Evgenios Levin nuotrauka

Pastaba: Tekste vartojami musulmoniški terminai rašomi taip kaip autoriaus knygoje, kurioje jis paaiškina, kad tokia rašyba artimesnė originalui.

„Musulmonai ir jų islamai“ – naujausia islamo tyrinėtojo, profesoriaus Egdūno Račiaus knyga, kurios pavadinimas taikliai apibūdina esminį ir dabartiniam kontekstui labai svarbų aspektą – vertinant geopolitinius įvykius Artimuosiuose Rytuose, teroristinius išpuolius Vakarų Europoje, migracijos procesus ir santykį su Europos musulmonais, negalima visų save musulmonais vadinančių žmonių pakišti po vieno islamo skėčiu. Kaip nėra vienalytės musulmoniškosios kultūros, taip nėra ir vienalyčio islamo. Priešingai – skirtingų požiūrių ir ideologijų grupės kovoja tarpusavyje.

Islamologas Egdūnas Račius

Evgenios Levin nuotrauka

Dėl vis aštrėjančio Europos visuomenių sąlyčio su musulmonais, tvyrančių baimių ir diskusijų apie migracijos ir terorizmo grėsmes, ši Vilniaus Knygų mugėje pristatyta knyga yra labai savalaikė. Ji supažindina su islamo ištakomis, bėgant šimtmečiams atsiskyrusiomis srovėmis ir politiniu kontekstu, sukūrusiu palankią terpę islamizmui ir džihadizmui.

Kodėl verta perskaityti kiekvienam krikščioniui

„Knygų mugės organizatoriai turbūt tyčia pasirinko tokį mano knygos pristatymo laiką, kad žmonės turėtų pasirinkti tarp renginio ir šv. Mišių“, – juokavo Egdūnas Račius, kadangi knygos pristatymas vyko sekmadienį 10 val., kai dauguma praktikuojančių katalikų patraukia į bažnyčias. Laimė, Vilniuje sekmadieniais yra itin platus šv. Mišių pasirinkimas nuo pat ryto iki gana vėlaus vakaro, todėl ramiai sėdėjau renginio dalyvių gretose. Šį autoriaus pajuokavimą prisiminiau todėl, kad viešojoje erdvėje tvyro tam tikra priešprieša tarp krikščionybės ir islamo, o būtent islamistai įvardijami kaip pagrindiniai krikščionių persekiotojai. Tačiau būtent dėl to ir verta artimiau susipažinti su islamu ir perskaityti šį glaustą autoriaus parengtą įvadą islamą.

„Kai ko knygoje nepadariau ir negalėjau padaryti, nes neturiu pakankamos kompetencijos – nelyginau ir mūsų“, – prisipažino E. Račius. Pasak jo, neretai būna sunku nubrėžti ribą tarp sãvo ir svetimo, nes krikščionis ortodoksas iš Eritrėjos gali būti ne mažiau kultūriškai svetimas nei musulmonas iš Sirijos. Tuo labiau kad musulmonai (totoriai ir karaimai) Lietuvoje gyvena jau daugiau nei 600 metų.

Tačiau pristatymo pradžioje autorius teigė, jog kalbant apie pamatinius tikėjimo aspektus ir Dievo sampratą, islamas ir krikščionybė turi daugiau panašumų nei skirtumų: „Juk pamatinė figūra ir raktažodis yra Dievas. Įsivaizduojame, kad krikščionys turi savo Dievą, o musulmonai kitą – Alachą. Tačiau kelis dešimtmečius tyrinėdamas islamą nerandu, kad Dievas būtų kitoks. Mano akimis Jis yra identiškas“, – sakė Egdūnas Račius. Ar tikrai krikščionių ir musulmonų Dievas yra identiškas? Palyginti pamatinius įsitikinimus autorius palieka skaitytojams. O lyginti, kaip žinome, įmanoma tada, kai pažįstamos abi pusės. Krikščionys, norėdami palyginti tikėjimus, turime išsamiau susipažinti su islamu, o gilinantis į pastarojo tiesas, natūraliai kyla noras grįžti ir prie krikščionybės šaknų, dar geriau pažinti savąją tapatybę, pasitikrinti.

Taigi artimesnė pažintis su islamu ne tik leidžia vystyti tarpreliginį dialogą nusimetus tam tikrų stereotipų ir žiniasklaidos apnašų sluoksnį, tačiau ir skatina dar labiau įsišaknyti į savąją tapatybę, klausti, kur išties turime sąlyčio taškų, o kur tikėjimo tiesos visgi stipriai skiriasi.

Kita vertus, geriausiai savo klaidas pastebime kituose žmonėse, kadangi tą pačią situaciją pamatome ir įvertiname tartum iš šalies. Šiuo atveju tai galioja ir religijoms. Skaitant apie nuo pat islamo pradžios, tik po pranašo Muchamado mirties prasidėjusį musulmonų susiskaldymą ir kovas, kurios tebesitęsia iki šiol (imant jau vien vahabitiškosios Saudo Arabijos ir šyitiškojo Irano priešiškumą, mat vahabitai šyitų apskritai nelaiko musulmonais), ne kartą kilo mintis, kaip islamas gali būti tikras ir teisingas, jei nuo pat pradžių sukėlė politines kovas ir šitiek prieštaravimų? Panašiau į politinę ideologiją nei religiją. Ir tuomet prieš akis iškyla opus krikščionių vienybės klausimas...Toks žvilgsnis iš šalies motyvuoja uoliau spręsti ir savo vidines problemas, nes aiškiai išryškėja, kokia svarbi yra tarpusavio vienybė norint autentiškai paliudyti tikėjimą. Dėl šios ir kitų įvardintų priežasčių knygą „Musulmonai ir jų islamai“ verta perskaityti kiekvienam krikščioniui.

EPA nuotrauka

Islamo įdomybės

Knygoje autorius pateikia ir daug įdomių detalių, kurios daugeliui gali būti naujos ir netikėtos ar bent jau sužadinančios smalsumą.

Kalbant apie statistiką, galbūt kažkam bus netikėta, jog didžiausia musulmonų bendruomenė yra ne arabų gyvenamajame regione, bet Indonezijoje ir Indijoje. Čia gyvena atitinkamai 13,1 ir 11,0 proc. visų pasaulio musulmonų, o trečioje vietoje lieka Pakistanas su 10,5 proc. Tuo tarpu Iranas yra septintoje vietoje, o Saudo Arabija ir Irakas nei nepatenka į dešimtuką.

Žodis „islamas“ reiškia paklusimą, atsidavimą. Šios religijos išpažinėjas vadinamas muslim – paklusęs Dievo valiai. Dabartinių konfliktų ir agresijos kontekste gali būti netikėta, kad etimologiškai žodis islam yra artimas žodžiui salam – taika, todėl islamas kaip religija musulmonų dažnai pristatomas ir vadinamas „taika“.

Kadangi islamas yra „knygos“ religija ir turi tas pačias abraomiškąsias šaknis, visi Senojo Testamento pranašai ir patriarchas – tarp kurių Nojus, Abraomas, Mozė, Jonas Krikštytojas – taip pat ir pats Jėzus musulmonu priskiriami prie pranašų, kurių paskutinysis, Muchamadas, yra „pranašų antspaudas“. Muhamado biografijoje aprašyta pranašo naktinė kelionė į Jeruzalę ir apsilankymas dausose, kur jis stojo Dievo akivaizdon. Pasak istorijos, pakeliui Muchamadas esą sutikęs kitus pranašus – Adomą, Mozę, Abraomą, Jėzų – ir vadovavo jų bendruomeninei maldai. Beje, musulmonai tiki, jog laikų pabaigoje į pasaulį sugrįš būtent Jėzus, kuris padedamas Dievo nugalėsiąs šėtoną dadžalą ir pats valdysiąs pasaulį iki pat jo pabaigos.

Islamo margumynas

Egdūnas Račius glaustai pristato skirtingas islamo kryptis ir liaudies pamaldumą. Šalia pagrindinio, legalistinio islamo ir jo atšakų, neišsilavinusioje liaudyje vystėsi tam tikrų normų neatitinkantis liaudies islamas. Čia suklestėjo ir legalistinio islamo griežtai uždraustas šventųjų kultas, o papročiai daug kur sumišo su kitų religijų praktikomis. Pasak autoriaus, liaudies islamas yra ne tik istoriškai plačiausiai paplitusi jo plotmė, bet ir margiausia – liaudies islamo formų ir atmainų yra šimtai, jei ne tūkstančiai.

Skaitytojas čia taip pat atras ir savotišką katalikiškųjų vienuolijų atitikmenį – mistinį islamą ir jo išpažinėjus sūfijus. Autorius rašo, kad pirmieji musulmonų mistikai jau nuo VIII amžiaus buvo pavieniai atsiskyrėliai, išsižadėję žemiškų gėrybių bei pagundų ir susitelkę į Dievo kontempliavimą. Neturtas sūfizme laikomas dorybe (o sūfijo pagrindinis sinonimas fakyr reiškia „neturtėlį“). Vėliau jie pradėjo burtis į bendruomenes. Sūfizme esminė santykio tarp tikinčiojo ir Dievo kategorija yra meilė, ilgėjimasis, troškimas priartėti ir net su Dievu dar šiame gyvenime. Būtent sūfijai sukūrė didžiąją dalį musulmonų poezijos ir musulmoniškos muzikos lobyną.

Taigi išskirdamas ir aprašydamas skirtingas islamo kryptis autorius iliustruoja, kad kaip daug yra musulmonų kultūrų, taip daug ir jų islamų, todėl vertinant dabartinius procesus pravartu plačiau pažinti visą kontekstą.

Prielaidos islamo radikalizacijai

Knygos autorius Egdūnas Račius nebėga ir nuo smurto bei islamo radikalizacijos temos. Trečiame skyriuje aprašomas socialinis ir politinis kontekstas, sudaręs palankią terpę išsivystyti agresyvioms islamistinėms grupėms.

Kita vertus, skaitant apie islamo pradžią daug aiškiau tampa, kodėl islamas ir politika yra neatskiriami. Muchamadas ir jo įpėdiniai buvo ne tik dvasiniai lyderiai, bet iš karto tapo ir islamiškosios valstybės, kalifato, vadovais. Kova tarp sunitų ir šyitų pirmiausia buvo kova dėl teisėto kalifo ir valdžios. Jeigu pats Kristus ir jo apaštalai tapo kankiniais, tai Muchamadas ir jo įpėdiniai – politinę galią įtvirtinusiais valdovais.

Aptariamos ir smurtą bei prievartą pateisinančios Kurano ištraukos, kurių, pasak autoriaus, netrūksta. Štai 9:5 rašoma: „Jei baigėsi šventieji mėnesiai, žudyk stabmeldžius, kai tik susidursi su jais, užgrobk juos ir persekiok, ir tykok jų, kada tik įmanoma“ arba 47:4 liepiama: „Jei sutiksi netikinčius, smok jiems per sprandą (su kardu)“. Atmintyje iškyla džihadistų įvykdytų egzekucijų nupjaunant galvas vaizdai. Taigi autorius neteisina islamo ir nenutyli problemiškų Kurano ištraukų, tačiau glaustai mėgina pateikti visapusį islamo paveikslą.

Žinoma, skaitant 150 puslapių apimties knygelę apie penkiolika amžių gyvuojančią pasaulinę religiją negalima tikėtis rastis visus atsakymus. Asmeniškai pasigedau Jeruzalės vaidmens ir svarbos musulmonams aprašymo, kadangi ten lig šiol tebetvyro įtampa. Knygoje aprašomos tik Meka ir Medina. Tačiau „Musulmonai ir jų islamai“ stebėtinai glaustai ir išsamiai perteikia šios antrosios pagal išpažinėjų skaičių pasaulinės religijos esmę.

Monika Midverytė OFS