Šypsenos ilgumo anketa – tai galimybė iš arčiau susipažinti su mūsų vaikų rašytojais užtrunkant vos vieno šypsnio akimirką!

Vaikų rašytojo ir dailininko Kęstučio Kasparavičiaus kūrybą mėgsta tiek vaikai, tiek ir didesnių dydžių batų savininkai. Kūrybinį kelią pradėjęs nuo knygų iliustravimo, šiandien Kęstutis juo smagiai keliauja ir kaip daugybės originalių knygų autorius. Taip įsikeliavo, jog čia pristatymą apie jį ir baigsiu... Juk ir taip viską žinote!

Kūrybai mane labiausiai įkvepia...

Kas mane įkvepia kūrybai ir kaip iš viso galvoje atsiranda idėjos, negalėčiau atsakyti. Manau, kad niekas negalėtų. Tai labai paslaptingas dalykas, kaip ir kodėl tos idėjos galvoje atsiranda arba neatsiranda. Kartais atsibundu ir pagalvoju – o kas, jeigu nuo šiol nieko daugiau nesukursiu? Juk taip irgi gali nutikti. Žinoma, tai jokia tragedija, atsiras kitų, kurie tą padarys.

Man patinka rašyti ir iliustruoti vaikams, nes...

Nieko kito nemoku. O kažką juk reikia veikti, negi sėdėsi be darbo.

Paros laikas ir vieta, kai kūryba liejasi per kraštus ir net per viršų, yra...

Per kraštus ji nesilieja niekada. Aš dirbu daug, bet labai lėtai. Šiaip galva neabejotinai geriausiai veikia rytais. Tačiau bet kuriuo atveju kasdien apie 9 val. ryto sėdu prie darbo stalo ir vakarop apie 18 val. nuo jo nueinu.

Jeigu šiandien nerašyčiau ir neiliustruočiau, tai...

Man greitai jau bus 62-eji metai. Kažin, ar dar bepavyktų tapti lėktuvo pilotu, ar plaukti vienam jachta aplink pasaulį. Bet ką nors sugalvočiau.

Mano mėgstamiausia vaikystės knyga buvo...

Bet kuri Vladislavos dvaro palėpėje rasta knyga.

Vaikų literatūros personažas, kurį pasikviesčiau arbatos, yra...

Pinokis. Tik nežinau, ar jis tą arbatą gertų?

Jo paklausčiau...

Kaip tapti žmogumi? Galų gale, kaip suaugti?

Knygos yra gerai, nes...

Nes gerai. Ir taškas.

Mano didžiausia vaikystės svajonė buvo..

Užaugti.

O dabar svajoju, kad...

Galėčiau būti ir kokiais 5 cm žemesnis. Kartais būna sunku nusipirkti tinkamą švarką.

Sykį vaikystėje iškrėčiau tokia išdaigą, kad net...

Iškrėčiau daug išdaigų. Ir ne kartą. Bet čia apie jas nepasakosiu. Tebūnie tai paslaptis. Savo vaikams irgi ne viską pasakojau.

Kai man būna vos vos liūdna, aš...

Galimi keli variantai:

1. Susirandu plytelę šokolado ir skubiai ją suvalgau.

2. Skambinu kam nors telefonu ar rašau į Facebook'ą.

3. Einu pasivaikščioti į Bernardinų sodą, sėdu ant suolelio, ant upės kranto, ir stebiu mano mylimas antis.

4. Jeigu nepadeda, grįžtu namo ir klausau liūdnos muzikos, žiūriu liūdną filmą ir tiesiog liūdžiu. Tai praeina.

O kai būna linksma tiek be galo, tiek ir be krašto, tada...

Na, tai jokia problema, bet tai irgi praeina.

Visiems mažiems ir dideliems linkiu...

Dairytis! Į medžius su lapais ar be jų; į namus su grafičiais ar be jų; į stogus, dengtus čerpėmis ar kiaurus; į dangų, debesuotą ar giedrą; į lėktuvus danguje, nesvarbu, kokia kryptimi skrendančius. Kur jie skrenda? Koks skirtumas. Pakeliaukim mintimis kartu su jais. Juk tokios kelionės nieko nekainuoja.

Parengė Tomas Dirgėla