Dailės kritikas, poetas, eseistas Alfonsas Andriuškevičius

Alfonsas Andriuškevičius. Beveik visi eilėraščiai. – Vilnius: Apostrofa, 2015. – 306 p.

Asmeniškai recenzentei Alfonsas Andriuškevičius (g. 1940) pirmiausia yra dailėtyrininkas, estetikos žinovas, ekspertas. Taip manyti leidžia, netgi siūlo asmenybės raiška. Humanitarinių mokslų daktaras – disertacija apginta 1973 m., – Vilniaus dailės akademijos, kur dėstyta 1990–2009 m., o 1993–2001 m. laikotarpiu vadovauta Dailės istorijos ir teorijos katedrai, garbės profesorius.

Taip pat estetikos sritin kreipia, veda bibliografija, kurioje dominuoja meno teorijos veikalai, grožinės literatūros kūrinių čia mažiau. Kita vertus, meno pajauta, jo čiuopimas, grožio krislų, syvų ieškojimas būdingas jautriai sielai. Jautri, tad jaučianti ir išjaučianti. Kas išjausta vienaip ar kitaip randasi, pasirodo pasaulyje. Kartais būna, tik nematoma, laukia pastebėjimo, kai išjaučiantis kuria sau vienas tylomis, tyloje, gal ir slapčia... kol vieną dieną ima kažkas ir atranda, parodo.

Išjausti nedrąsu, abejoji, ar verta, vertinga. Juo labiau abejoji, kai menas tavo tyrimų ir atradimų sritis: „tik tuomet, kai galutinis rezultatas man pasirodydavo esąs eilėraštis, taip sakant, tekstukas, turįs eilėraščio kokybę, aš jį užrašydavau popieriuje. Taip kūriniui tarsi būdavo pažadamas kelias į platesnį pasaulį – laikraščius, knygas... Tačiau atėjus laikui ką nors kur nors spausdinti, aišku, kad tuos jau palaimintuosius vėl kruopščiai patikrindavau.

Tuomet pasirodydavo, kad vienas kitas jų – ne stebukladarys, o tik fokusininkasne tikras eilėraštis (kokybės prasme), o apsimetėlis. Jį pašalindavau iš išrinktųjų tarpo, tačiau, būdamas jau užrašytas, apgavikas likdavo tūnoti mano popieriuose...“ (p. 19) Taip ir gyvena tekstai – tai verti, tai menkaverčiai, pasiduoda autoriaus esteto valiai tikėdamiesi: o gal? laukdami kol... Visa lemia toji amžina kūrėjo abejonė, subtiliai ir labai taikliai knygos anotacijoje įvardyta Laimanto Jonušo, „tai yra tarsi erdvus, netgi lyg ir besienis prieangis, už kurio prasideda aukštesniojo lygmens valdos – arba Dievo, arba absoliuto, arba kokios nors kitokios Esmės.“  Visuomet nori kilti aukštyn, tobulumo, grožio idealo link. Kas neverta, atrodo, tave laiko prie žemės, spaudžia, slegia, neleidžia.

A. Andriuškevičius septynių grožinės literatūros knygų autorius ir vienos bendraautoris. Poetas ir eseistas, vertėjas, bet... pirmiausia – poetas. Grožinėje kūryboje poezija – dominantė, nors, kaip meno žinovas, pasitelkęs rytiečių išmintį, praktiką ir patirtį kukliai žymi: „per visą savo gyvenimą eilių esu parašęs gana nedaug.kažkur skaičiau, jog viduramžių arabų poetas, kad galėtų vadintis poetu, turėdavo būti sukūręs ne mažiau kaip penkis šimtus eilėraščių... Toli man iki viduramžių arabų poetų... Ko gero, nė trijų šimtų nesu parašęs...“ (p. 20) Neparašęs (!), tačiau kūryba – verta, vertinga suponuoja, liudija apdovanojimai. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už įtaigią meno kritiką, kūrybingą lietuvių dailėtyros diskurso formavimą (2007); rinkinys Vėlyvieji tekstai įtrauktas į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o taip pat knyga pelnė autoriui Jotvingių premiją bei nominuota Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų prozos kategorijoje (2011).

Septyniasdešimt penkerių autoriaus, rodos, suprato, o gal veikiau, ko gera, nesąmoningai, intuityviai pajuto: kūryba jau pati savaime – vertė. Poetinį turtą akylai peržiūrėjo, atrinko ir parengė tryliktąją knygą Beveik visi eilėraščiai. Taip eilėraščiai, tikėjęsi, o gal, laukę kol, sugulė į vieną rinkinį. Tarp beveik visų sutilpo šešių ankstesnių poezijos knygų tekstai, tik iš 66 eilėraščių atsisakyta devynių kūrinių. Taip pat leidinyje iki tol buvę vien rankraščiuose ar pasirodę periodikoje bei visai nauji. Kodėl? Kam kartoti kūrinius, jau esančius grožinės literatūros tekste – didžiajame, visaapimančiame? Klausimas, matyt, kaip nuodas neramino, dvejoti, abejoti vertė, tad autorius skaitytojui, o pirmiausia sau pačiam atsako: „Pirmoji priežastis – mano paties noras turėti beveik visas savo eiles vienoje vietoje, laikyti rankose, vartyti, skaitinėti storėlesnį nei ankstesnieji savosios poezijos tomelį. – tai asmeninė reikmė, kaip ir pati kūryba, gimstanti, nes tau, kūrėjui, jos reikia, ji tavo (už)duotis; antroji priežastis – nulemta žmogaus – dialogiškos esybės, jam norisi, tiesiog būtina (pasi)dalinti, rašyti, kurti sau – nepakanka, negana. (Dialogiškumą liudija ir ne vienas poeto tekstas skirtas kitiems kūrėjams: „Donaldui Kajokui // Visatoje lyja, ir niekas neklausia kodėl.Visatoje lyja ir lyja; ir lis; ir visatoj nėra suvokėjo.“ (p. 233) – juk D. Kajokas ir rašo Apie vandenis, medžius ir vėjus) Antroji priežastis susijusi tiesiogiai su viltim, skaitytojo laukimu, lūkesčiu: – Man vaidenas, kad ir kai kuriems iš jų suteiks džiugesio galimybė viską, ką padariau poezijos srityje, rasti viename daikte. Be to, skaitytojų būrelisnuolat kinta – tai traukiasi senieji, tai randasi vienas kitas naujas. Be to, galir iš jaunimo pastebės.svarbiausia, gal kuo nors joje apsidžiaugs...“ (p. 21)

Beveik visi, ir gal nors vienas kitas apsidžiaugs... Kaip maža reikia, kaip maža patenkina kūrėją, visa telpa, rodos, tokiame paprastame lūkestyje – džiaugsis kitas. Argi duoti ką daugiau gali žodis, kalbos kūrinys, jis tik sielos prisilietimas, bet jo, vieno, ir laukiama, ir pakanka, ir džiaugsmo šviesa nušvinta čia, aplink, viduj, visur... Džiaugsmo lūkestis – paprastai nepaprastas – banalu kaip „tas virpėjimas / Tarp meilės ir nemeilės“ (p. 25); banalu kaip pats gyvenimas. Kas jis? – sutikimas kito, sutikimas savęs – pirmiausia, nes visa tėra „narciziškas susižeidimas / Į save.“ (p. 25) Vieną dieną: ak, ir nustembi, ir nušvinta būtis naujai, tarsi naujom akim pamatai, rodos, tiek kartų matytą, tokį pažįstamą pasaulį, ir išvysti save – naują, kitokį, ir gimsta poezija apie visa, kas taip paprasta, taip žinoma, bet vis dėlto nepažinta.

Būtent to pažinimo, susižinojimo, susitikimo su tuo, kur gyvenama, džiaugsmą siūlo ir teikia trumpi, fragmentiški Alfonso Andriuškevičiaus tekstai – gyvenimo eskizai ar maži, vos pastebimi potėpiai būties paveiksle. Taikliai Marius Burokas pastebėjo, šiam rinkiniui – beveik geriausiai ir beveik išmintingiausiai metų knygai – žodis beveik tinka, nes kūriniai „balansuojantys ant ribos: beveik banalūs, beveik ne eilėraščiai, kai kurie beveik genialūs, kiti – beveik puikūs.“ Ironiškai, elegiškai elegantišku tonu kalbąs poetas, žaisdamas garsais ir sąskambiais, žodžių reikšmių sąmaišom ir sąšaukom, sulydo, regis, vargiai tarpusavyje derančius dalykus, o, kaip žinia, dažniausiai smulkmenose, detalėse ir glūdi išmintis – prasminga, bet tyli. Taip apžiūrinėjant spalvotus akmenėlius, ir dangui šviesos pilnėjant, rodos, esi tu vienas, metąs šešėlį – tavo buvimo įrodymą, tokį neapčiuopiamą, tokį nesugaunamą, efemerišką, bet tikrą.

Tai pamatyti, įžvelgti reikia ne tik aštraus žvilgsnio, proto skvarbaus, išminties, bet ir sielos jautros, kuria retas apdovanotas. Estetas, gebąs ištarti, iš nuostabos tyliai atsidusti ak, – viliasi, jog ir skaitytojo (-ų) siela aiktelės išvydus paprasto pasaulio įstabumą: „Ir gailusis pavasario pievų žalumas, / Ir didžiulių margų peteliškių tūpimas, / Ir siaubingas gegutės kukavimas žydinčiuos paupio krūmuos!“ (p. 43) – visa dera mirčiai prie veido, nes kiekviena akimirka saugo grožį savo, savyje. O jos – visos ir kiekviena –  viena, tapatu, tik apraiškos forma kita, būdas patirti, pažinti, sutikti esantį pasaulį, o ir pačiam būti jame – kitas, tad – ir sunkus putojimas violetu pražydusių alyvų; ir drovus gruoblėtų ąžuolo šakų barkšojimas; ir suklumpantis, rausvai tamsus širdies plakimas (p. 42) renčia sielos namus, namus sielai – čia esantį, čia jau pradingstantį miražą, nors efemerišką, bet amžiną, neblėstantį, nes siela – nemirtinga. Rodos, nieko, o drauge – visa, tereikia susivokt ir drįst paklausti: „Kiek Dievo šitoj vystančioje rožėje yra? / Kiek Dievo manyje, panūdusio šią rožę vystančią išvysti?“ (p. 185) O tada „tą ištįsusią nuo sielos lig akiračio pilkybę / Jau ima gyvinti, žiūrėk, raudonas meilės augalėlio siūlas.“ (p. 53) – liudija poetas – išmanąs, įžiūrįs, pastebįs.

Septyneiliai, šešiaeiliai, penkiaeiliai, trieiliai ar dvieiliai Alfonso Andriuškevičiaus tekstai, kartais trumpo sakinio, darniai išsitenkančio eilutėje, kartais sulaužomo tarytum minties vingio, posūkio, užuolankos kaip užuominos apie prasmės gelmę; kartais išsitęsiančio per visą kūrinį, tik stabdoma ženklų – skiriančių ir siejančių – neretai kabliataškių; plečiančių, įterpus pastabą suskliaustą. Kūriniai – iš(si)tarimai it gyvenimo, pačios būties ataidai sieloje žmogaus, jie nuaidi erdvėn, erdvėje, idant kito esaty ataidėtų ir vėlei rastųs, ręstųs rūmas – ne tuštybės, ne grožio vienadienio, o įstabiai nepaprastos tavo, mano – mūsų – vieno ir kiekvieno kasdienybės dovanos patirti, išgyventi stebuklą būti. Gal akimirką širdies plakimo, gal žydėjimą gėlės – pastebėt, pajaust, pasigrožėti ir nušvist, ištarti ak, kai sužavi liguistai gyvybingas spalio mėnesio žalumas; ar siela žydi kaip didžiulė ir balta / beprasmiška gėlė! (p. 44) – ar: – Ak, šimtas tūkstančių godžių lietaus burnelių / Čiaupnoja atlasinį upės kūną. (p. 45)

Rodos, tik šešėlis, bet poetas, regintis daugiau, klausia: „Matai šešėlį juodą ir šešėlį margą, ir šešėlį pilką? / Žinok, tai puikiausios anapusinės gėlės / Ant suknios, kur diena prieš naktį apsivilko.“ (p. 61) Tereikia atsimerkti aplinkai ir sau, sutikti tai, kas nepažinta, bet kasdien, kas akimirką kantriai, nuolat eina pas tave, eina susitikti kaip siela broliška, dvelkianti, nežinia, „iš mirties ar meilės pusės.“ (p. 73) Šlama – įsiklausyk! mainos visa – įsižiūrėk! ir dienos meto virsmas, prieblanda pavakarės pražys it gėlė, žiedas skleisis, pilkuma versis spalvomis. Taip išvystami pasauliai – šis ir anapusinis, pamatoma, kas slapty (p. 64) – gal „margaspalvis drugys pilksvuos ir gelsvuos jokio meto (sezono) / dirvonuos“ (p. 66), ir šiurpokai gražu – būti praregėjus.

Kūryba iš paties gyvenimo ir gyvenimui kaip gėrio, grožio apraiškai – Beveik visuose eilėraščiuose. Rytietiško minimalizmo ir lietuviškos gamtojautos sandermėje esti, žėri Viktorijos Daujotytės ieškotas lašas poezijos. Jis spindi užsispyrusioje gelsvoje žolėje iškalbingą tylą poetui, maniusiam, kad „deja, tik man / ekstaziškai spindėjo, / Ir tie eilėraščiai šį rudenį tebuvo Apreiškimas, ak, tik man, / tik man.“ (p. 72) – ne, ne tik jam. A. Andriuškevičiaus eilėraščiai – tikra žaltvykslė pavasario laukimo metą, o ir apskritai kasdienybės bėgsmo pilkumoj ir prapulty – laiko, gyvenimo, paties tavęs kaip esaties dabar ir čia – patyrimo ir susivokimo, kad „tarp mirties / Ir nemirties yra, matai, toks tarpas dabarties, / Kuomet alsuoji vienui vienas.“ (p. 92) Išgyventi mirksnį ir atodūsį gyvenimo siūlo, leidžia knyga, tyliai kviečianti atversti tamsiai rudą, žemės, medžio atspalvio viršelį (jo autorė – dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.

Minimalizmo meistrės, taip jaučiančios žodinę kūrybą, tekstus, rankose kaskart kalbà tampa byli vaizdu – knygų tikro grožio) ir, sustojus prie teksto, gimusio raudoną saulėlydy poeto sielai prisėdus ant akmens ir šypsantis tam saulėlydžiui, jaučiant ant galvos lakuotus lapus žaliuojančio ąžuolo (p. 49) – akims pamačius, pajutus sielai, žmogui vidine klausa išgirsti būties plakimą. Neatsitiktina, jog šis poezijos rinkinys A. Andriuškevičiui pelnė dar vieną apdovanojimą, Beveik visi eilėraščiai išrinkti kūrybiškiausia 2015 m. knyga. Kaip kitaip, juk kūryba – pats gyvenimas, ji imasi, kyla iš jo ir vėl sugrįžta, idant būtų siela – kuriančioji. Jos valia oranžinis drugys apakina ir regėjimas tampa neregyste, kurios sutrikdyti neišdrįs niekas (p. 130), ir gyvenimas nušvinta prieš akis tau – Narcize, idant žiūrėdamas tyliai atsidustum: ak.