Sasnavos senoji bažnyčia. XX a. pradžia.

Jau senokai dėliojau šį straipsnį. Ir tikrai nesitikėjau, kad besėdėdama namuose prie kompiuterio ir berašydama Lietuvos kultūros tarybai altorių restauravimo projektą ir kartu šį tekstą, tapsiu beveik detektyve ir nustatysiu muziejininkų seniai ieškoto altoriaus buvimo vietą. Bet apie viską iš eilės...

LLBM miestelyje tiksliai atkurta senoji Sasnavos bažnyčia reprezentuoja ir visos Lietuvos medinę sakralinę architektūrą.

Tikriausiai kiekvienas sasnaviškis neklysdamas atsakytų, kas sieja Sasnavą ir Rumšiškes ir kodėl jie yra tarsi susigiminiavę miesteliai. Nežinantiems paaiškintų: taip yra todėl, jog Sasnavos dalelė, netgi visai nemaža jos istorijos dalis, yra atgimusi Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, kur 2008–2011 metais atstatyta senoji medinė jų koplyčia, kažkada, prieš beveik 200 metų (1817 m.), suręsta ant Sasnos upės kranto, kelis kartus praplėsta, įgavusi parapinės bažnyčios statusą ir daug metų buvusi neatsiejama Sasnavos gyvenvietės ir jos žmonių gyvenimo dalimi. 1938 m., pastačius naująją mūrinę Sasnavos bažnyčią, senoji medinė prarado savo funkcijas ir svarbą, po truputį nyko, kol 1952 m. buvo išardyta.

Muziejininkams ir architektams pradėjus ieškoti tinkamo sakralinio pastato perkelti į Lietuvos liaudies buities muziejuje atkuriamą XIX a. pab. miestelį ir jo neradus, tyrinėtojus sudomino Kultūros paveldo centro archyve saugoti unikalūs, 1939 m. atlikti Sasnavos senosios bažnyčios apmatavimų brėžiniai – dar tarpukariu bažnyčia buvo pripažinta originaliu ir vertingu medinės architektūros pavyzdžiu ir planuota ją saugoti kaip kultūros paminklą. Be to, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo išlikusios senosios fotonuotraukos, o bažnyčia pasirodė tinkama muziejaus aplinkai ir atkuriamam miestelio fragmentui. Po ilgų svarstymų buvo nuspręsta Lietuvos liaudies buities muziejuje atkurti neišlikusią Sasnavos bažnyčią. Ji buvo atstatyta iš Lietuvos Tūkstantmečio programos lėšų ir pašventinta 2011 m. gegužės mėn. 6 d.

Praeitą vasarą Sasnavos miestelis atšventė savo jubiliejaus šventę – 240 metų, o štai neužilgo, 2017 m. rugsėjo mėn. 14 d. Lietuvos liaudies buities muziejuje atkurta senoji medinė Sasnavos bažnyčia minės savo 200 metų sukaktį. Muziejuje atkurta bažnyčia – Rumšiškių miestelio bažnyčios filija, didelis lankytojų traukos centras, koncertų ir parodų salė. Kartu muziejuje ji tapo ne tik Sasnavos, bet ir visos Lietuvos medinės sakralinės architektūros dalimi – simboliu, reprezentuojančiu visų Lietuvos miestelių bažnyčias, pagal kitų regionų analogus atkurto puošnesnio, nei buvo Sasnavoje, bažnyčios ansamblio centru. Tačiau atskirai pati bažnyčia, rekonstruota pagal galimybes laikantis senųjų statybos tradicijų ir atkartojant senąsias technologijas, tiksliai atkurta tiek išorėje, tiek viduje, teisėtai tęsia pertrauktą savo pirmtakės – Sasnavos senosios bažnyčios istoriją.

Muziejuje atkurtos Sasnavos bažnyčios presbiterinė dalis su didžiuoju Švč. M. Marijos (buvusiu Švč. Trejybės) altoriumi.
Atkurtos bažnyčios koplyčia su Šv. Jurgio altoriumi.
Atkurtos bažnyčios zakristija su autentiškais baldais.

Itin kruopščiai, pagal išsamius istorinius ir menotyrinius tyrimus, buvo rekonstruojamas ir atstatytosios bažnyčios interjeras. Pagrindinis uždavinys buvo atkurti kuo autentiškesnę vidaus aplinką ir, pagal galimybes, sugrąžinti į ją kuo daugiau autentiškų daiktų ir detalių. Šiuo metu bažnyčios viduje muziejaus lankytoją pasitinka vaizdas artimas tam, kaip Sasnavos senosios bažnyčios interjeras pagal aprašymus ir archyvinius dokumentus atrodė XIX a. pabaigoje: į bažnyčią sugrąžinti du iš trijų ten stovėjusių senųjų altorių, trys klausyklos, dalis zakristijos baldų.

Geriausias patvirtinimas, kad muziejininkams sėkmingai pavyko atkurti autentišką interjerą – atstatytoje bažnyčioje apsilankiusios šviesaus atminimo Sasnavos gyventojos Marijonos Montvilaitės (1920–1915), palikusios savo prisiminimus apie Sasnavą, ištarti žodžiai: „Vaikeliai, sugrįžau namo“. Bet iki dabartinio atkurto interjero vaizdo nebuvo trumpas kelias.

Pagrindinė problema, ieškant tikslių ir konkrečių duomenų apie Sasnavos koplyčios ankstyvąjį interjerą, buvo pirminių šaltinių nebuvimas, kuris visiškai suprantamas: medinė  koplyčia, pastatyta aplinkinių kaimų rūpesčiu ir aptarnauta Marijampolės marijonų, buvo paminima tik bendrųjų vyskupijos dekanatų ir parapijų vizitacijų metu ar indultų suteikimo sąrašuose. Visai kitą situaciją turėtume, jei Sasnavos koplyčia nuo pastatymo būtų turėjusi Marijampolės bažnyčios filijos teises (jos buvo gautos tik 1902 m., o parapija įsteigta 1904 m.). Iš kitos pusės, ypač mažai yra išlikę Marijampolės dekanato archyvinės medžiagos, lyginant su kitų dabartinės Vilkaviškio vyskupijos dekanatų bažnyčiomis.

Bendrai visa žinoma medžiaga, susijusi su Sasnavos koplyčios interjeru, yra vėlyva: LCVA esantis 1898 m. Marijampolės bažnyčios inventorius iš Marijampolės marijonų fondo, kur aprašomas ir Sasnavos koplyčios turtas, taip pat rankraštinis kunigo, istoriko ir kraštotyrininko J.Reitelaičio detalus ir vaizdus pasakojimas apie tai, kaip XIX a. pab. atrodė Sasnavos koplyčios interjeras, paremtas jo paties ir kitų žmonių prisiminimais bei liudijimais. Rašant apie Sasnavą, įprastai yra cituojamas J. Totoraitis ir jo „Sūduvos Suvalkijos istorija“ bei 1924 m. išleistas „Marijampolės kunigų marijonų vienuolynas“.

Pirmieji dokumentai, susiję su Sasnavos koplyčia.
Pirmieji dokumentai, susiję su Sasnavos koplyčia.

Noras aptikti nors kokius pirminius šaltinius, net ir nesitikint rasti ankstyvų interjero aprašų, vedė į Lomžos vyskupijos archyvą, kuriame dėl ankstesnių geopolitinių aplinkybių yra atsidūrusi didžioji Vilkaviškio vyskupijos bažnyčių archyvų dalis. Svarbu, jog pavyko surasti pačius ankstyviausius autentiškus dokumentus, susijusius su Sasnavos koplyčios įkūrimu ir pašventinimu. Marijonų fondo vienuolyno gyvenimo svarbių įvykių dienyne (LCVA) taip pat pavyko surasti 1817 m. rugsėjo 14 d. įrašą apie Sasnavos koplyčios pašventinimą. Visi šie dokumentai – tarsi Sasnavos koplyčios gimimo liudijimai, jų kopijos eksponuojamos muziejuje atkurtoje bažnyčioje. Labai įdomus Lomžoje esantis dokumentas yra ankstyviausias mums žinomas 1832 metų Sasnavos koplyčios aprašymas, kuriame nurodoma, jog koplyčioje yra trys altoriai – didysis ir du šoniniai. Taigi, nedidukė kaimo koplyčia, pastatyta vietinių gyventojų lėšomis, jau pradžioje buvo papuošta net trimis altoriais!

Tačiau nuo 1832 metų trijų altorių paminėjimo iki 1898 metų Marijampolės bažnyčios inventoriaus, kur pirmą kartą išvardinami Sasnavos koplyčios altorių titulai – net 66 metų tuščias nerastos autentiškos informacijos tarpas!

Tiesa, LCVA Marijampolės marijonų fondo bylose – 1873 metų Generalinės vizitacijos akte ir tų pačių metų Marijampolės marijonų inventoriaus aprašyme užsimenama apie tris Sasnavos altorius. Bet ar tai gali būti tie patys, minimi 1832 metų aprašyme ar nauji, pastatyti jau po 1867 m. koplyčios praplėtimo, suremontavimo ir pašventinimo? Faktai ir stilistiniai analogai rodo, jog 1873 m. dokumente greičiausiai dar minimi senieji altoriai, tikriausiai buvę nedideli ir visi trys tilpę presbiterinėje dalyje, kurie, praėjus šiek tiek laiko po koplyčios rekonstrukcijos, veikiausiai XIX a. 9-ame deš., kaip apibūdinama inventoriaus apraše, buvo pakeisti naujais, paauksuotais –  didžiuoju Švč. Trejybės, Šv. Jurgio ir trečiuoju, Švč. M. Marijos (Čenstakavos Dievo Motinos) altoriais, kurie Sasnavos koplyčią puošė maždaug iki XX a. 4-to deš. pabaigos. 

Didysis Sasnavos senosios bažnyčios Švč. Trejybės (dabar – Švč. M. Marijos) altorius metų bėgyje: senojoje Sasnavos bažnyčioje, XX a. pr.; dabartinėje Sasnavos bažnyčioje, apie 1938 m.; filijinėje senojoje Patilčių bažnytėlėje, 2009 m. ir LLBM atkurtoje bažnyčioje su pakeistu tituliniu paveikslu – žinomos dailininkės E. Kniūkštaitės kūriniu „Švč. M. Marija su Vaikeliu“.
Šv. Jurgio altorius dabartinėje Sasnavos bažnyčioje, apie 1938 m.; tos pačios bažnyčios uždaroje koplyčioje, 2009 m. ir LLBM atkurtos Sasnavos senosios bažnyčios koplyčioje.

Abu altoriai – didysis Švč. Trejybės ir Šv. Jurgio, begriūvant senajai medinei Sasnavos bažnyčiai, buvo laikinai patalpinti į 1938 m. pastatytą naują, mūrinę Sasnavos bažnyčią, o čia įrengus naujus altorius, buvo  perkelti: didysis – į filijinę Patilčių bažnytėlę, o Šv. Jurgio – į uždarą naujos (dabartinės) bažnyčios koplyčią. Būtent iš šių vietų į LLBM atkurtąją senąją Sasnavos bažnyčią po ilgų klajonių sugrįžo ir užėmė jiems deramą vietą abu čia kažkada stovėję altoriai. Taip sutapo, jog tuo metu, 2009 metais, buvo nugriauta senoji Patilčių bažnytėlė (šiuo metu pastatyta nauja) ir muziejui buvo perduotas didysis Švč. Trejybės altorius, o Sasnavos parapija taip pat geranoriškai suprato muziejininkų norą sugrąžinti nenaudojamą Šv. Jurgio altorių į muziejuje atstatytą jų senąją bažnyčią. Didįjį altorių iš Patilčių LLBM gavo be titulinio „Švč. Trejybės" paveikslo, kurį pageidavo pasilikti vietos bendruomenė ir išardytu antrojo aukšto skydu,  netilpusiu Patilčių bažnyčioje. Šv. Jurgio altorius sugrįžo su tituliniu, signuotu, žinomo Suvalkų dailininko Kazimiero Gurnickio (1838–1889) tapytu „Šv. Jurgio“ paveikslu.

Netikėtai surastas buvęs Sasnavos senosios bažnyčios Švč. M. Marijos (Čenstakavos Dievo Motinos) altorius: dabartinėje Sasnavos bažnyčioje, apie 1938 m. ir Liubavo bažnyčioje kaip didysis Švč. Trejybės altorius, 2016 m. kovo mėn. Altoriaus paieškas galėjo apsunkinti klaidinantis, „atvirkščias“ jo apatinio tarpsnio sumontavimas.
„Čenstakavos Dievo Motina“ – buvęs titulinis Liubavo bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslas, kabantis dabartinėje Sasnavos bažnyčioje.

Iš archyvinių nuotraukų, rastų M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, buvo žinomas ir trečiasis altorius, tačiau jo likimas nebuvo aiškus – įvairiuose šaltiniuose buvo teigiama (ir pati taip rašiau), jog jis neišlikęs, greičiausiai išardytas, kuomet, kaip ir kiti du altoriai, tapo nereikalingas, naujojoje Sasnavos bažnyčioje pastačius neogotikinius altorius. Tai atrodė panašu į tiesą, juo labiau, kad Sasnavos bažnyčioje jau seniai kabo buvęs titulinis šio altoriaus paveikslas – „Čenstakavos Dievo Motina“. Daugiau nei prieš dešimtmetį trečiojo Sasnavos senosios bažnyčios altoriaus ieškojo kolegos muziejininkai iš LLBM, deja, nesėkmingai. Net senieji sasnaviškiai negalėjo apie tai suteikti jokios informacijos. Stebino pats faktas, jog visa tai vyko palyginti neseniai, gal net XX a. 6-me deš., bet niekas nieko negalėjo prisiminti!

Ir štai prieš kelias dienas nutiko panašus į detektyvą įvykis. Berašydama LKT projekto, kaip tik skirto tvarkyti Sasnavos senuosius altorius „LLBM bažnyčios Švč. M. Marijos ir Šv. Jurgio altorių retabulų restauravimas 2015 – 2017 m.“ II etapą, susijusį su Šv. Jurgio altoriaus tvarkymu, apsikrovusi knygomis ir straipsniais, virtualiai „vaikštinėjau“ po Užnemunės bažnyčias savo pamėgtame puslapyje Panoramas.lt - Lietuva panoramose, kur reikiamu momentu visada gali sugrįžti ir n-tąjį kartą apžiūrėti tiek bažnyčių visumą, tiek detales, už ką galima nuoširdžiai padėkoti fotografui Kostui Šukevičiui. Nors daugelio Suvalkijos bažnyčių interjerus žinau natūroje, vis dėlto yra kelios vietos, kuriose „gyvai“ nebuvau. Viena jų – pasienyje su Lenkija esanti Liubavo bažnyčia, 1956 m. suformuota iš buvusios mūrinės kapinių koplyčios ir medinio priestato, tad užsuku į ją virtualiai. Didysis altorius pasirodo kažkur matytas, sudėtingai karpytu viršumi ir banguotu kontūru antras jo tarpsnis primena archyvinėje nuotraukoje išlikusį ir be žinios pradingusį trečiąjį Sasnavos altorių. Susirandu seną nuotrauką – vaizdas nuotraukoje prastas, bet prietemoje skendi ir Panoramas.lt Liubavo altoriaus viršus. Žiūriu tiek ir taip, kol įsitikinu – altorių viršutiniai tarpsniai iš tiesų vienodi, iš spalvinių dėmių galima atspėti, jog vienodi ir paveikslai juose („Švč. Trejybė“), bet kas gi nutiko Liubavo altoriaus apatiniam tarpsniui? Senojoje nuotraukoje matau grakštų, dailių proporcijų altorių, kurio pirmo tarpsnio korintinio orderio kaneliūruotos kolonos pakeltos ant aukštoko cokolio, o šonai pasukti kampu, siekiant sukurti erdvės įspūdį. Kolonos remiasi į laužytą, profiliuotą antablementą su ryškiau išreikštu karnizu.

Gerokai mažesnio antrojo tarpsnio šonuose sukomponuotos taip pat kampu pasuktos pusvoliutės, kurių riestės remiasi į karnizo iškišas. O štai Liubavo bažnyčios didžiojo Švč. Trejybės altoriaus kompozicijoje viskas atvirkščiai (nesistebiu, jog jis „praslydo“ pro tyrinėtojų akis, neturėjusių galimybių vietoje jo palyginti su archyvine Sasnavos bažnyčios altoriaus nuotrauka): altoriaus didysis tarpsnis apverstas ir sumontuotas „žemyn galva“ – kolonų cokolinė dalis remiasi į antablementą, daugiau nei dvigubai jį pastorindama ir visiškai sugriaudama altoriaus proporcijas, tuo tarpu pačios kolonos be jokio pagrindo pastatytos tiesiai ant mensos! Ir taip atrodantis altorius greičiausiai stovi nuo 1956 metų (matyt, kuomet nenaudojamas iš Sasnavos buvo pervežtas į naujai sutvarkytą Liubavo bažnyčią).

Labiausiai tikėtina, jog altorius taip sumontuotas dėl elementaraus tai darusių nesuvokimo ir tik maža tikimybė, jog tai susiję su „Švč. Jėzaus Širdies“ skulptūros pritaikymu pirmo tarpsnio nišoje, Sasnavoje palikus „Čenstakavos Dievo Motinos“ paveikslą, tad kol neapžiūrėjau altoriaus natūroje, tokio montavimo priežastys man lieka neaiškios. Žinodama, kad artimiausiu laiku neturėsiu galimybių nuvažiuoti į Liubavą, tačiau labai norėdama įsitikinti savo spėjimo teisingumu, skambinu Liubavo klebonui Romui Budrevičiui, aiškinu jam situaciją, nusiunčiu archyvines nuotraukas ir prašau pagalbos. Esu supratingai išklausoma ir jau netrukus savo el. pašte turiu klebono atsiųstas gerai apšviesto altoriaus nuotraukas, už ką esu jam labai dėkinga. Net neapžiūrėjusi natūroje, vien iš atsiųstų nuotraukų galiu patvirtinti, jog Liubavo bažnyčioje esantis, neteisingai sumontuotas didysis Švč. Trejybės altorius yra Sasnavos senosios bažnyčios Švč. M. Marijos altorius, kurio titulinis paveikslas „Čenstakavos Dievo Motina“ kabo dabartinėje Sasnavos bažnyčioje.

Taigi, taip netikėtai išsisprendus klausimui dėl trečiojo Sasnavos senosios bažnyčios altoriaus, belieka tikėtis kada nors pamatyti jį teisingai sumontuotą, o kol kas muziejus rimtai ruošiasi garbingą atstatytosios bažnyčios jubiliejų paminėti baigęs svarbiausių autentiškų bažnyčios interjero elementų – ten sugrįžusių dviejų altorių restauravimą.

2015 metų gruodžio mėnesį užbaigtas Lietuvos kultūros tarybos finansuotas trijų etapų tęstinio projekto „LLBM bažnyčios Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Jurgio altorių retabulų restauravimas 2015 – 2017 m.“ I-asis etapas „LLBM bažnyčios Šv. Jurgio altoriaus titulinio paveikslo „Šv. Jurgis“ restauravimas ir Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Jurgio altorių retabulų tyrimai“. Savo lėšomis projekto I-ojo etapo vykdymą parėmė sasnaviškiai J. R. ir J. Bacevičiai. Dar kartą ačiū Jiems už tai!

I-ame restauravimo projekto etape buvo siekiama įgyvendinti du tikslus: restauruoti „Šv. Jurgio“ paveikslą (aut. K. Gurnickis) ir atlikti visus reikalingus abiejų altorių tyrimus, nes tik juos atlikus, buvo galima sužinoti tikrą altorių būklės situaciją ir sudaryti realią darbų sąmatą šių, 2016 m. II-ajam restauravimo projekto etapui, kuriame numatyta pagal restauratorių rekomendacijas pirmiausia imtis vieno iš altorių, avarinės būklės Šv. Jurgio, restauravimo. Šiandien, baigus I-ąjį etapą, turime atliktus išsamius cheminius altorių tyrimus, specialistų pateiktas išvadas, rekomendacijas, paruoštą restauravimo metodiką ir, svarbiausia, pagrįstus darbų kaštus restauravimo projekto II-ajam etapui. Taip pat labai svarbu, jog turime restauruotą  „Šv. Jurgio“ paveikslą, nes 2013 m. rugpūčio mėn., sudegus Balbieriškio bažnyčiai, buvo prarasta reikšminga K. Gurnickio kūrybinio palikimo dalis Lietuvoje.

„Šv. Jurgis“ – titulinis Šv. Jurgio altoriaus paveikslas, žinomo XIX a. II p. Suvalkų dailininko K. Gurnickio kūrinys, nutapytas 1877 m.
LDM Pr. Gudyno restauravimo centro specialistai ima Šv. Jurgio altoriaus dažų mėginius. 2015 m. pavasaris.

Darbo grupė, vykdžiusi I-ojo etapo užduotis – aukščiausios kvalifikacijos specialistai, LDM Prano Gudyno restauravimo centro darbuotojai: Linas Lukoševičius, VDA paminklotvarkos katedros dėstytojas, molbertinės tapybos aukščiausios kategorijos restauratorius, su LLBM dalyvavęs jau 4 restauravimo projektuose ir anksčiau restauravęs muziejaus bažnyčios Kryžiaus kelio stočių ciklą; Greta Žičkuvienė, aukščiausios kategorijos polichrominės skulptūros restauratorė ir dr. Jurga Bagdzevičienė, aukščiausios kategorijos chemikė technologė. „Šv. Jurgio“ paveikslą restauravo L. Lukoševičius, altorių retabulų tyrimus atliko dr. J. Bagdzevičienė, rekomendacijas pateikė, restauravimo metodiką pasiūlė bei detalius skaičiavimus pateikė G. Žičkuvienė.

Pagal atliktus tyrimus specialistė pasiūlė 3 galimus Šv. Jurgio altoriaus retabulo tvarkymo variantus – konservavimą, konservavimą su daliniu atkūrimu ar visišką altoriaus vaizdo atstatymą. Realiai vertinant finansavimo galimybes ir atsižvelgiant į specialistės rekomendaciją, buvo pasirinktas antrasis, kompromisinis variantas: konservavimas su daliniu atkūrimu. Šis pasirinkimas reiškia retabulo konservavimą nepašalinant uždažymų ir atkuriant nubyrėjusias vietas pagal paskutinį  uždažymo sluoksnį, tai darant tiek dėl polichromijos tvirtumo, tiek dėl estetinio vientisumo. Taip pat siekiant nustatyti, kiek autorinės polichromijos išlikę ir kokia jos būklė, planuojama atlikti ir palikti atidengtus žvalgomuosius polichromijos zondus. Pasirinkus svajonių variantą – pilną altoriaus retabulo vaizdo atstatymo  variantą, didžiausią restauravimo darbų sumos dalį sudarytų uždažymo sluoksnių pašalinimas bei klijinio auksavimo ir sidabravimo atkūrimas, tad apsiribota tarpiniu variantu – svarbiausia, kad būtų stabilizuota vertingo ir labai tipingo XIX a. IV ketv. Užnemunės bažnyčių neobarokinių altorių paveldo pavyzdžio ir autentiško muziejuje atkurtos, Sasnavos senosios bažnyčios altoriaus retabulo būklė.

Abu muziejuje esantys altoriai nežinomi arba menkai težinomi dailės istorikams, paskutiniųjų metų probleminiuose straipsniuose jie neminimi, tačiau puikiai „įsirašo" į dabar jau gana plačiai menotyrinėjė literatūroje aptariamų Užnemunės bažnyčių XIX a. 8–9 deš. neobarokinių altorių ansamblių kontekstą. Didysis altorius (buvęs Švč. Trejybės), kuriam kaip ir visai bažnyčiai muziejuje grąžintas 1817 metų Sasnavos koplyčios Švč. M. Marijos Vardo titulas, sietinas su dailės istorikų jau įvardintomis nežinomomis 9-to deš. Užnemunėje, greičiausiai Marijampolėje veikusiomis bažnytinės įrangos dirbtuvėmis, sukūrusiomis Žemosios Panemunės, Slavikų, Rumbonių altorių ansamblius. Didžiojo altoriaus kompozicijos bei drožybinio dekoro panašumų taip pat matome jį lygindami ir su Plokščių bažnyčios neobarokiniais altoriais. Šio, daug kartų perdažyto altoriaus būklė kiek stabilesnė ir jis gali palaukti savo restauravimo eilės, užleisdamas vietą skubesnės pagalbos reikalingam eksponatui.

Šiais metais numatyto restauruoti Šv. Jurgio altoriaus retabulas pasižymi puikiomis proporcijomis, subtilia drožyba, neperkrautas detalėmis, dekoratyvus. Jo sparnų dekoras ne tik akivaizdžiai siejasi su Rumbonių, Šunskų bei Žemosios Panemunės bažnyčių didžiųjų altorių neorokokinio stiliaus sparnų dekoru, bet, kas svarbiausia, paties retabulo kompozicija yra artima Šventežerio bažnyčios 3 altorių ansambliui ar Kalvarijos bažnyčios šoninių navų altoriams, kurių autorius yra žymus to laikmečio Marijampolės apylinkių meistras Vincas Penčyla (1855 (59?)–1930), 1884 m. Marijampolėje įsteigęs „Vinco Penčylos altorių, įvairių baldų ir dekoratyvinių dažymų dirbtuvę" kurioje greičiausiai buvo sukurtas ir Marijampolės mažosios bazilikos altorių ansamblis.

Didelė tikimybė, jog ir Sasnavos bažnyčios Šv. Jurgio altorius galėjo būti sukurtas V. Penčylos dirbtuvėse – tai patvirtina tiek stilistiniai  analogai, tiek istoriniai-archyviniai, nors ir netiesioginiai duomenys, o taip pat glaudūs ir įvairiapusiai paties V. Penčylos ryšiai su Sasnava. Restauravimo projekto II-ojo etapo pagalba turime retą progą išsaugoti vertingą Šv. Jurgio altorių – stabilizuoti jo avarinę būklę ir atkurti ekspozicinį vaizdą.

Naujai įvardintas trečiasis Sasnavos senosios bažnyčios (dabartinis Liubavo didysis Švč. Trejybės) altorius taip pat kreipia mintis prie galimos V. Penčylos autorystės ir šio meistro sukurto Marijampolės mažosios bazilikos Šv. Juozapo altoriaus, tik jame matome įspūdingiau išvystytą Sasnavos (Liubavo) altoriaus kompoziciją: stipriau šonu pasuktus kampus, ryškiau išreikštą antablementą ir karnizą, dar išraiškingiau karpytą antrojo tarpsnio skydą.

Bet kokiu atveju tai ateities tyrinėjimo objektas ir atskiro, plataus straipsnio tema. Sasnavos senosios bažnyčios altorių istorija kol kas turi daugiau klausimų, nei atsakymų. Reikia tikėtis, jog pavyks į juos atsakyti.