Šiemet pasaulis mini dviejų iškilių kūrėjų – Miguelio Cervanteso ir Williamo Shakespeare‘o – jubiliejus. Ta proga su filosofu Leonidu Donskiu, neseniai išleidusiu apmąstymų apie Europą knygą „Didžioji Europa“, kalbėjomės apie tai, kuo šiandien mums yra aktualus šių kūrėjų paveldas, ką jis byloja apie mūsų komplikuotą šiandieną ir kaip jis geriau padeda suvokti Europos tapatybę, apie kurios krizę dabar daug kalbama.

Buvo „Mažoji Europa“, dabar pasirodė ir „Didžioji Europa“. Šiandien girdime labai daug diskusijų apie tai, ką gi apskritai aprėpia ši sąvoka Europa. Jūsų knygos taip pat yra savotiškas bandymas apibrėžti Europą per jos didžias asmenybes, kūrinius, mąstymo būdą ar pasaulėjautą. Kas gi jums yra Europa?

Man Europa veikiausiai yra konceptualinė, pedagoginė, idėjinė erdvė. Man Europa nėra tik geografinė sąvoka, lygiai kaip nelaikyčiau jos tik politine sąvoka. Man egzistuoja ne tik geografinė ar politinė Europa, yra ir istorinė bei kultūrinė Europa. Iš esmės man Europa greičiausiai būtų tam tikras idėjų bei sąvokų korpusas, be kurio aš neįsivaizduoju savęs. Man atrodo, kad tai yra tam tikri tekstai, jų istorijos, tikėjimai, politinės bei filosofinės doktrinos, kurių kovos ir kurių įtampos ir sukūrė tą politinę ir kultūrinę erdvę, kurią mes šiandien vadiname Europa. Man atrodo, kad tai nėra kuri nors viena įsigalėjusi pasaulėžiūra. Iš principo visos kada nors buvusios ar esamos Europos įtampos – ar tai būtų įtampa tarp popiežiaus ir imperatoriaus šalininkų, ar įtampa tarp parlamento šalininkų ir monarchistų – buvo prasmingos, nes kūrė daugialypę, atvirą, sudėtingą erdvę, tą sudėtingą audinį, kurį mes vadiname Europa. Ir aš turiu pasakyti, kad man Europa prasideda ten, kur niekas nėra trivialu, banalu ir aišku.

Europai reikia rimto požiūrio, rimto žvilgsnio. Negali laidyti juokelių ir savaime suprantamais dalykais laikyti dalykus, kurie nebuvo savaime aiškūs ir suprantami Dantei, Shakeapeare’ui. Kitaip tariant, aš neįsivaizduoju savęs be klasikinės Europos kultūros, be klasikinio jos paveldo – tiek be antikos graikų ir romėnų, tiek be krikščionybės, tiek be renesansinės Europos. Be to, ko gero, pabrėžčiau ankstyvąją modernybę, XVII amžių, nes dabartinės įtampos, kaip ir rašau savo knygoje, kažkuo nepaprastai primena XVII amžiaus Anglijos, Ispanijos visuomenių įtampas. Čia galime kalbėti ir apie tuos pačius imigrantus – savi jie ar svetimi, ypač kai jie kaip kad Ispanijoje priima krikščionybę, tampa vadinamaisiais konversomis, moriscomis ar maurais. Galime kalbėti apie žydus, kurie, nors ir likdami kitatikiais, priima Europos gyvenimo formas. Tos įtampos, kurias fiksuoja Shakespeare‘as „Otelo“ tragedijoje ar, tarkime, komedijoje „Venecijos pirklys“, arba kurias „Don Kichote“ užčiuopia Cervantesas, man yra labai artimos, ir aš jas fiksuoju savo knygoje „Didžioji Europa“ sakydamas: ar tik nebus taip, kad XXI amžius pakartos XVII? Juokas juokais, tačiau moderniosios įtampos yra gana panašios, ar jos būtų vykusios XVII ar XXI amžiuje.

Apie tai dar gerokai anksčiau gali paliudyti Erazmas Roterdamietis. Jis, Thomo More’o draugas, būdamas katalikas, atsispiria protestantizmo pagundai, jam rašo aistringus laiškus Marthinas Lutheris, bandydamas jį laimėti, tačiau jis atsispiria ir lieka Katalikų Bažnyčioje. Tačiau tuo pat metu jis turi drąsos savo posakiuose parašyti žodžius, kad visi dabar bijo turkų ir juos keikia, bet, palaukite, gal problema yra nedori krikščionys, o ne turkai. Tai žmogus, kuris pasako nenusakomai modernią frazę. Tiesa, ji galėjo būti pasakyta ir šv. Pauliaus laikais, tačiau tai, ką pasako XV amžiaus žmogus, lygiai taip pat gali būti pasakyta ir šiandien – ar problema – mes patys, ar svetimieji.

Žinoma, šalia tos konceptualios, teorinės įtampos yra estetinė plotmė. Man tai yra tam tikra vertybių, estetinių išgyvenimų, estetinių pjūčių erdvė, ir turbūt šita knyga tam tikras meilės prisipažinimas, nes aš tikrai neįsivaizduoju savęs be didžiosios Europos kultūros – be jos tapybos, architektūros, be jos muzikos, literatūros.

Žinoma, reikėjo surasti šiai knygai tinkančią formą, nes buvo galima ją standartizuoti, paversti kone akademine monografija. Tačiau aš to nenorėjau. Norėjau parašyti tokią kultūros filosofijos esė, sudarytą iš mažyčių pasakojimų, istorijų, kurią būtų lengva skaityti ir žmogui, kuris nėra filosofas. Taigi, kalbant apie formą, pasinaudojau metodologija, kuri literatūros teorijoje, taip pat ir filosofijoje yra vadinama naujuoju istorizmu. Tai yra naujasis istorizmas arba vadinamoji kontristorija, kuri mėgina rekonstruoti Europą ne per tą didįjį pasakojimą, kurio aš tikrai nevengiu ir gerbiu. Tačiau man šiuo atveju jis nebuvo reikalingas. Aš pasikliauju mažąja istorija. Man patinka pats formatas. Panaudojau šį formatą ir rašydamas „99 Baltijos istorijas“, pasinaudojau šiuo formatu ir rašydamas šią knygą. Ši knyga yra nuausta iš tokių trumpų istorijų. Tačiau žmogus, kuris mėgsta filosofinę lektūrą, gan greitai pajus, kad ši knyga remiasi tarsi povandeniniais pamatais. Ta elegancija, trumpi pasakojimai ir daug meno yra tik antvandeninė pasakojimo dalis, o po vandeniu glūdi kultūros filosofijos pamatai.

Šiandienė akademinė kultūra ir ne tik, kaip kad minėjo filosofas Alvydas Jokubaitis, yra paremta naujovių troškuliu, kai esminiu klausimu tampa pridėtinė vertė. Siekiama naujovių dėl naujovių, siekiama būti originaliam ir išskirtiniam, pasakyti tai, ko kiti dar nėra sakę. Tai neretai užkerta kelią paprasčiausiai atsigręžti į praeitį ir suvokti, kad svarbiausi dalykai jau ne kartą buvo sakyti, o mums tereikia prisiminti, įsiklausyti, pritaikyti mūsų laikams. Gal mums reikia ne siekti būti pačiais originaliausiais ir naujausios mados kūrėjais, o tiesiog atsigręžti į kanoninius autorius ir, kaip kad sakė Oskaras Koršunovas, pritaikyti jų sukurtas matricas mūsų laikams? Šiemet kaip tik minime dviejų iškilių europinių kūrėjų – Williamo Shakespeare‘o ir Miguelio Cervanteso – metines. Ką svarbiausio jie byloja šiandienai?

Labai daug svarbių dalykų. Pradėčiau nuo to, kad A. Jokubaitis labai tiksliai pabrėžia šią akademinio gyvenimo piktžaizdę. Iš esmės turime ne humanitarų sukurtą, o gamtos mokslų atstovų primestą kriterijų sistemą. Tiesą sakant, tuomet atrodome, atleiskite už stiprų žodį, kvailokai. Ką reiškia humanitarui naujumas, kai, tarkime, tu dirbi su Dante ir galbūt tavo svarbiausias viso gyvenimo darbas yra parengti šio kūrėjo raštų rinkinį lietuviškai su gerais komentarais. Koks čia gali būti naujumas? Tu būsi laimingas, jei surasi tam tikras formules, jei surasi tam tikrą dokumentaciją ar perspektyvą, bet čia negali būti tokio naujumo, koks yra pragmatiniuose moksluose. Tai, kas humanitarų buvo vadinama originalumu, visų pirma siejasi su kanonu. Originalu tai reiškia tai, kas atitinka pradmenis. Tai buvo būtent kanono išlaikymo prasme suvokiamas originalumas. Originalus darbas buvo toks, kurį gali interpretuoti tam tikroje paradigmoje, kuris turi tam tikrų atramų. Jei tų atramų nėra, tai gal čia šarlatano rašliava? Mes matome, kaip šiandien viskas dramatiškai pasikeitė. Mes jau prievartaujame žmones būtinai parašyti naujai, nors, atleiskite, naujumas gali būti sukurtas sąskaita tokių dalykų kaip kokybė, lygis, gelmė ir pan.

O kalbant apie jūsų paminėtus didžiuosius rašytojus ir mąstytojus Shakespeare‘ą ir Cervatnesą, aš iš karto galiu pasakyti, kad būtent jie man primena, jog mūsų dienomis apie Europą ir žmoniją negalime pasakyti nieko pernelyg naujo. Yra iliuzija manyti, kad kažką stulbinamai naujo galime pasakyti vien dėl to, jog esame XXI amžiaus žmonės. Daugeliu atveju tik pakartojame tai, kas seniai yra parašyta „Makbete“, „Hamlete“, „Ričarde III“ arba istorinėse kronikose „Koriolane“, „Cezaryje“. Kalbant apie Cevantesą, jo kūryboje yra tokių įtampų ir tokių nuostabių temų, kad, atrodo, jam pavyko užčiuopti esminę žmogaus egzistencinės patirties giją. Juk apie ką kita yra Cervanteso „Don Kichotas“? Tai yra kūrinys apie žmogų, gyvenantį ne savo laiku. Tai knyga apie žmogų, kuris kartu yra ir beprotis, ir humanistas. Humanistu jis tampa kiekvieną kartą, kai pamėgina gyventi praeitimi ir tampa nenusakomai išmintingas, arba kai staiga pajunta, jog reikia jo empatinės galios pajusti kito žmogaus skausmą. Jis, pavyzdžiui, sutaiko mylimuosius kaip kad Fernando ir Dorotėjos atveju, jį labai mylį įsimylėjėlių porelės, jį myli paprasti žmonės, sodiečiai. Jis tampa pamišėliu vos tik pamėgina savo svajones paversti konkrečia šių dienų praktika. Paaiškėja, jog tai yra nenusakomai tragiškas kūrinys apie tai, kad šviesuomenė ir aristokratija atvirai šaiposi iš idealistų. Tai Cervanteso iškeltas klausimas: kiek liko laiko gyvuoti valstybei, kurioje aristokratai atvirai tyčiojasi iš riterystės etikos? Kitaip tariant, tai romanas apie Ispanijos eros pabaigą, kurioje riteris ir džentelmenas tampa pajuokos objektu. Don Kichoto tragedija ta, kad jis negali gyventi savo laike. Savo laike jis yra nereikalingas žmogus. Pasižiūrėkite, ką Cervantesas palieka vien Europos literatūrai. Tai, ką rusai, tarkime, Aleksandras Gercenas, Aleksandras Puškinas, Michailas Lermontovas, vadino nereikalingo žmogaus problema. Tai, ką Puškinas sukuria savo „Eugenijumi Oneginu“ arba ką „Mūsų laikų herojuje“ sukuria Lermontovas su garsiuoju Pečiorinu, jau buvo parašęs Cervantesas savo „Don Kichote“. Visa tai yra nereikalingo žmogaus tema. Vėliau tuo varijuos vokiečių bildungsromanas, Hermanas Hesse, „Stepių vilke“ rašydamas apie Harį Halerį, kuris nemyli savo laikotarpio, nemyli savo epochos, o gyvena Bacho ir Handelio epocha, atkartoja tai, ką jau rašė Cervantesas. Tai yra laiką ir epochą supainiojęs žmogus. Visiškai geniali knyga, ir man dabar atrodo, ką gi mes tokio naujo galime pasakyti po jo. Gal geriau pamėginkime jį suprasti ir surasti jo išklotinėje vietos savo patirtims.

Arba ką tu gali naujo pasakyti po Shakespeare‘o „Hamleto“? Jis parašė dramą apie žmogų, kuris nebesuvokia, kur slypi tiesa – veiksme ar mintyje, sąžinėje ar keršte. Dar yra Niccolo Machiavelli pradėta apmąstyti drama, tačiau Machiavelli jos taip iki galo ir neapmąstė. Tą padarė Shakespeare‘as. Jeigu atsiduri galios lauke, ar turi veikti, ar turi vadovautis sąžine. Ar veiksmas savaime yra atsakymas, net jei jis labai žiaurus, ar geriau mėginti vadovautis sąžine? Tačiau jei vadovaujiesi sąžine, nustoji veikti, ir tave pražudo blogis. Ir tai tokia tema, kad visos mūsų kalbos apie modernią ar ikimodernią politiką atsiremia į tą pačią dilemą: ar didžiausia politikos blogybė yra būti neryžtingam ir tiesiog nieko nedaryti, ar sugebėti kaip tik nutraukti savo veiksmą ir įsileisti refleksiją. Niekas į tą klausimą neatsakė. Mes gerais politikais kartais vadiname monstrus – žmones, kurie neturi nei sąžinės, nei padorumo, bet, žiūrėkite, jie labai ryžtingi, jie laimi rinkimus, mes juos vadiname talentingais. Bijau, kad tą baisų modernųjį instrumentalizmą, kurį numatė jau Machiavelli kalbėdamas apie veiksmingą tiesą (verita efetuale), Shakespeare‘as ir iškelia savo kūriniuose. Jeigu jo herojai įsileidžia etinę refleksiją ir susimąsto, jie subyra ir pralaimi, kaip kad nutinka Hamletui, kuris yra doras, ir Makbetui, kuris yra nedoras. Juos abudu pražudo abejonės. Man regis, kad šie didieji autoriai mums paliko namų darbų. Mes iki šiol turime dirbti ties šiais namų darbais ir susimąstyti, kurgi einame. Dėl to tas naujumas įtartinas, ir ar tik nebus taip, kad Europa, kalbant apie Hegelio istorijos ironiją, visada pasišaipo iš tos ambicijos kažką vis iš naujo padaryti ir būti labai naujoviškai.

Kai kalbėjote apie Don Kichotą, prisiminiau Amoso Ozo žodžius, kad kartais yra geriau būti pavadintam išdaviku, nei gauti ordiną. Kitaip tariant, kartais geriau būti tuo, kuris byloja aplinkiniams nepatogią tiesą, o ne siekia galingųjų pritarimo. Perfrazuojant šiuos žodžius Don Kichoto kontekste, veikiausiai galima sakyti, kad kartais geriau būti vienišu bepročiu nei patogiu prisitaikėliu. Don Kichotas drįsta būti visiškai vienas, atstumtas, pašiepiamas, tačiau byloti apie savo idealus. Jis yra nepatogus priminimas mūsų laikams, kai dažnai norime būti grupėje, komandoje, žaisti šviesos karių pusėje kovojant prieš tuos, kurie neabejotinai yra tamsos ir blogio atstovai. Esu drąsus kritikuoti tą kitą pusę, tačiau visada susilaikysiu nuo savo draugų kritikos.

Viena vertus, sakyčiau, yra nueita į tokį modernųjį instrumentalizmą, kurį taip pat labai gerai jautė Renesanso politiniai mąstytojai ir rašytojai, tas pats Machiavelli. Mūsų dienomis labai išpopuliarėjo vokiečių mąstytojos Carlas Schmittas ir jo draugo bei priešo perskyra. Visa tai veikiausiai būtent todėl, kad mūsų laikais žmonėms prireikė labai aiškių ženklų. Visos dichotomijos dažnai būna pernelyg sudėtingos, kankinančios, o dilemos nepakeliamos, todėl reikia aiškių ženklų. Dramatiškas pasirinkimas atsiveria tarp buvimo nesuprastam, vienam, abejojančiam ir tarp ryžtingo pasirinkimo, su kuo gi aš. Man atrodo, kad tai labai rimta problema, nes vieni žmonės švenčia būtent partiją, bičiulių būrį, tačiau visiškai atmeta padorumo ir etikos kriterijus nuspręsdami, kad teisingi ir geri – tik saviškiai. Saviškiai yra ir gėris, ir dora, ir tiesa. Netiesa ir blogis prasideda ten, kur baigiasi mano komanda arba mano aplinka. Manau, kad tai – ne kas kita kaip moderniojo instrumentalizmo karikatūra, jos grimasos.

Kita vertus, man atrodo, mes esame pragmatinė veiksmo civilizacija, kurioje, ko gero, tiesiog nuoširdžiai tikima, jog tiesa yra praktika. Vėlgi tai toks Machiavelli vertas siužetas. Nereikia dėl tiesos ir kitų panašių dalykų daug laužyti galvos. Jeigu laimėjai, niekas tavęs neteis. Versle galioja ta pati logika: jei tau sekasi, niekas tavęs niekada neteis, nesigilins į biografijos detales. Didelė problema ta, kad tokią logiką esame priėmę. Mes jos nekvestionuojame, nors už tos sėkmės gali slypėti net ir baisių dalykų. Renesanso istorikai puikiai suprato, kad žmogus, kuis suvienijo valstybę, ją centralizavo ir pavertė normaliai veikiančia monarchija, yra herojus. Bet tas, kuris praliejo daug kraujo mėgindamas tai padaryti, tačiau nesėkmingai, yra nusikaltėlis. Tokia tad ta skiriamoji riba. Todėl tikima, jog neverta čia filosofuoti, neverta rezonuoti. Geriau paprasčiausiai būti sėkmingam. Sėkmė ir veiksmas yra atsakas į viską. Manau, kad visa tai yra kolosali saviapgaulės forma. Mes puikiai matome, jog kartais sėkmės epochos arba sėkmės istorijos atveria tokią baisią už tai sumokėtą kainą, kad žmonija po to mėgina sustoti ir susimąstyti, ar vis dėlto ta kaina nėra per didelė. Taigi susiduriame su didžiule dilema, kaip elgtis ir ką daryti. Ir tada grįžkime prie Ozo iškeltos problemos. Gal kai kada yra svarbiau sustoti ir pasakyti, kad aš nedarysiu to ir to, nors ir liksiu mažuma, tačiau nesu įtikintas tuo, ką jūs darote. Žinoma, čia ir iškyla didelė rizika būti apšauktam išdaviku. Šitą problemą iki Ozo yra labai gražiai iškėlęs Erichas Frommas. Jis ją kėlė tada, kai į valdžią atėjo naciai. Jis susimąstė, ką daryti, kai vienišas širdies ir proto balsas niekaip neatsveria minios pamišimo. To, kaip prancūzai sako, milijonų pamišimo niekaip nenugali sąžinės balsas ar skepsis. Tada Frommas susimąstė, kad yra tiesa. Jis sako, jog vienas baisiausių mūsų amžiaus saviapgaulės būdų – manyti, kad tiesa yra tai, dėl ko susitaria dauguma. Jis tą vadina consensus gentium teorija, skelbiančia, jog tai, dėl ko susitaria dauguma, nuo šiol ir bus laikoma tiesa. Frommas sako, kad mūsų laikais tai virto baisiu dalyku. Dauguma buvo nacių Vokietijoje, bolševikinėje Rusijoje. Negi ir ten teisi buvo dauguma? Jei tu esi mažuma, tai kyla grėsmė būti apšauktam nusikaltėliu, gal net būti nužudytam. Bet kuriuo atveju iš tavęs tyčiosis, stigmatizuos. Man atrodo, kad Ozas primena labai svarbią gyvenimo tiesą, kuri būtina moderniai atvirai visuomenei – reikia turėti kritinę masę, kritinę mažumą žmonių, kurie nebijotų būti apšaukti išdavikais, tačiau gintų tiesą ir padorumą. Man atrodo, tai didelis iššūkis, nes mūsų laikais žmonės bijo būti mažuma. Jie nori būti dauguma, ypač politikoje. Ta mažuma yra būtina. Apie tai liudija šventųjų istorijos ar tokie pamišėliai kaip Don Kichotas. Jie byloja, kad ta mažuma yra geriausia, ką gali žmonija – abejonė dauguma, klausimas, ar iš tikro esi pamišęs tu, ar ta dauguma. Frommas iškėlė tą klausimą, kad teisus gali būti vienas vienintelis žmogus, o neteisūs milijonai. Man atrodo, kad Ozas tą primena. Prie Ozo dar tektų pridurti ir tokį rašytoją kaip Bulgakovą, kuris teigė, jog jei tu esi mažuma, o blogis yra prieš tave, tai jis dar ras ir būdų tave sukarikatūrinti. Arba blogis tave įkiš į beprotnamį, arba iš tavęs atims atmintį. Kitaip tariant, tu nieko nebeįrodysi, o tavo istorija tik kels juoką.

Kai kalbėjomės paskutinį kartą, užsiminėte apie būtinybę stengtis peržengti sienas. Dar prieš kurį laiką atrodė, kad tų sienų sparčiai mažėja, jog vietoje jų tiesiami tiltai, kurie sujungia tautas, bendruomenes, valstybes. Šiandien vėl regime priešingą tendenciją – visame pasaulyje vėl kyla sienos, intensyvėja konfliktai, politika taip pat dažnai tampa manipuliavimo fobijomis, baime menu. Augant sienoms, daugėja ir stereotipų, po kuriais pakišame ištisas tautas, bendruomenes. Kitaip tariant, nebeskiriame režimo nuo tautos, nebematome konkrečių asmenų prisidengdami šūkiu, kad visi jie ten vienodi. Minėjote, kad, nors Anglija ir Ispanija kariavo, tačiau Shakespeare‘ui tai nekliudė likti atviram ispanų kultūrai ir literatūrai. Tai svarbus ženklas ir mūsų dienoms. Ar tie intelektualai, kurie stengiasi peržengti sienas, yra viltis mūsų laikams, ar vis dėlto tai yra donkichotiškas pajuokoms pasmerktas darbas, savotiškas Sizifo akmens ritinimas?

Daugiausia taip. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad aš intelektualus iškeliu aukščiau už kitas žmonių grupes. Būna atvejų, kai patys kilniausi būna paprasti žmonės. Tai dori ir tiesos pasakyti nebijantys žmonės. Disidentų istorija liudija, kad ne visi jie buvo inteligentai. Jų gretose būta paprastų žmonių. Noriu tik pasakyti, kad intelektualų svarba, jei jie yra drąsūs ir kilnūs, tai jie dar turi komunikacijos galių – jie rašo, kalba, ir tai palieka viltį galutinai nesudeginti tiltų. Manau, jog tai be galo svarbu todėl, kad, tarkime, rusų atveju patys geriausi žmonės visoje Rusijoje, o kartais ir visame pasaulyje yra tie rusai, kurie nebijo stoti, rizikuodami savo gyvenimu, savo gyvybe, prieš brutalų režimą, kuris mažų mažiausiai gali juos marginalizuoti, paversti jų gyvenimą pragaru, atimti visas galimybes ar pasodinti į kalėjimą, o blogiausiu – net nužudyti. Šiandien toks režimas Rusijoje jau egzistuoja. Jis gal nėra toks makabriškas kaip Stalino laikais, tačiau vis dėlto netekti gyvybės Rusijoje galima. Neužmirškime ir to, kad ne šimtai ir ne tūkstančiai, o milijonai žmonių Rusijoje yra prieš Putiną. Tai rodo statistika. Taip, jį remia 85 proc. žmonių. Tačiau jei 15 proc. žmonių, o tai yra apie 15 mln. žmonių, per apklausas nebijo pasakyti, jog jie yra prieš Putiną, tai vilties yra. Greičiausiai tokių padorių žmonių yra ir daugiau. Jų gretose rusų poetai, menininkai, rašytojai vaidino ypatingą vaidmenį. XIX ir XX amžiaus Rusijos istorija iš esmės yra kultūros ir politikos kova. Kultūra mėgino kovoti prieš brutalią Rusijos imperijos, o vėliau ir Sovietų Sąjungos politiką. Ta kova tikrai nepasibaigusi. Kažkas iš vokiečių poetų yra pajuokavęs, kad poezija ir politika tiesiog sutvertos tam, kad kovotų viena prieš kitą. Rusija – tobulas šito pavyzdys. Jeigu pasakysime, jog visi rusai yra imperialistai, tai bus kolosali kvailystė. Yra žmonių, kurie nebijo ginti tiesos tokioje situacijoje, kurioje nežinau, ar man pakaktų drąsos tą daryti. Bepigu man apie tai kalbėti laisvoje Lietuvoje. Aš nežinau, kaip elgčiausi Rusijoje. Dėl to skubėti nurašyti tuos žmones yra beprotybė, ypač tuos geruosius, kilniuosius.

Jūs labai teisingai priminėte Anglijos ir Ispanijos istoriją, kai iš tikro Elžbietos laikais tai buvo viena kitos nekentusios, konkuravusios valstybės. Tačiau rašytojai gerbė vieni kitus. Cervantesą labai gerbė bei mylėjo Christopheris Marlowe, Shakespeare‘as. Jie dievino ispanų dramaturgiją. Nors ispanų literatai neretai būdavo kariai, kurie fanatiškai kovodavo už savo karalių. Taip buvo su Lope de Vega, taip buvo su Cervantesu. Jie buvo kariai. Cervantesas po Lepanto mūšio liko luošas ir nebegalėjo būti karys. Jie buvo kariai, tačiau kaip rašytojai jie buvo žmonės, puikiai suvokę politikos ribas ir mėginę jas pranokti. Tad manau, kad Europa palieka mums vieną svarbiausių pamokų – nebūtinai ginklams žvangant mūzos tyli. Yra buvę atvejų, kai buvę politiniai priešai vėliau duoda svarbią pamoką žmonijai, jie susitaiko. Istoriškai susitaikė ispanai ir anglai, susitaikė prancūzai ir vokiečiai, atrodo, kad susitaikė prancūzai ir anglai. Man atrodo, jų susitaikymas labai svarbus, nes be to nebūtų buvusi įmanoma Europa. Labai noriu tikėti, kad išsipildys Grigorijaus Pomerancevo, rusų disidento ir filosofo, žodžiai, kad kada nors oficialioji Rusija susitaikys su Europa ir bus suvokta, jog Europa be Rusijos yra nepilna, o Rusija be Europos apskritai neįmanoma. Jis kalbėjo apie savotišką dviejų krikščionybės polių sutaikymą kaip būtinybę. Jis kalbėjo apie dviejų tikėjimų dvivaldystę Europoje. Jis svajojo, kad pagaliau rusai susitaikytų su Europa kaip savo namais. Be abejo, politikai, ypač brutalūs, mėgina griauti tuos tiltus, ypač todėl, kad griovimas generuoja konfliktą ir leidžia jiems manipuliuoti viešąja nuomone. Čia kalbu nebūtinai apie Putiną, kuris tiesiog yra brutaliausias to pavyzdys. Jis, kaip taikliai pasakė Tomas Venclova, yra mūsų laikų Kaligula, pamišęs imperatorius, kuris tuo pat metu yra gudrus ir atsargus. Tačiau Europoje mes matome daug mažųjų Putinų. Tik mažuoju Putinu aš kai kuriais atžvilgiais tegaliu pavadinti tą patį Viktorą Orbaną. Mes matome tą pačią tendenciją generuoti absurdišką įtampą, absurdišką konfrontaciją, kuri yra niekam nenaudinga, įskaitant ir tavo tautą. Tačiau visa tai generuodamas, tu sugebi dalį žmonių įtikinti, kad tau tavo šalis ir tauta yra svarbesnės už kažkokią Europą. Manau, kad Europa turi sukaupusi tą didžiulę patirtį, kaip išbristi iš šių krizių. Būta Europoje tokių beprotybių kaip religiniai karai, tačiau, laimė, po jų sekė supratimas, kad būtina žengti taikos keliu. Europa turi didžiulę patirtį, kaip savo beprotybes paversti ateities kūrimo galimybe.

Interviu parengtas projektui „Renkuosi skaityti“, kurį remia: