, nesu tavo sūnus, o Tašo tarnas.“ Jis atsakė: „Vaike visą tavo tarnystę Tašui aš užskaitau kaip tarnystę man… Ne dėl to, kad jis ir aš yra viena, bet kadangi mes esame priešingybės, aš priimu tarnystę, kurią vykdei jam. Kadangi aš ir jis esame tokie skirtingi, nieko blogo negali būti man padaryta ir nieko gero negali būti padaryta jam. Todėl, jei žmogus prisiekia Tašui ir laikosi savo priesaikos dėl jos pačios, jis iš tiesų prisiekė man, nors to ir nežino, tačiau aš jam už tai atsilyginsiu. Ir jei kas nors pasielgs žiauriai mano, Aslano, vardu, iš tiesų jis tarnaus Tašui, ir Tašas jo poelgį priims.“

Ši ištrauka tam tikra prasme siejasi su šv. Pauliaus komentarais apie altoriaus, skirto „nepažįstamam Dievui“, atradimą. Jis sako atėniečiams, kad Dievas, kurio jie trokšta nepažindami, ir yra tikrasis Dievas. Neatsitiktinai Katalikų katekizmas primena tą pačią eilutę beveik iš karto po 841 paragrafo – pastraipoje apie musulmonų Dievo garbinimą:

„Bažnyčia pripažįsta, kad kitos religijos dar „šešėliuose ir atvaizduose“ tebeieško nežinomo, bet artimo Dievo, kuris duoda visiems gyvybę, dvasią ir visa kita ir nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Tad visa tai, kas kitose religijose yra gera ir tikra, Bažnyčia vertina kaip pasirengimą Evangelijai ir „dovaną To, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, idant jis pagaliau turėtų gyvenimą“.

Taigi požiūris į musulmonus (841 paragrafas) turi būti suprantamas pasakymo apie Dievą, kuris dar yra nepažįstamas, kontekste. (843 paragrafas). Trumpai tariant, „gėris ir tiesa“ islame ateina ne per Alachą, tačiau yra „duota to, kuris apšviečia visus žmones“. Išganymas ateina per Kristų, ir Bažnyčia tai pabrėžia 845 paragrafe, kuriame teigiama, kad Bažnyčios provaizdis yra Nojaus arka, kuri „vienintelė gelbsti nuo tvano“. Čia, kaip ir Lewiso pasakojime, daug nuolaidų padaroma tiems, kurie nepažįsta Kristaus. 847 paragrafas galėtų būti beveik Emeto situacijos aprašymas: „Tie, kurie nepakaltinamai nepažįsta Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir, iš sąžinės balso pažinę Jo valią, stengiasi malonės veikiami ją vykdyti darbais, gali pasiekti amžinąjį išganymą.“

Dievas, atskleistas Korane, nuo krikščionių Dievo skiriasi svarbiais aspektais. Šie skirtumai tokie radikalūs, kad būtų klaida tai vadinti tuo pačiu Dievu. Žinoma, vis dar galima kartoti, kad musulmonai garbina vieną Dievą, taip pat „nuoširdžiai ieško Dievo“ bei bando „vykdyti jo valią, kurią pažįsta per savo sąžinę“ (847 paragrafas). Arba kaip rašo Lewisas: „Jei be kuris žmogus prisiekia Tašui ir laikosi savo priesaikos dėl jos pačios, iš tiesų jis yra prisiekęs man, nors to ir nežino…“

Minėtame Katekizmo skirsnyje taip pat yra aptariama doktrina „Be Bažnyčios nėra išganymo“. 864 paragrafe klausiama: „Kaip reikia suprasti šį dažnai Bažnyčios tėvų kartojamą posakį? Suformuluotas teigiama prasme, jis reiškia, kad visas išganymas ateina iš Kristaus – Galvos per Bažnyčią, kuri yra Jo kūnas.“ Kodėl Extra Ecclesiam Nulla Salus (Be Bažnyčios nėra išganymo) turi būti „suformuluotas teigiama prasme“? Žinoma, dėl to, kad ši doktrina dažnai būdavo suprantama siaurai, pažodžiui. Per šimtmečius nemažai katalikų ją interpretuodavo kaip reiškiančią, kad tie, kurie lanko ne katalikų bažnyčias, pateks į pragarą.

Manau, šiandien dauguma katalikų pripažintų, kad Extra Ecclesiam Nulla Salus nebuvo pats taikliausias doktrinos išdėstymo būdas. Taip pat ar tikrai 841 paragrafas yra geriausias būdas apibrėžti „Bažnyčios santykį su musulmonais“? Daug painiavos šiandien gaubia frazę: „drauge su mumis garbina vienatinį, gailestingąjį Dievą“. Daug katalikų yra susidarę įspūdį, kad dėl to Korano Dievas yra tas pats, kurį tiki krikščionys. Ar tai teisinga? O galbūt katalikai nusipelno ir visapusiškesnio, aiškesnio paaiškinimo?

Katekizmo 841 paragrafo neadekvatumą tam tikra prasme kompensuoja gretimi paragrafai. Skaitomas visame kontekste 841 paragrafas vargiai gali būti traktuojamas kaip skambi parama islamui, kaip kai kuriems gali pasirodyti. Kaip ir kitos religijos, islamas turi tiesos ir gėrio elementų, tačiau tai labai toli nuo tos tiesos pilnatvės, kurią siūlo Bažnyčia. Ir tik norėdamas pabrėžti, kad nėra jokios kitos ekvivalentiškos religijos krikščionybei, 848 paragrafas primena, kad nors Dievas taip pat gali vesti ir nepažįstančiuosius Evangelijos, „vis tiek Bažnyčiai išlieka būtina prievolė ir drauge šventa teisė skelbti Evangeliją visiems žmonėms“.

Taigi šiuolaikiniams katalikams būtų naudinga paskaityti visas Katekizmo pastraipas, kalbančias apie nekrikščionis. O taip pat Lewiso įžvalgų pasakojimą apie pasidavimo „Tašlano“ mentalitetui pavojus.

http://www.crisismagazine.com/2016/chrislam-and-tashlan

Parengė Jurga Žiugždienė